lrytas.lt
„Penktadienio vakare nebuvo galima vaikščioti Reikjaviko centre, nes nesijausdavai saugus. Paauglių gaujos atvirai prisigerdavo“, – pasakoja Harvey Milkmanas, psichologijos profesorius, dabar dėstantis Reikjaviko universitete. Prieš dvidešimt metų islandų paaugliai buvo vieni iš daugiausiai geriančių Europoje, antrina jam kolega Gudbergas Jónssonas.
Dabar situacija kitokia. 15–16 metų paauglių dalis, kurie per pastarąjį mėnesį buvo prisigėrę, sumažėjo nuo 42 proc. 1998 metais iki 5 proc. 2016-aisiais; rūkančiųjų dalis – nuo 23 proc. iki 3 proc. Kaip Islandijai pavyko to pasiekti ir ar jų patirtis veiktų kitose šalyse? Apie tai pasakoja žurnalistė Emma Young portale „Mosaic“.
H.Milkmanas jau ilgiau nei 40 metų tyrinėja priklausomybes lemiančius mechanizmus. Savo daktaro disertacijoje aštuntojo dešimtmečio pradžioje jis parodė, kad įjunkę į heroiną ir amfetaminą tarpusavyje skiriasi tuo, kaip pripratę tvarkytis su stresu: heroiną vartoja tie, kuriuos patiriamas stresas suvaržo, o metamfetaminą – tie, kurie geba jam aktyviai priešintis.
Po darbo publikacijos „Journal of Nervous and Mental Disease“ žurnale 1973 metais H.Milkmaną pakvietė į JAV Nacionalinio piktnaudžiavimo narkotikais instituto tyrimų grupę, kuri ieškojo atsakymų į klausimus: kodėl žmogus pradeda vartoti narkotikus? Kodėl nenustoja to daryti? Kada nustoja ir kodėl grįžta prie šios praktikos?
Tyrinėdamas priklausomybę, H.Milkmanas padarė išvadą, kad pripratimas neatsiejamai susijęs su elgesiu – pirmasis priklauso nuo antrojo ypatybių. Galima tapti priklausomu nuo alkoholio, kokaino, automobilių, pinigų, sekso, kalorijų, tvirtino jis. O jeigu jau taip, kodėl gi nesuradus „natūralaus kaifo“ – ko nors, kas smegenyse sukeltų chemines reakcijas, panašias į narkotikų ar alkoholio veikimą, tik ne tokias kenksmingas?
1992 metais H.Milkmano komanda laimėjo 1,2 mln. dolerių grantą ir dalyvavo programoje, kurioje paaugliams, vartojantiems alkoholį, narkotikus ir cigaretes, pradėjo siūlyti alternatyvas. „Sakėme jiems: mes jūsų nuo nieko negydysime, mes išmokysime jus visko, ko tik panorėsite, – muzikos, šokių, hiphopo, dailės, kovos menų“, – sakė mokslininkas.
Idėja buvo tokia, kad šie užsiėmimai turėtų žmogaus smegenyse pradėti reakcijas, kurių reikia, kad jis geriau susidorotų su gyvenime kylančiu stresu – kai kam tai padėtų nusiraminti, kai kam, atvirkščiai, suteiktų postūmį ir adrenaliną. Tuo pat metu su vaikais dirbo dėstytojai, mokę juos geriau suprasti pačius save ir bendrauti su aplinkiniais.
Tada, dešimtojo dešimtmečio pradžioje, H.Milkmanas pradėjo reguliariai lankytis Islandijoje, kur pasakojo apie savo tyrimus ir praktiką. Islandų susidomėjimas nebuvo atsitiktinis. 1992 metais atliktas šalies tyrimas parodė, kad beveik ketvirtis 14–16 metų mokinių kasdien rūko ir daugiau nei 40 proc. bent kartą per mėnesį buvo prisigėrę.
Atlikę gilią analizę tyrėjai išsiaiškino, kuo skiriasi rūkantys ir geriantys paaugliai nuo šių blogų įpročių neturinčių bendraamžių. Paaiškėjo, kad nuo kenksmingų įpročių saugo reguliarus užsiėmimas įvairia užklasine veikla (įskaitant sportą), jutimas, kad mokykloje tavimi rūpinamasi, ir įprotis vėlyvus vakarus praleisti namie, o ne gatvėje.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.