Šiandien kviečiame kartu su Vilniaus licėjaus direktoriumi Sauliumi Jurkevičiumi aptarti tris Lietuvos švietimo sistemos bėdas: prastėjančią mokymo(si) kokybę, sistemingai menkstančią pedagogų kvalifikacija ir adekvatų jų darbo vertinimą, nesibaigiančių savitikslių reformų bejėgystę.
Primename ir ankstesnes Tiesos.lt publikacijas, kuriose ne tik įvardijamos sisteminės švietimo problemos, bet ir ieškoma išeičių:
Jūratė Litvinaitė. Kodėl baigiamasis istorijos egzaminas neturėtų būti privalomas
Rimvydas Laužikas apie mokslo metų ilginimą: faktai ir jų priežastys
Vilniaus forumas. Klausimai dėl premjero sudarytos darbo grupės aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimui
Šiandieniniame Lietuvos švietime būtų galima išskirti tris pagrindines problemas, kurios išreiškia visos sistemos būklę. Pirmoji problema, kuri vis labiau tampa grėsminga šalies ateičiai, yra blogėjanti mokymo(si) kokybė. Antroji – tai naujos kartos mokytojų trūkumas, sistemingai prastėjanti dirbančių mokytojų kvalifikacija ir absurdiška pedagogų darbo apmokėjimo tvarka. Trečioji problema yra permanentinės ir savitikslės reformos švietimo sistemoje, kurios daugiau painioja negu sprendžia realius klausimus.
Be abejonės, pirmosios dvi problemos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios ir turėtų būti sprendžiamos kompleksiškai. Trečioji yra sisteminė ir turėtų būti greičiausiai pristabdyta iki aiškaus plano ir siekių suformulavimo.
Pradėdami kalbėti apie mokymo kokybę, pirmiausiai turėtume aiškiai įsisąmoninti, kad be kvalifikuotų mokytojų ir tinkamai sutvarkyto apmokėjimo už jų darbą, pasiekti kokybiškesnės kaitos visame ugdymo procese yra iš esmės neįmanoma. Kalbant apie mokytojų dalykinę kvalifikaciją, reikėtų pasakyti, kad šiandien Lietuvoje nėra institucijos, kuri galėtų ne tik vertinti esamą mokytojų pasiruošimą, bet ir kvalifikuotai rengti ugdymo programas. Aukštosios mokyklos nebeužtikrina tinkamo naujos kartos mokytojų parengimo dėl žemų priėmimo reikalavimų ir ydingos krepšelių sistemos.
Straipsnio tęsinį skaitykite portale DELFI.lt.