alkas.lt
Per sieną dundantys tankai ir juos sekančios pėstininkų ordos – tipinis paveikslas, kaip daugelis civilių įsivaizduoja karinės agresijos pradžią. Vaizdas gali pasirodyti visai kitoks, o pirmasis smūgis smogtas mums į nugarą.
Karo Ukrainoje pradžia parodė, kad puolimą Rusiją pradeda iš karto keliuose frontuose, įskaitant informacinį ir kibernetinį. Vienas iš beveik neišvengiamų puolimo elementų – specialiosios paskirties karių komandų, arba kaip jos vadinamos Rusijoje diversinių žvalgybinių grupių (DŽG), smūgis itin svarbiems objektams priešininko užnugaryje.
Nuo pirmų karo dienų Ukrainoje tokios grupės pasirodė dešimtimis, o tai reiškia, kad būtų naivu manyti, kad priešas neturi jų paslėpęs Lietuvoje. Ypač po to, kai įtartina „akcija“ Vilniuje parodė, kad mūsų gynybos reakcija jau yra tikrinama. Kaip veikia DŽG ir kaip jas atremti pasiruošusi Lietuva, Alfa.lt skaitytojams paaiškino SOP atsargos pulkininkas Saulius Guzevičius.
– Vilniuje ryškiais dažais pažymėti keli infrastruktūros objektai ir valstybės įstaigos. Nors ryšys su Rusija nebuvo patvirtintas, įvykis šiuo laiku sutapo su rusų kiberatakomis ir kitais priešiškais veiksmais bei labai priminė karo Ukrainoje pradžioje matytus diversantų veiksmus. Objektų žymėjimas dažais galėtų turėti praktinę vertę priešui ar tai tik provokacija?
– Tikslas galėjo būti treniruotė arba mūsų teisėsaugos, specialiųjų tarnybų, žiniasklaidos ir visuomenės reakcijos patikrinimas. Jei mūsų kaimynas rengia kokias nors operacijas, paprastai siekia keleto tikslų. Jų logika tokia: jei išsikelsi vieną tikslą ir patirsi nesėkmę, gali gauti per galvą nuo vadovybės, o jei tikslai keli, didesnė tikimybė, kad bent kažkas praeis sėkmingai.
Tokie ženklai, žinoma, nepadeda nutaikyti raketos arba aviacijos smūgio, tačiau gali praversti „ant žemės“ esantiems diversantams atpažinti taikinį. Sabotažo veiksmų spektras taip pat labai platus – tai ne tik sprogdinimo ar panašios naikinimo operacijos. Jei tai transporto priemonė – priberti į baką cukraus, o jei tankas – pripilti į vamzdį smėlio. Daug ką galima nuveikti (juokiasi – aut. past.).
Vilniaus atvejis ne veltui priminė Ukrainą. Dar prieš invaziją Kyjive buvo įsikūrusios DŽG, kurios vykdė objektų žymėjimą ir sekė ukrainiečių pajėgų judėjimą. Sunaikinta arba sulaikyta iki 10 DŽG, turėjusių vieną užduotį – nužudyti Volodymyrą Zelenskį.
– Kiek kareivių paprastai sudaro vieną grupę?
– Priklausomai nuo užduoties, nuo 2 iki 15 žmonių.
Pavyzdžiui, Sergejaus Skripalio nuodijimo operacijoje dalyvavo 2 žmonės.
– Savaime suprantama, kad jie išėję gerą kovinį parengimą. Kaip dėl „bonusų“? Pavyzdžiui, valstybės į kurią vyksta kalbos mokėjimas?
– Tai ne taip jau paprasta, jei kalbame apie Lietuvą, tačiau apskritai kalbos mokėjimas, žinoma, yra pageidautinas. Nebūtina jos mokėti tobulai – nemažai mūsų pačių piliečių kalba su slavišku akcentu, todėl tai neturėtų sudaryti didelių problemų diversantui.
– Įprastai įsivaizduojame, kad DŽG ginkluotos lengvaisiais ginklais, leidžiančiais greitai judėti. Kas šiuo atžvilgiu naujo? Karas Ukrainoje atnešė ginkluotės pokyčių?
– Taip, labai plačiai pradėta naudoti robotika – dronai, antidronai ir taip toliau. Kaip matome, ir ukrainiečių grupės prasiskverbia giliai į priešo teritoriją ir paleidžia smogiamuosius dronus į tolimus taikinius.
– Kokiu būdu diversantai patenka į valstybę, su kuria nekariaujama?
– Atkreipkime dėmesį, kad pastaruoju metu į Lietuvą iš Rytų plūsta didelis atvykėlių srautas. Dalis – opozicionieriai, dalis – ekonominiai migrantai. Būtų naivu tikėtis, kad Rusija nepasinaudotų migracijos srautu ir į jį neįterptų savo agentų, prisidengusių padirbtais dokumentais. Jie gali turėti rusiškus pasus, bet be jokių problemų gali atvykti ir su gudiškais. Prisistatyti ekonominiais migrantais ir ramiai įsikurti Lietuvoje. Iš rusų pusės būtų tiesiog aplaidu nepasinaudoti tokia situacija.
Valstybės saugumo departamento vadovas ne veltui kalbėjo apie grėsmes, kad imigrantų srautas yra toks didelis, kad Lietuva neturi pajėgumų sukontroliuoti, kas atvyksta. Apie tą patį kalbėjo ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovas, raginęs peržiūrėti mūsų politiką migrantų įsileidimo klausimu. Tai, kaip elgiamės dabar, yra neprotinga. Reikia riboti imigrantų skaičių ir tuo pat metu stiprinti mūsų tarnybų pajėgumus.
Tuo pat metu neturime pamiršti ir kitos Ukrainos pamokos – Rusijos užverbuotų išdavikų, teikusių jai informaciją, atlikusių tuos pačius žymėjimus ir kitus veiksmus. Kremliaus gerbėjų yra ne tik Ukrainoje, bet ir pas mus. Rusų žvalgyba juos susiranda socialiniuose tinkluose, diskusijų grupėse ir tada verbuoja net nesueidami į fizinį kontaktą. Lietuvai derėtų stiprinti ir skaitmeninės erdvės stebėjimą. Niekas nesako, kad reikia suiminėti visus, kas feisbuke pagyrė Vladimirą Putiną, tačiau tokius žmones reikia identifikuoti, kalbėtis su jais, išaiškinti, kad jie yra labai tikėtini žvalgybos taikiniai.
– Civiliais apsimetę diversantai negali gabentis ginklų ir specialios technikos. Šaltojo karo laikais daugelyje šalių tam buvo specialiai ruošiamos slaptos saugyklos. Ukrainoje ginklai buvo kaupiami net cerkvėse. Kaip diversantai aprūpinami?
– Informacija apie ginklus cerkvėse atėjo ne tik iš Ukrainos, bet ir Latvijos, kur tokius sandėlius, matyt, ketinta kurti po 2014 m. Taigi, sena „sandėliavimo“ praktika niekur nedingo. Taip pat ginklai gali būti gabenami kontrabandos būdu, ir šiuo atžvilgiu Lietuvai tikrai naudingos fizinės užtvaros pasienyje. Aišku, mūsų tvora nesustabdytų „specnazo“, bet jei būtų sumanyta pasinaudoti kontrabandininkų paslaugomis, jiems kiltų papildomi iššūkiai. Dabar kalbama apie fortifikuotas mobilumo suvaržymo linijas. Visos įmanomos kliūtys yra labai geras dalykas. Ne panacėja, bet vis tiek padeda.
Taip pat nereikia pamiršti, kad turime sienas ne tik su Rusija ir Gudija. ES laisvas judėjimas reiškia, kad ginklai gali būti gabenami ir iš vakarų. Mes neišduosime vizos įtartinam piliečiui, bet galbūt jis ją lengviau gaus kurioje nors kitoje ES valstybėje.
Plk. Saulius Guzevičius. Dainius Labutis/ELTA
– Kiek laiko po infiltracijos į šalį šie žmonės gali „miegoti“, laukdami įsakymo pulti?
– Dešimtmečius. Būtent į ilgalaikį planavimą orientuotos žvalgybos tarnybos yra stiprios. Prisiminkite, ką 1993 m. pasakė į Rusiją iškeliaujantis Lietuvos KGB vadas: „išeidamas pasilik“. Suprantate, ką jis turėjo omenyje? Iškeliavo tik kadriniai kagėbistai, o agentų tinklas liko. Kalbant apie „miegančiuosius“, reikia pabrėžti, kad kalbame ne tik apie kariškius diversantus, kurie būtų atsiunčiami gal pusmetį, gal kiek ilgiau iki operacijos. Taip pat yra agentai, kurie reikiamu momentu taps tų pačių diversantų talkininkais, koordinatoriais, pasirūpins ginklų slaptavietėmis, suras būstą ir taip toliau. Kiekvienam teks savas vaidmuo. Žvalgybos ir specialiųjų pajėgų operacijos šiais laikais labai glaudžiai susijusios.
– Kokios yra „standartinės“ DŽG užduotys? Infrastruktūros naikinimas? Diversija ir sabotažas? Teroro išpuoliai?
– Visi išvardyti variantai. Matome spektrą nuo disidentų nuodijimo iki pasikėsinimų į valstybės vadovą. Taikinių žymėjimas raketų ir aviacijos smūgiams, sprogdinimai. Kartais klystama, kad diversantai vykdo tik konvencinius veiksmus, bet taip nėra nuo pat tų laikų, kai per Antrąjį pasaulinį karą buvo sukurtos specialiosios paskirties pajėgos. Taikiniai gali varijuoti nuo smulkių diversijų iki strateginę reikšmę turinčių operacijų. Ypač šiais laikais, kai specialiųjų pajėgų rankose atsirado pažangios technologijos. Jei kalbėsime apie infrastruktūrą, tai rusų taikiniais būtų visi jos objektai nuo ryšių mazgų iki elektrą generuojančių jėgainių ir šiluminių tinklų.
– Rusija turi didžiulius karinius, įskaitant „specnazo“, pajėgumus, o mes – maža valstybė. Ką pasakytumėte apie scenarijų, kai tankai per sieną net nerieda, o spec. pajėgos ir desantininkai atakuoja valstybės valdymo centrus?
– Kol mes neturime pakankamai trumpojo ir vidutinio nuotolio oro gynybos – tai labai tikroviškas scenarijus. Prisiminkime, kaip 1968 m. buvo užimtas Prahos oro uostas: atvyko sportine apranga vilkintys vyrai, staiga išsitraukė ginklus ir netrukus oro uoste jau leidosi lėktuvai su sovietų desantininkais.
Tas pats vos neatsitiko Hostomelyje karo pradžioje. Oro uostas buvo užimtas labai greitai ir ukrainiečius išgelbėjo tik tai, kad jie nedelsdami pritraukė ten oro gynybą, ir kai pasirodė debesis lėktuvų su rusų desantininkais, jų sutikimui jau buvo pasiruošta. Ukrainiečiai numušė 2 ar 3 lėktuvus ir didelius nuostolius momentaliai patyrę rusai apsisuko. Tuomet oro uoste likusį „specnazą“ jau išdaužė haubicomis.
– Taigi, sąlygas desantininkų įsiveržimui turi užtikrinti DŽG. Diversantai greičiausiai taip pat pirmieji sueitų į kovinį kontaktą su mūsiškiais ir čia turėtų pranašumą, nes pirmieji, kas prieš juos stotų, veikiausiai būtų policijos pareigūnai?
– Taip, be to, kad diversantai nepalyginamai geriau parengti kovos veiksmams, jie būtų ir geriau ginkluoti už policijos pareigūnus, turinčius tik lengvuosius ginklus. Kol iki užgrobtų objektų neatvyks mūsų kariniai daliniai, diversantų niekas iš jų neiškrapštys.
– Oro uostų turime nedaug ir tai lyg ir palengvina užduotį priešui.
– Problema ne oro uostų skaičius, o jų gynyba. Tik Zokniai yra dengiami NASAMS kompleksų. Todėl nuolat užduodu tą patį klausimą skeptikams: jei NATO naikintuvams Šiauliuose NASAMS yra gerai, tai kodėl Vilniuje ir Kaune jie turėtų būti blogai? Tos pačios nesuprantamos kalbos sukasi ir apie kompleksų kainą. Visada kažkodėl minimi beprotiškai brangūs „Patriot“, bet nutylima, kad yra Lietuvai įperkamų pasirinkimų, pradedant tais pačiais NASAMS bei IRIS ir baigiant tokiais kompleksais kaip „Stinger“. Pastaraisiais apskritai turėtų būti aprūpinta kiekviena pėstininkų kuopa.
Oro gynyba yra nepaprastai svarbi, tegu ir nepridengsime jų skėčiu visos šalies, galime apsaugoti labai reikšmingą teritorijos dalį ir svarbiausius objektus.
– Ar Lietuva yra tam pasiruošusi? Yra bendras planas, kas, ką ir kaip turi daryti?
– Užtikrinu, kad planai yra ir pagal juos vyksta pratybos. Tarpžinybinis bendradarbiavimas šiuo klausimu taip pat yra. Tačiau pasikartosiu: kol neturime pakankamai trumpo ir vidutinio nuotolio oro gynybos, niekaip neišeina pasakyti, kad esame pasiruošę.
– Jei Rusija ryžtųsi didelei agresijos operacijai Lietuvoje, susidurtume ne tik su karo veiksmais. Kokie būtų karinių veiksmų „palydovai“?
– Viskas sueina į 5 priemonių kompleksą. Kaip yra sakęs pats Rusijos Generalinio štabo vadas Valerijus Gerasimovas, informacinis karas nutiesia kelią karinei invazijai. Taigi, 5 hibridiniai elementai, iš kurių dalis jau vykdomi dabar: informacinis karas, kibernetinis puolimas, energetinis šantažas arba diversijos, niekada apskritai nesustojantis šnipinėjimas ir galiausiai kinetinės operacijos, apie kurias šiandien ir kalbėjome. Lietuva turi ruoštis atremti visus 5 puolimus.