Antanas Manstavičius | Alfa.lt
Daugelis yra įpratę matyti Briuselį kaip neišraiškingą neoficialią Europos Sąjungos (ES) sostinę, kimšte prikimštą prie patogaus gyvenimo įpratusių eurobiurokratų ir pirmyn atgal kursuojančių įvairių šalių diplomatų. Tačiau Belgijos sostinė turi ir dar tamsesnę pusę, apie kurią imama kiek daugiau kalbėti tik po kai kurių didesnių, visą Europą sukrečiančių teroristinių išpuolių. Nuobodusis Briuselis yra tapęs savotiška teroristų gamykla, ir padėtis čia pastebimai prastėja jau ne pirmą dešimtmetį.
Naujausi teroro išpuoliai Paryžiuje eilinį kartą priminė apie daugelį liūdnai pagarsėjusio Briuselio rajono Molenbeko problemų. Jau dabar aišku, kad čia gyveno mažiausiai du atakas Prancūzijos sostinėje rengę teroristai, Sirijoje iš anksto pasislėpęs Abdelhamidas Abaaoudas bei kelių Europos valstybių policijos tebeieškomas Salah Abdeslamas. Be to, yra žinoma, kad šių metų pradžioje Paryžiaus košerinio maisto parduotuvę puolęs Amedy Coulibaly Molenbeke ieškojo – ir rado – ginklų. Čia iki 2004 metų buvo apsistojęs ir už Madrido traukinių sprogdinimą nuteistas Hassanas al Haski. Netgi 2001 metų sėkmingo pasikėsinimo į Afganistano tadžikų karo lauko vado Ahmedo Shaho Massoudo gyvybę – svarbios Rugsėjo 11-osios teroro išpuolių JAV preliudijos – tyrimas buvo atvedęs į tą patį Briuselio rajoną.
Kur neužklysta turistai
„Malūno šaltinis” – taip verčiamas viduramžiais įkurto flamandų kaimelio, galiausiai prijungto prie Briuselio didmiesčio, pavadinimas. Vietoje malūno ir atvirų laukų dabar Molenbeke stūkso tankiausiai gyvenamas Briuselio rajonas (komuna), ne visiškai atsigavęs nuo perėjimo į postindustrinę erą, palyginus skurdus ir siūlantis mažai galimybių. Kiek mažiau nei 100 tūkst. žmonių gyvena 6 kvadratinių kilometrų plote. Daugelis jų – iš įvairių pasaulio kraštų atvykę imigrantai ar jų palikuonys. Vietinių musulmonų reikmėms tarnauja 22 mečetės ar maldos namai. Komunoje klesti nedarbas, gyventojai skundžiasi nesulaukiantys valdžios dėmesio.
Vos už kelių šimtų metrų į rytus nuo Molenbeko, kitapus kanalo ir kelių magistralinių gatvių, prasideda turistų gausiai lankomas Briuselio senamiestis. Dar toliau rytuose, už poros kilometrų, stūkso ES institucijų kvartalo svetimkūnis. Visur nesunku patekti pėsčiomis, tačiau į Molenbeką turistai, laikini miesto gyventojai ir senieji briuseliečiai užsuka retai. Netgi perspėja vieni kitus, kad geriau Molenbeke nesirodyti. Kiek pagrįstos tokios baimės, nėra visiškai aišku – dėl to iki šiol karštai ginčijamasi.
Kaip bebūtų, šiomis dienomis Molenbekui ir vėl tenka padidintas dėmesys – tačiau jo gyventojai jau turėtų būti įpratę. Pirmadienį ryte Molenbeką krėtė elitinės Belgijos policijos pajėgos, tačiau taip ir nesugebėjo surasti S. Abdeslamo, vieno iš įtariamų Paryžiaus užpuolikų. Sausio mėnesį čia Belgijos pareigūnai kruopščiai ieškojo su kitu Paryžiuje siautėjusiu teroristu, A. Coulibaly, susijusių asmenų. Kiek toliau, Vervjė mieste, tąkart buvo nukauti du džihadininkai, kaip manoma, rengę dar vieną didelio masto ataką.
„Belgijos policija šiandien gali teigti „išvengusi belgiško „Charlie Hebdo”, tačiau akivaizdu, kad šalies radikalizacijos problema yra gerokai didesnė, ir tam, kad ji būtų išspręsta, policijos reidų neužtenka”, – tuo metu pranašingai rašė „Slate” apžvalgininkas Joshua Keatingas. Praėjo visai nedaug laiko, ir darosi panašu, kad Belgijos pareigūnai nepasimokė.
Kaip nurodo Davidas A. Grahamas iš kito JAV leidinio „The Atlantic”, įtariamas teroro išpuolių Paryžiuje organizatorius A. Abaaoudas, kaip ir daugelis kitų Belgijos džihadininkų, yra gimęs menkai islamu besidominčioje, sekuliarizuotoje šeimoje. Tačiau gyvendamas Molenbeke, jis turėjo daugiau nei reikia galimybių susipažinti su radikaliomis religijos interpratacijomis ir pasiduoti ekstremistų įtakai. Nei šeima, nei Belgijos valstybė neįstengė tam sutrukdyti.
Chaosą maitinantys nesutarimai
„Didžiojo Briuselio regionas jau seniai laikomas radikalų citadele, – antradienį rašo Vokietijos leidinys „Der Spiegel”. – Probleminiuose Molenbeko ir Anderlechto rajonuose esama izoliuotų imigrantų bendruomenių, kuriose gali nesunkiai pasislėpti radikalai. Ar Belgija tapo Europos teroro centru, o kartu ir viso žemyno saugumo problema?”
Vokiečių žurnalistų kalbintas Belgijos parlamento narys socialdemokratas Hansas Bonte teigė nesistebįs, kad Molenbekas vis iš naujo pratrūksta teroristiniu smurtu. Jis dėl to pirmiausiai kaltina neįtikėtinai neefektyvų Briuselio miesto administracinį aparatą, padalytą tarp 19 tarpusavyje konkuruojančių komunų, kurių gyventojų saugumą turi užtikrinti 6 atskiros policijos valdybos. „Neįtikėtina, kad taip gali būti Europos sostinėje”, – sakė H. Bonte, pasigendantis sistemingo požiūrio į kovą su radikalizuotais ekstremistais.
Briuselį, kaip ir visą Belgiją, drasko nesibaigiantis olandų kalbos dialektu kalbančių flamandų ir prancūzakalbių valonų konfliktas. Daugelyje Briuselio komunų dominuoja valonai, tačiau miestą iš visų pusių supa flamandų regionas. Atskirų komunų pareigūnams, ypač jeigu jie priklauso skirtingoms bendruomenėms, susikalbėti būna labai sunku. Neįprasta Belgijos dvikalbystė bei silpna nacionalinė tapatybė, kai kurių ekspertų teigimu, trukdo ir imigrantų integracijai. Atvykėliai gali neblogai išmokti vieną kurią iš oficialiųjų kalbų, tačiau prieš juos dažniausiai būna nusiteikę ir flamandų, ir valonų nacionalistai. Kraštutinės dešinės partijos čia, kaip ir kitur Vakarų Europoje, rinkėjų balsus renka, kurstydamos neapykantą kitataučiams.
Pasak „Der Spiegel”, Molenbeką, vieną skurdesnių Briuselio rajonų, prižiūrintys teisėsaugos pareigūnai stokoja lėšų ir būtiniausios technikos. Tačiau būtent čia, iš dalies imigrantų teroristus gaminančiame „malūne”, kaip niekur kitur, reikalingos specialios priemonės: būtina stebėti įtariamus ekstremistus, klausytis jų pokalbių telefonu, kurti policijos informatorių tinklą. Viskas brangiai kainuoja.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.
