Tėvynė ir meilė – širdies žodžiai

Šiaulių universitetas turi nuostabią tradiciją – kasmet šioje mokslo institucijoje Kovo 11-osios – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos šventimas pradedamas šią dieną gimusiųjų pasveikinimu. Laikinasis universiteto rektorius prof. dr. Donatas Jurgaitis įteikė dovanėles keturiems studentams ir jubiliejinį gimtadienį švenčiančiam bibliotekos darbuotojui Vladimir Jakuš. Po to į universiteto mokomojo teatro sceną buvo pakviesta lietuvių liaudies folkloro dainininkė Veronika Povilionienė.

„Esu perskaičiusi begalę lietuvių liaudies dainų, bet jų tekstuose beveik neminimi žodžiai „tėvynė“ ir „meilė“. Tai – širdies, o ne viešumos žodžiai,“ – kalbėjo dainininkė. Ji kvietė salėje susirinkusius studentus, dėstytojus, sąjūdžio pirmeivius, miesto bendruomenės narius kartu padainuoti. Ir kaip skambėjo dainos! Regis, nuo kasdienybės juodumos pavargusios širdys trokšte troško katarsio, kažko nežemiško, švento. Juolab, kad tarpuose tarp dainų Veronika Povilionienė sutalpino skaudžią mūsų tautos istoriją. Ji pasakojo apie trėmimus, pokario kovas, baisias artimųjų netektis, kurios lėmė vienos ar kitos dainos atsiradimą ar jų melodijų panašumą su slaviškosiomis. „Lietuvius iš tėvynės trėmė ištisais kaimais, – kalbėjo dainininkė. – Ir dabar yra likę trys Sibiro gyvenvietės mūsų tremtinių, kurie jau nekalba, bet tebedainuoja lietuviškai. O viena 93 metų senolė lietuviškai pasikalba su Šventųjų paveikslais. Daugiau nėra su kuo…“
Veronika Povilionienė pasiūlė padainuoti dainą karo tematika. Sakė, kad mūsų tautos kūryboje karas pateisinamas tada, kai reikia ginti tėvynę. Tuomet – tai šventasis karas, nes motinos liepia sūnums eiti ginti šalies, o visa šeima karį rengia bei palydi. „Lietuvės moterys suprato, jei negins savi, ateis svetimi ir mūsų neliks,“ – atsidūsėjo menininkė.

Salė oštelėjo, kai Veronika Povilionienė pasidalijo tarptautine patirtimi apie savo pažintį su Ukrainos folkloro dainininke Marija Kot. Pastaroji jos prašė: „Lietuva, nepalik Ukrainos. Kaip mes be tavęs gyvensim…“

Veronika Povilionienė buvo nuoširdi, paprasta, mylinti. Susitikimo pabaigoje ji kreipėsi į jaunuomenę, prašydama nepalikti Lietuvos. Sunkumai užgrūdina, kai užtenka vidinės tvirtybės nepasiduoti gyvenimo negandoms. „Ir nesakykite, kad mes maža tauta. Yra tik likusios negausios…“, – tyliai priminė.

Kovo 11-osios paminėjimą universitete organizavo Menų fakulteto estrados studijos aktoriai ir jų vadovė Marija Žibūdienė.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top