Skelbiame pilietės Violetos Milevičienės, nukentėjusios Sausio 13-ąją ir gegužės 17-ąją, baigiamąją kalbą, pasakytą Kaune šiuo metu vykstančio politinio teismų proceso metu.
Kauno apylinkės teismo Administracinių bylų skyriaus
Teisėjui Aurelijui Rauckiui
Kęstučio g. 29, Kaunas LT-44291
Violeta Milevičienė
gyv.
Byla Nr. A2.11.-4407-919/2013
Baigiamoji kalba
Į Klonio gatvę 2012 metų gegužės 17 rytą atėjau anksti, apie trečią ryto, nes nepasitikėjau anstolės ir kriminalinės policijos vadovų sąžiningumu. Buvau Klonio gatvėje 2012 metų kovo 23 dieną, mačiau iš arti Stankūnaitę […].
Po 2012 metų kovo 23-osios būdavome ne tik gatvėje , bet ir kieme. Stop juosta buvo apribota aikštelė prie namo, skirta tik šeimos nariams. Kieme visados būdavo žmonių, tačiau nė vienas pareigūnas nebuvo atvykęs pasikalbėti, informuoti, perspėti – nei Romas Oželis, nei kas kitas.
2012 m. gegužės 17 d. 10 val. ryto buvo numatytas susitikimas su danų psichologais dėl konsultacijų neprievartiniam vaiko perdavimui. Bet aš, matyt, teisingai spėjau, kad tokiam susitikimui bus „truks-plyš“ užbėgta už akių. Nes, mano nuomone, tiek Kedytė, tiek Stankūnaitė per daug svarbios liudininkės ir aukos „byloje žudikėje“, kad jas parodytų „kažkokiems“ užsienio psichologams.
Apie šeštą ryto pabudau nuo triukšmo ir išėjau apsidairyti, kas vyksta. Buvau nuėjusi Artojų gatve iki „Plastenos“ gamyklos, kur stovėjo skersai kelio mašinvežis, toks kur gali pats pasikrauti automobilius, ir prie kiekvieno, atsišakojančio nuo Artojų gatvės akligatvio, stovėjo policijos automobiliai ir pareigūnai. Grįžau į kiemą, kalbėjausi telefonu. Kai pritūpiau kažką pakelti nuo žemės, nulūžo skėčio virvutės karabinas, ir skėtis nebesilaikė. Ketinau nueiti pasižiūrėti, ar Klonio gatvė užblokuota iš kitos pusės, tačiau išėjusi pro vartelius, pamačiau stoviniuojančius policijos vadovus (kaip vėliau išsiaiškinau, tai buvo Renatas Požėla, Darius Žukauskas,Vitalijus Pacevičius ir Saulius Kazlauskas; žr.video), o pasižiūrėjusi į dešinę – daugybę žaliai apsirengusių pareigūnų, užpildančių Klonio gatvelę. Atsisukusi į pareigūnus pasakiau: „Nejaugi man teks vėl išgyventi sausio 13-tą? Aš jau turiu akustinę traumą.“ Vitalijus Pacevičius nusišaipė: „Taip jau, ponia, ir sausio 13-tą“. Nė vienas iš jų man nepasakė, kad į kiemą eiti pavojinga, kad bus naudojamos spec.priemonės.
Po to atėjusieji mane įstūmė į kiemą – R.Oželis atkabino vartelių kabliuką ir patempė man už rankovės, M.Kabašinskas mane stūmė toliau sakydamas: „Ponia prašom pasitraukti, atsiprašom, atsiprašom“, nors aš klausiau, kodėl mane stumdo. Aš traukiausi iki aikštelės, kai pareigūnai su antstole praėjo, likau jiems už nugarų. Tas momentas užfiksuotas pridėtame mano filmuotame video. Ką kalbėjo S.Vaicekauskienė ir R.Oželis, aš girdėti negalėjau, bet, manau, negirdėjo ir kiti žmonės, nes giedojo Himną. Vaizdo medžiagoje matyti, kad J.Valiušaitis sulaikomas baigus giedoti Himną ir pradėjus skanduoti „Lietuva!“ Metusi filmuoti aš paėmiau iš pro šalį vedamo J.Valiušaičio rankų jo fotokamerą. Tuo metu apie susirinkimų įstatymą prabilo garsiakalbis. Tiek S.Vaicekauskienė, tiek R.Oželis teigia, kad išklausė Himną ir tada išsakė savo reikalavimus. Bet juk to nepatvirtina jokia filmuota medžiaga, net ir policijos? Mano nuomone, viską pasitikslinti galima peržiūrint TV3 tiesioginės transliacijos įrašą – vaizdas iš viršaus, tad paprasta nustatyti, kas kur ir kiek užtruko.
Pasiėmusi J.Valiušaičio kamerą pasitraukiau nuo tako ir užtrukau apie minutę mėgindama „pastudijuoti“, kaip fotografuoti. Pamačiusi, kad fotografuoti man nepavyks, užsikabinau kamerą ant peties, bet dėl trumpo dirželio gavosi, kad ant krūtinės. Per tą laiką pareigūnai numėtė į šalį kėdes. Aš atsistojau prie namo kampo, kur ir esu nufotografuota (17 ir 18 bylos puslapis).
Stovėjusius prie namo žmones policininkai apsupo keliomis eilėmis, net numėtant suolus pareigūnų gretose properšų nebuvo. Niekas iš apsuptųjų išeiti negalėjo. Iš mano taško žiūrint (aš visą laiką buvau kitoje pareigūnų grandinės pusėje), tai juos ten spaudė ir, atrodė, kad naudojo kaip gyvą taraną durims išlaužti. Be to, pareigūnai stop juosta apjuosė visą kiemą, varteliai, vienintelis išėjimas iš kiemo, buvo užblokuoti. Aišku, kad buvau labai susijaudinusi, nesumečiau, kad reikia kažkur padėti skėtį, nes nebelijo ir dulksna praėjo, skėtis krito iš rankų ir trukdė fotografuoti. Kiekvienam žmogui, jeigu tik rankų pirštų visai nesusukiojo podagra, būdingas čiupimo, įsikibimo refleksas. Kai 1991 m. sausio 13 d. prie bokšto mane į tinklinę tvorą bloškė šūvis iš tanko vamzdžio (kaip žinom, tai buvo tušti sviediniai, sprogimo banga mane nunešė kelis metrus), aš sugebėjau nesusmukti prie tvoros, nes kažkokiu būdu įsikibau į tvoros tinklą, kojos nelaikė, bet aš neparkritau. Kartą bevaikščiojant su dar mažais vaikais, mano kokių trejų metų dukrytė, ką tik ramiai ėjusi, staiga sugalvojo pabėgioti ratais. Ėjom taku šalia autobusų stotelės, į kurią važiavo autobusas su keleiviais, aš net nežinau, kaip sugebėjau atsidurti prie dukrytės ir sugriebti už drabužių. Autobuso vairuotojas, matyt, irgi išsigando, nes sustojęs ne iš karto pajudėjo, o aš negalėjau atgniaužti pirštų. Buvo tokia ilga pauzė – stovėjo autobusas su keleiviais, nors iki stotelės buvo likę keli metrai, ir aš laikiau už drabužių savo vaikelį už kokių trijų metrų nuo autobuso.
Aš tai prisiminiau Evelinos Matjošaitienės teisme, kai girdėjau liudininkus pasakojant, kad, atseit, ji labai priešinusis, nes buvo sunku atgniaužti jos pirštus. Aš manau, kad apsupti žmonės tyčia buvo stumdomi ir bauginami, kad kabintųsi į daiktus ar vienas į kitą, taip imituojant jų pasipriešinimą. Šitas įsikibimo refleksas galioja visada: ir kai sėdi stomatologo kėdėje, ir kai tave kas nors užpuola ar išgąsdina. Jei aš nebūčiau rankose laikiusi skėčio, tai būčiau į ką nors įsikabinusi ir vis tiek būčiau apkaltinta. Nors mačiau nuotraukose, kad stovėjo pareigūnai susikibę rankomis per alkūnes, o prieš juos žmonės laikė rankose vėliavas, bet būtent laikę vėliavas ir dėl to negalėję būti susikibę, kaltinami susikabinimu. Tikriausiai taip buvo sugalvota iš anksto, nes kiekvienas išgąsdintas nesąmoningai už kažko griebiasi.
Ar dėl to, kad esu patyrusi kontūziją, ar dėl purkštų pipirinių dujų, ar dėl išgąsčio, aš neprisimenu savęs, Klonio 5 kieme. Atminty lig šiol liko properša. Taip išeina, jei nebūčiau kaltinamoji, tai galėjau ir nesužinoti, kas čia su manim atsitiko. Pareikštas įtarimas baudžiamojoje byloje tikrai nieko nenušvietė, skundžiausi vyriausiajam prokurorui, kad neleidžia susipažinti su bylos medžiaga, tai gavau atsakymą iš to paties prokuroro, kurį skundžiau. Su šita administracine byla susipažinau prieš dvi dienas iki pirmo teismo posėdžio, nes teismo raštinėje iki tol bylos nebuvo.
Kai įsodino į autobusiuką, aš atsisėdau ant galinio suolo. Pasiėmiau savo kabaluojantį fotoaparatuką, patikrinau, ar veikia (nuotrauka pirmame DVD. Ten matosi, kad R.Čiegis stovi, nes aš užėmiau per daug vietos) ir įkišau į rankinuką. Nusiėmiau nuo peties J.Valiušaičio fotokamerą, supratau, kad paėmiau ne savo daiktą ir neapsaugojau nuo daužymo, kad per tą daiktą daužė ir mane. Tada aš nesuvokiau, bet skydo smūgių į kameros korpusą garsą aš prisiminiau. Dar tikėjausi, kad gal fotokamera nesugadinta, švietė viena lemputė. Paprašiau šalia sėdinčios Aušrinės, kad padėtų išjungti, bet ji nemokėjo. Tada kreipiausi į priešais sėdintį Rimantą Radišauską, bet jis atsiduso, kad negali pasisukti, nes suspardė šonus, ir kad irgi nemoka. Nusirengiau lietpaltį ir striukę, užsikabinau fotokamerą taip, kad būtų man po pažastim, ir apsirengiau.
Kauno rajono komisariate mums nepaaiškino, kodėl mus atvežė. Paėmė iš mūsų asmens dokumentus ir, kol tikrino mus pagal asmens kodus, mums leido kalbėtis telefonais. Sužinojau, kad mano vaikai Klonio 5 kieme, kad mergaitę išnešė advokatas, kad iš kiemo nieko neišleidžia. Buvo baisu, verkėm, kad vaiką pagrobė, kad aš pati nuovadoj, o ten suiminėja mano vaikus. Išdalino lapus rašyti paaiškinimams, tada pasigedau akinių. Pareigūnas Darius Sareikis pakvietė eiti su juo. Išsigandau, kad mane veda daryti kratos. Kai atsisėdau už stalo visa drebėjau, bijojau, kad nesuprastų, kad aš kažką slepiu. Kad išsigandusi krūptelėjau, kad jutau spaudimą ir trūko oro, aš prisiminiau, bet nežinojau, dėl ko. Pasakojau, kad man užsuko ranką, ir pridūriau, kad neskaudžiai, kad tik nelieptų parodyti. Klausė, ar pretenzijų neturiu. Pasakiau, kad jums neturiu, o jūsų viršininkams turiu. Bet sutikau, kad parašytų jog pretenzijų neturiu, nes kažkokie viršininkai kažkaip abstraktu. Surašytą paaiškinimą man du kartus aiškiai perskaitė, bet aš niekaip negalėjau susikaupti ir iš klausos suvokti, kas parašyta. Jau pradėjo skaityti ir trečią kartą, tai aš pasakiau, kad pasirašysiu. Nufotografavau tą tekstą telefonu (kad galėčiau namie pasitikrinti, jog nesu skolinga ponui Sareikui kokių 50 tūkst. litų) ir pasirašiau, kur man parodė. Turiu tą fotografuotą egzempliorių be parašų. Kad „nevykdžiau teisėtų pareigūnų reikalavimų“, pareigūnas pridėjo nuo savęs – jis, profesionalas, negalėjo patikėti, kad policininkai tįstų už čiuprynos moteriškę užlaužę ranką nei iš šio, nei iš to, be jokio perspėjimo, o aš tokios žodžių kombinacijos savo gyvenime nebuvau girdėjusi, ir kankinama nebūčiau sugalvojusi.
Jeigu Rytis Saladžius ir Gintautas Beržinskas nebūtų filmavę nuo laiptų viršaus, aš būčiau nesužinojusi, ką veikiau kieme Klonio 5 2012 metų gegužės 17 d. apie 6 val. 35 min. Aš manau, kad elgiausi neteisingai, praradau stebėtojos šaltakraujiškumą. Mačiau, filmuotoje medžiagoje, kaip reporteris, pamatęs nukritusį daiktą (atrodo pirštinę) nufotografuoja, bet nepuola kelti. O aš, buvusi už policininkų nugarų, kai pradėjo tempti žmones, puoliau gaudyti numestą A.Petrusevičiaus kepurę, užuot nufilmavusi siužetą, kaip pareigūnai spardo neįgalaus žmogaus kepurę. Visos tos mano stumdynės ir stūmimaisi buvo tik dėl to, kad tą kepurę paspirdavo tai į vieną, tai į kitą pusę. Tačiau jokio priešiškumo iš pareigūnų aš nejaučiau, yra nuotrauka, kur mane, begraibančią tą kepurę, pasilenkusią, jie užstoja savimi išskėtę rankas. 66 psl. užrašas neteisingas: manęs ten niekas neištraukia. Kai pamatė, kad uždedu kepurę A. Petrusevičiui, visi nuo mūsų atsitraukė.
Tačiau aš nepamačiau ateinančio šarvuoto-kaukėto būrio be skiriamųjų ženklų, nes stovėjau kieme nusisukusi. Kai pirmas priėjęs prie manęs palietė mano nugarą ir aš atsisukau (33 psl. 6 nuotrauka), aš taip krūptelėjau, kad paspaudžiau fotoaparato mygtuką. Tuo metu M.Kabašinskas šarvuotiesiems kažką sukomandavo, ir tie visus priekyje jų esančius pradėjo stumti skydais prie laiptų ir sienų. Kaip matyti filmuotoje medžiagoje, už nevalingą fotoaparato mygtuko spaudinėjimą ir blizginimą į akis fotoblykste, skydo smūgiais J.Valiušaičio fotokamera buvo pagrūsta man po šonkauliais, o aš pati pasiųsta į gilų nokdauną. Kitų smūgių skydu ir lazda aš neprisimenu, matyt, ir nejaučiau. Tas juodašalmis, kuris mane išgraibė iš po stoginės, atrodo, lyg būtų skaičiavęs, kada aš atsigausiu. Ištraukė mane susirietusią, nustūmė iki „perdavimo“ punkto prie eglutės ir stūmė į glėbį kitiems pareigūnams. Tuo metu aš pradėjau kvėpuoti ir trypt kojom bei mojuot rankom, t.y. iš nokdauno išėjau visiškai neelegantiška, nesiorientuojanti aplinkoje, klykianti „Atstok!“ (mačiau nufilmuotą). Man atrodo, kad tas „atstok“ parodo, kad aš neturėjau ketinimų kažką užpulti. Jei ne mano stori rūbai, būtų man sulaužę šonkaulius. Bet dar labiau gaila, kad sugadino nepataisomai fotomenininko kūrybos įrankį. Metalas atlaikė, bet nuskilo plastmasiniai linzių apvadai.
Ne visus žmones, kuriuos išvesdino iš Klonio 5 kiemo iki Artojų gatvės, išvežė į nuovadas, ir ne visiems išvežtiems iškėlė baudžiamąsias ar administracines bylas. Mačiau nufilmuotą, kaip išveda Eleną Narkevičiūtę su mama Tatjana, Edviną Marčenkovą, bet jų tarp mūsų teisiamųjų būrio nėra.
Ligi šiol aš net neįsivaizdavau, kaip galima bijoti policijos? Garliavos nuovadoje iki šiol dirbo gerbiami žmonės, į kuriuos kreipiamasi pagalbos, nei aš apie juos, nei jie apie mane nieko blogo nėra girdėję. Tačiau 2012 m. gegužės 17 d. atskleidė košmariškus dalykus.
Pareigūnai nesupranta žodžio „kalantinės“ reikšmės. Renatas Požėla aiškino, kad tai kažkas bloga, kažkas turi susideginti. Aš, kaip seniai gyvenanti, turiu pasakyti, kad žodis „kalantinės“ turi dvi reikšmes: Romo Kalantos mirties metinių paminėjimą ir žmonių reakciją į neteisėtus ir brutalius pareigūnų veiksmus. Kalantinėmis vadinamas maištas kilo dėl to, kad milicininkai sutrukdė R.Kalantos laidotuves – prieš dvi valandas iki numatyto laidotuvių laiko išvežė karstą ir slapta palaidojo. Iš pasipiktinusių neįvykusios laidotuvių eisenos dalyvių protesto reakcijos kilo kalantinių maištas. Policijos analitikais turbūt dirba nebaigę lietuviškos vidurinės mokyklos, nes jei „kalantinės“ – tai kviečiasi gaisrininkus ir ieško degtukų moterų kelnaitėse. Pati girdėjau, kaip M.Kabašinskas liudijo, kad buvo giedama kažkokia giesmė, ir jis nepažįstąs kokia. Lietuvos pareigūnas nežino Lietuvos Himno žodžių.
Dar man neramu, kaip buvusiai kaimo buhalterei, kaip apskaitomos policijos specialiosios priemonės? M.Kabašinskas, pripurškęs dujų ir mums, ir sau į akis, teigia, kad už spec. priemonės panaudojimą jam nereikėjo atsiskaityti – nereikėjo rašyti tarnybinio pranešimo. Tai gal jis atsinešė kokią nelegalią priemonę? Kaip vykdoma policijoje spec. priemonių inventorizacija? Ar nurašyti, sugadinti ar su pasibaigusiu galiojimo laiku, pavojingi ir nuodingi daiktai tikrai sunaikinami? Pipirinės dujos atviroje vietoje nėra labai nuodingos, bet jei atsineštų tokių, kokiomis buvo Maskvoje išnuodytas Nord’Ostas? Juk žinoma, kad tos nuodingos dujos buvo pagamintos sovietmečiu Kaune?
Aš, anksčiau nebuvusi teismuose, negaliu atsistebėti, kaip policininkai meluoja. Yra viskas nufilmuota, bet jie arba nerodo – slapta, arba jei parodo, tai papasakoja visiškai priešingai, negu matome ir girdime nufilmuotą? Pvz., R.Oželis, M.Kabašinskas ir visi kiti. Juk jie aprūpinti geriausia vaizdo ir garso technika. Kodėl tai ignoruojama?
Bet baisiausia – tai pareigūnų smurtas, kuriuo net nukentėję nedrįsta skųstis, nes neleidžia įgimtas drovumas. Laimutę Kedienę išnešė iš jos pačios namų ir išvežė į policijos nuovadą, atseit, atpažinimui. Iškėtojo nešvankiausio striptizo pozomis iki špagato, apnuogino užvertę ir palaidinę, ir sijoną. Ką ten turėjo atpažinti Renatas Požėla, pažiūrėjęs į apatines L.Kedienės kelnaites? Toks senos moters paniekinimas primena azijietišką prakeikimą, virtusį rusišku triaukščiu keiksmažodžiu, kuris reiškė nugalėto priešo motinos išprievartavimą. Gal čia ir buvo tas ekstremumas, dėl kurio gatvelėje vaikščiojo Policijos departamento Viešosios policijos Masinių renginių ir ekstremalių situacijų koordinavimo skyriaus viršininkas Saulius Kazlauskas?
Kęstutis Dūdėnas buvo pargriautas ir buože daužomas per lytinius organus. Žmogus susidrovėjęs pasakė, kad mušė per pilvą. Olgą Girdauskienę, atėjusią į kiemą jau po įsilaužimo, sugriebė išsukinėdami rankas keli žaliūkai, nunešė į Artojų gatvę ir primušė lazda, matant keturiolikmetei mergaitei. Kad ir man, gavusiai smūgį į paširdžius, ar reikėjo dar smūgiuoti lazda? Net jei aš to ir nejaučiau?
Mačiau per TV, kad tie patys veikėjai murkdė veidu į asfaltą seimo narį R.Gražulį. Irgi buvo būtina?
Juozui Valiušaičiui tyčia nedavė insulino, privedė vos ne iki komos, Rimantą Radišauską suspardė į vienintelį inkstą.
Vaiką išnešė skausmingai lauždamas kojytes advokatas tiesioginėje transliacijoje, matant, fotografuojant ir filmuojant daugeliui žmonių. O teismas teigia – advokatas nenešė. Kas tai?
Nors mano atmintis ir sušlubavusi, bet visi mano veiksmai nufilmuoti. Iš to matyti, kad jokie pareigūnai man jokių reikalavimų neišsakė, aš pati jokių kitų ketinimų neturėjau, tik norėjau stebėti, ar teisingai vykdomas teismo sprendimas. Deja, aš manau, kad buvo vykdomi kažkokie slaptieji protokolai, bet ne tas 2011 m. gruodžio 16 d. Kėdainių teismo sprendimas, kurio kopija yra šioje byloje.
Prašau mane išteisinti, nes aš nieko nusikalstamo nepadariau.
Violeta Milevičienė
2013-11-04