Sveikas, brangusis mano bičiuli!
Šiandien su tavimi aš, Sergejus Gruzdevas, gerų darbų organizatorius, rusas iš gimtojo ukrainietiško Kijevo.
Greičiausiai esi pastebėjęs, jog į kitus aš paprastai kreipiuosi „Jūs“.
Tačiau čia tokie dalykai… Karas ant slenksčio… Ir ne laikas sentimentams.
Jeigu kam nors atrodo, jog tai žaidimai – tu apsirinki.
Jeigu manai, jog tavęs tai neliečia – tu klysti.
Sunku patikėti, bet faktas – mūsų broliškos tautos atsidūrė visiškos kovinės parengties būsenoje.
Ir net jeigu tu gyveni Tolimuosiuose Rytuose ir Krymas tau „lyg ir“ atokus, šiandien ir tu esi dalyvis.
Vienoje pusėje – jūrų pėstininkai ir desantininkai su nuardytais atpažinimo ženklais, kitoje – ukrainiečių pasieniečiai, jūreiviai, lakūnai…
Vienas neapgalvotas žingsnis gali įjungti „visiško tiltų sudeginimo“ mechanizmą.
O ar tu kada nors buvai susimąstęs, kas yra karas?
Man teko atlikti karinę tarnybą su koviniu ginklu rankose ir dingsčių susimąstyti buvo pasitaikę…
Tai štai:
Kas yra karas?
Karas – tai paprastai brangiai kainuojantis, gerai organizuotas vyksmas su mirtinomis pasekmėmis, ir kuomet vienas kito nepažįstantys žmonės atima vienas kitam gyvybę vardan kitų – vienas kitą gerai pažįstančių ir asmeniškai „lyg ir“ niekam gyvybės neatimančių – žmonių, siekiančių konkrečių tikslų ir naudos.
Aš turiu nemažai draugų Rusijoje. Ir manau, jog niekuomet negalėsiu į žmogų (juo labiau – draugą) pažvelgti pro Kalašnikovo automato taikiklį.
Tai – absurdas ir kliedesys. Asmeniškai man.
Tačiau, deja, tokį scenarijų norima „įbrukti“. Kaip vieną iš įmanomų variantų.
Kas? Kas tos tamsios jėgos, siekiančios kaktomis suremti broliškas tautas? Ganėtinai kvaila būtų ieškoti šių jėgų „adreso“! Juk jos sumaniai prasiskverbia ne tik į „mūsiškių“ ir „jūsiškių“ sąmonę, bet ir toliau – už mūsų šalių sienų ribų…
Už okeano… O ir apskritai – už sveiko proto horizontų!
Beprasmiška yra bandyti logiškai išskaičiuoti: KAS kaltas?
Tačiau… Yra pagrįstas klausimas: KĄ daryti?
Ir čia atsakymas akivaizdus.
Kol mes – AŠ, TU, JIS, JI – asmeniškai! – susitaikome su mintimi apie tai, jog KAŽKAS dėl kokių nors priežasčių (nesvarbu, kokių – „rusiškų“, „amerikietiškų“, „ukrainietiškų“, „žydiškų“ ar „europinių“)… žodžiu, jeigu kas nors susitaiko su MINTIMI apie tai, jog KAŽKAS turi teisę, argumentą, priežastį, paskatą, pagrindą PRADĖTI KARĄ, vadinasi, jis ASMENIŠKAI jau jį yra pradėjęs… JEI TU PRITARI – JIS JAU PRASIDĖJO!
ĮSISĄMONINK TAI! Įjunk smegenis! Susimąstyk! Pasitelk maldą! Susisiausk lotosu! Pajunk meditaciją! Įgarsink afirmaciją! (iš lot. affirmatio – teigimas, teiginys; čia – universalus saviįtaigos ir savęs valdymo (technikos) instrumentų – Tiesos.lt) Pasiklausk išminčiaus! Leisk melstis kūnui! Padaryk bet ką! Kad tik SUSIMĄSTYTUM ir SUVOKTUM!
Jeigu tavo požiūris į svetimą GYVYBĘ nepakis, vadinasi, mirčiai tu suteiki teises! Kai tik tu asmeniškai surandi priežastį pateisinti prievartą, tą pačią akimirką TU asmeniškai kažkam suteiki teisę kėsintis į SVETIMĄ GYVYBĘ!
Tokia yra tiesa. Iš pradžių suformuojama „visuomenės nuomonė“ arba neva „pilietinė pozicija“. Tu net negali įsivaizduoti, kiek pinigų veikianti valdžia (ir kitos jėgos) kryptingai išleidžia informaciniam karui! Po to, sulaukus „milijonų protų pritarimo“, jau tampa įmanoma siekti tikslų, kuriuos sau užsibrėžia vienetai. Ir jie užvaldo minias.
Galėčiau pabandyti išaiškinti tau, mano bičiuli, realią „fašizmo“ Ukrainoje situaciją (žinoma, fašizmo apraiškų čia, deja, esama, kaip kad ir Rusijoje, deja, taip pat), galėčiau pamėginti perduoti tau, mano bičiuli iš Rusijos, žinią, jog [rusų] kalbos čia niekas nevaržo (nors tokių bandymų – visai nepuošiančių naująją vyriausybę – yra buvę, ir šis klausimas nebediskutuojamas), galėčiau pateikti argumentų apie pietryčių Ukrainos mitingų organizatorių savanaudiškus tikslus (nors būta ir idėjinių paskatų), tačiau visa tai tik detalės…
Yra toks Andrejaus Makarevičiaus tekstas: „Ir kas svarbiausia, iš akių tu jau išleidai, tačiau gerai įžvelgi detales“.
Taigi, šiuolaikinio karo – informacinio karo už protus – svarbiausias tikslas – suformuoti miesčionio sąmonėje tokį teiginį:
KARAS – TAI SIAUBINGA, BET… – MŪSŲ ATVEJU – JIS BŪTINAS IR LEISTINAS!
Ir jeigu tu, mano rusiškasis bičiuli, nors akimirką sutinki su šiuo teiginiu… ŽINOK! TU ESI AUKA!
Tu jau tampi karo auka, ir mano siela tai apverkia…
Dabar nuo jūrų pėstininkų ir desantininkų uniformų jau galima nuplėšti atpažinimo ženklus ir pasiųsti juos į „taikdariškas“ brolžudiškas skerdynes.
Tik kuo čia dėti mes su tavimi, mano bičiuli? Aš su bičiuliais nekariauju! O tu?
Ar surasi savyje argumentų? Ir pripažinti, jog karas – neleistinas?
O gal tu jam pasirengęs?…
Nuo saugos padėties tu nuimi „kalašnikovo“ saugiklį, trūkteli ir atsklendi spyną, įleidi į vamzdį šovinį, nusitaikai ir nuspaudi gaiduką?
Šiandien Ukrainoje dar ne karas! (Šio laiško tekstas internete publikuotas prieš pat Krymo aneksiją – Tiesos.lt) Nors jis jau čia prasidėjo… Šiandien karas yra tavo sąmonėje! Ir aš linkiu tau pergalės!
Savo asmeninį karą aš jau laimėjau! Aš nekariauju su draugais…
P.S.
Pasiklausyk naujos Boriso Grebenščikovo dainos „Meilė karo metu“:
Duos Dievas – pasimatysime!
Su meile ir dėkingumu,
Sergejus Gruzdevas
Kijevas
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas