Tautos metraštininkui – 85-eri. Nuoširdžiausi sveikinimai!

Albiną Kentrą ir šiandien galime sutikti su filmavimo kamera. Algimanto Žižiūno nuotr.

Tiesos.lt nuoširdžiai sveikina Albiną Kentrą – buvusį politinį kalinį ir partizaną, naujausių laikų Lietuvos istorijos metraštininką ir unikalaus Lietuvos įvykių archyvo kūrėją, visuomenininką ir pedagogą – garbingo 85-erių metų jubiliejaus proga.

* * *

Tautos metraštininkas

Kęstutis Pranckevičius | XXI amžius
2009m. kovo 27 d.

Nenuilstantį Lietuvos metraštininką, visuomenininką ir pedagogą, buvusį politinį kalinį ir partizaną Albiną Kentrą, kovo 29-ąją švenčiantį garbingą 85-ių metų jubiliejų, ir šiandien galime sutikti įvairiuose šalies kampeliuose vykstančiuose renginiuose. Žvalumu ir jaunatviška energija trykštantį Albiną, apsiginklavusį filmavimo kamera, iki šiol domina Lietuvos politikos, kultūros ir meno gyvenimas. Jo filmuotus istorinius kadrus matė ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių žiūrovai.

Prieš keletą dienų A. Kentra grįžo iš Vokietijos, kur vietos lietuvių bendruomenei, Vokietijos politikams ir visuomenei papasakojo apie Lietuvos išsivadavimo kovą iš sovietinės vergovės gniaužtų. Konferencijų, įvairių susitikimų metu jis rodė ir savo archyvinius vaizdo įrašus. Daugelis tų kadrų įamžinta Plioplių šeimos, gyvenančios JAV, dovanota kino kamera, taip pat dailininko prof. Antano Kmieliausko iš Italijos atvežta kamera.

Tačiau ne vien tik už istorinę dokumentiką šis kuklus žmogus yra sulaukęs pagarbos ir įvertinimo. Palydint senuosius metus A. Kentrai buvo įteikta garbinga 2008-ųjų metų Kalbos premija. Šį apdovanojimą jis gavo už aktyvų rūpinimąsi Lietuvos istoriniu bei materialiuoju paveldu. Būtent Albino iniciatyva ir pastangomis net gūdžiame sovietmetyje, vyraujant aršiam komunistinės ideologijos muštrui Vilniaus universitetą pavyko papuošti reikšmingais tautinės, istorinės tematikos meno kūriniais, o studijuojantis jaunimas naudodamasis naujausiomis audiovizualinėmis priemonėmis mokėsi anglų, vokiečių ir prancūzų kalbų. Garbus jubiliatas daug dėmesio skiria ir prieš 20 metų įsteigtos Miško brolių draugijos veiklai, yra vienas iš jos lyderių.

Pavojuje nepaliko Tėvynės

Prisimindamas savo gyvenimo kelią, A. Kentra pirmiausiai grįžta į vaikystę, iš kurios atsinešė šviesius atsiminimus apie tėvelius ir mokytojus. Būtent jie padėjo pamilti gimtąjį kraštą, gerbti istorines bei tautines vertybes. „Gimiau kovo 29 dieną atokiame Žemaitijos kampelyje, Gubrių kaime, Šilalės krašte. Augau daugiavaikėje šeimoje, kurioje dar teberuseno 1918 metų Lietuvos nepriklausomybės kovų akimirkos, buvo branginami laisvės idealai. Pamenu, dar būdami vaikai kartu su tėvais bei kaimynais ypač išgyvenome dėl lenkų pavergto Vilniaus krašto. Užuot pirkę kokius nors skanėstus, mes dažniausiai įsigydavome pašto ženklų ir juos klijuodavome į Vilniaus pasą, kad už mūsų pinigėlius būtų perkami ginklai Lietuvos sostinei vaduoti. Deja, šiandien, nors jau skaičiuojame 20-uosius Nepriklausomybės atkūrimo metus, mane labai liūdina, kad pusę amžiaus trukusi bolševikinė vergovė mūsų tautai ir valstybei paliko itin skaudžių moralinių bei dvasinių žaizdų, o mes patys nesugebame net deramai įvertinti tų brangių Laisvės idealų“, prisiminimais ir įspūdžiais dalijosi A. Kentra.

Tėvelio Kentrų šeima neteko likus vos keliems mėnesiams iki Lietuvos okupacijos. Sunkiausias išbandymų akimirkas teko išgyventi su motina. Vokiečiams okupavus mūsų šalį, Kentrai per kelerius jų valdymo metus nestojo į jokias vokiškas organizacijas. Albinas prisiminė, jog į Lietuvą sugrįžus sovietų okupantams iškilo realus pavojus, kad grįžę okupantai elgsis dar žiauriau nei 1941-ųjų birželį – tąsyk Lietuvoje prasidėjo pirmieji nekaltų žmonių trėmimai į Sibirą.

„Dar nespėjus rusams įkelti kojos, mama mus susikvietė į kambarį ir tepratarė – artėja sunkios ir baisios dienos, mes negalime ramiai tūnoti, turime gintis. Ir taip prieš 65-erius metus visa šeima išėjo į aktyvią kovą. Vyresnieji broliai namuose slapta išmūrijo bunkerį – taip mes rengėmės antrajai bolševikų okupacijai. Artėjant frontui nemažai kaimynų traukėsi į Vakarus, kviesdami ir mūsų šeimą, tačiau mes nevykome, nes jautėme, kad pavojaus valandą būsime reikalingi Lietuvai“, – pasakojo A. Kentra.

Sunkiausi išbandymai Kentrų šeimai prasidėjo po metų, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. 1945 m. pavasarį, sužinojus, kad visą šeimą ruošiamasi ištremti, Kentros pasitraukė į mišką. Nelygioje kovoje žuvo visi trys vyresnieji broliai, o seserys buvo išvežtos į tolimąjį Sibirą. Apie brolių žūtį Albinas sužinojo jau lageryje. Nė 18 metų nesulaukusį jaunuolį enkavedistai pasalos metu suėmė ir už aktyvius ryšius su partizanais kone porą metų laikė Žemaitijos bei Vilniaus kalėjimuose, o 1949-aisiais išvežė toli už Uralo, į Spasko lagerį. Po kelerių metų grįžęs į Tėvynę, A. Kentra svetima pavarde įstojo į Vilniaus universitetą mokytis anglų kalbos. Patekti į aukštąją pavyko suklastojus dokumentus, be to, dar tais laikais ne visa tautinė inteligentija buvo sunaikinta. Studijuodamas universitete jis dar spėdavo aplankyti tolimoje Žemaitijoje pas gerus žmones besislapstančią mamą. Deja, neilgai – Albinui baigus studijas gilaus sielvarto ir nepriteklių prislėgta motina atgulė amžinojo poilsio.

Pralaužtas kalbų barjeras

Baigiantis chruščiovinio atšilimo laikotarpiui, A. Kentra užsienio kalbų žinias (gerai mokėjo vokiečių ir anglų) nusprendė pagilinti Leningrado universitete veikusiuose dvimečiuose pedagoginiuose kursuose. Juos baigusiems atsiverdavo puiki galimybė siekti mokslinės karjeros, gauti solidų atlyginimą ir kt.

„Tačiau tuo ramiu ir sočiu gyvenimu nesusigundžiau. Mano širdyje tebekirbėjo nerami mintis – Lietuva dar nelaisva, o mūsų jaunimas net anglų ar kitų užsienio kalbų negali pramokti. Skaityti angliškus tekstus ir juos suprasti gal daug kas mokėjo, tačiau bendrauti gyvąja kalba, juolab suprasti, kas yra kalbama angliškai per „Laisvąją Europą“ ar „Amerikos balsą“ tada buvo be galo sudėtinga! Pradėjau mąstyti – kodėl taip yra? Pasirodo, tuometinėje Sovietų Sąjungoje mokantis angliškai kiekvienas žodis buvo tariamas atskirai, o to juk natūralioje kalboje neturi būti. Tik baigęs studijas Rusijoje nusprendžiau grįžti ir Vilniaus universitete įkurti audiovizualinį užsienio kalbų mokymo centrą“, – tęsė pasakojimą Albinas.

Šį kilnų ir prasmingą tikslą A. Kentra pradėjo įgyvendinti jau dirbdamas Anglų kalbos katedroje vyresniuoju dėstytoju. Tiesa, pradžia buvo labai sunki, iškilo begalė biurokratinių kliūčių norint gauti leidimą kurti tokį mokymo centrą. Atkakliam žemaičiui teko dažnai lankytis ne tik Vilniaus, bet ir Maskvos valdininkų kabinetuose. Pasirodo, steigti tokius centrus sovietų imperijos pakraščiuose buvo kone tabu… Visa audiovizualinė įranga ir pultai buvo sumontuoti ir pradėjo veikti tiktai artėjant Vilniaus universiteto 400-ųjų metų jubiliejui. Ádiegus modernias technologijas universiteto auklėtiniams atsivėrė puikios galimybės ne tik išmokti gyvos, tikros anglų kalbos, bet ir praverti bent mažytį langelį į laisvąjį Vakarų pasaulį.

Tautiniai motyvai universitete

Kurdamas audiovizualinio užsienio kalbų centrą A. Kentra su negausiu būreliu bendraminčių iš meno bei kultūros pasaulio sugalvojo senąjį universitetą papuošti moderniais, savitais kūrybos elementais, kuriuose atsispindėtų tautiniai motyvai, dvelktų lietuviška dvasia. „Džiugu, jog po ilgų ginčų ir diskusijų galėjau imtis ir šios veiklos. Bet dar prieš tai su savo senu draugu, žinomu dailininku, keramiku Egidijumi Talmantu pradėjome svarstyti, kaip ir kokiomis aplinkybėmis atlikti šiuos sudėtingus ir itin atsakingus darbus, kokius meno žmones pakviesti į talką, ar šie menininkai savo kūryboje sugebės įamžinti tai, kas lietuvio širdžiai yra brangu ir artima?… Savo mintyse ir planuose puoselėjome vieną esminę idėją – mūsų senosios mokslo šventovės iškiliuose skliautuose, sienose, gobelenuose, freskose ir skulptūrose būtinai turėtų atsispindėti tautinė, istorinė tematika“, prisimena Albinas.

Ilgai brandintai idėjai neliko abejingi talentingi ir gerai žinomi menininkai. Vienas pirmųjų į talką atskubėjo jau šviesaus atminimo dailininkas Rimtautas Gibavičius. Gerokai apleisto Filologijos fakulteto vestibiulio sienos netrukus pasipuošė grakščiomis ir dailiomis graikų mūzomis. Neutralios tematikos pirmasis darbas sovietiniams ideologams nesukėlė nė menkiausio įtarimo ir buvo sutiktas palankiai. Pro akylų „sergėtojų“ akiratį praėjo ir Martynas Mažvydas – jo freską romanų-germanų filologijos skaitykloje nutapė taip pat jau amžinybėn išėjęs garsus dailininkas Šarūnas Šimulynas.

„Kur kas sunkesnė lemtis laukė žinomos tautodailininkės Ramutės Jasudytės darbų – būtent jos gobelenai ne kartą buvo patekę į sovietinių kultūros kritikų nemalonę. Iš natūralios avies vilnų išaustų gobelenų triptike itin gyvai atsispindėjo tautiniai motyvai. Šie kūriniai atsirado prieš pat Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejų, prieš tai buvo eksponuojami Vilniaus parodų rūmuose. Savo akimis regėjau, kaip ne vienas lankytojas praeidamas pro šį šedevrą braukdavo jaudulio ašarą. Netrukus garsųjį triptiką išvydo net norvegai ir italai. Pargabenus R. Jasudytės darbus iš Italijos, jie laikinai buvo priglausti Šv. Jonų bažnyčioje. Nepraėjus nė porai mėnesių šie gobelenai kažkur paslaptingai dingo… Ieškojome savaitę, kitą, bet veltui… Kartą žingsniuojant Pilies gatve žvilgsnis netikėtai nukrypo universiteto pusrūsio link – ten išvydau dulkėse skendinčius, sutryptus „Brolelius“, „Žirgelius“, „Gulbeles“… Mano vaizduotėje tą akimirką atgijo bolševikų pokario metais išniekintų ir nužudytų partizanų kūnai… Apie radinį Ramutei nė žodžio neištariau, o paprašiau jos draugės, dirbančios Nacionaliniame muziejuje, priglausti ir paslėpti tuos sumaitotus gobelenus. Á universitetą meno kūriniai grįžo tik 1989 metais sugaudus Laisvės varpui. Dabar šie kūriniai puošia Filologijos fakulteto V. Krėvės auditoriją“, – pasakojo A. Kentra.

Pašnekovas su didele meile ir pagarba prisimena ir Petrą Repšį, Antaną Kmieliauską, Vituolį Trušį, Stasį Eidrigevičių ir kitus žinomus menininkus, pusvelčiui arba net veltui aukojusius savo laisvalaikį tam, kad tais slogiais dešimtmečiais senajame universitete atsirastų monumentalūs tautinės tematikos kūriniai. A. Kentros nuomone, pagarbos ir dėkingumo vertas ir buvęs ilgametis universiteto rektorius akademikas Jonas Kubilius. Šio garsaus ir įtakingo mokslininko pakankamai tyli ir santūri laikysena anuomet reiškė nebylų pritarimą tiems kilniems ir vertingiems darbams.
 
„XXI amžius“ (2009)

* * *

Siūlome ir Albino Kentros pasakojimą anglų kalba.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
4 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
4
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top