Tiesos.lt dėkoja žemaičiams už atvirą pokalbį tema „Mes ir valstybė: kodėl lieka svarbi Sąjūdžio patirtis?“ (atnaujinta)

Balandžio 5–6 dienomis Žemaitijoje vykusiuose susitikimuose dalyvavę rašytojas Liudvikas Jakimavičius, kultūros istorikas Darius Kuolys, istorikas ir Seimo narys Naglis Puteikis, Sąjūdžio pirmeivė, žurnalistė Irena Vasinauskaitė, Šiaulių apskrities bendruomenių konfederacijos pirmininkė Nijolė Malakauskienė, kalbininkė Ramutė Bingelienė ir nepriklausomas žurnalistas Mykolas Deikus dėkoja susitikimuose ir diskusijose dalyvavusiems Kelmės, Tytuvėnų ir Rietavo žmonėms bei šių susibūrimų organizatoriams Kelmės Žemaitės viešosios bibliotekos vedėjai Ritai Grišienei, Tytuvėnų bibliotekos vedėjai Zitai Deikutei ir žurnalistei Nijolei Petrošiūtei, Rietavo Oginskių kultūros muziejaus direktoriui Vytui Rutkauskui.

Jaunajam dailininkui Algimantui Černiauskui (Vilnius), susitikimo pradžioje atidariusiam savo pirmąją tapybos darbų parodą „Hedonisto sapnas ir saulėtekis“, linkime kūrybinės sėkmės.

Tiesos.lt siūlo susipažinti su šių susitikimų atgarsiais vietos žiniasklaidoje.

Nuotraukos – Reginos Musneckienės (Kelmė), Mykolo Deikaus (Tytuvėnai ir Rietavas), Algimanto Černiausko (Rietavas).

* * *

Regina Musneckienė. Mūsų sielose dar tebevaikšto vergas

„Kelmės krašto“ redaktorė, skrastas.lt

Nors daugiau kaip du dešimtmečius gyvename Nepriklausomoje Lietuvoje, liko neišspręstas laisvės klausimas. Tapome samdiniais. O samdinio būsena – smukdanti.

Neišsiugdėme laisvo žmogaus savimonės. Neatgavome savo žemės ir savo valstybės šeimininko jausmo. Mūsų sielose dar tebevaikšto vergas. Tokios mintys išsakytos Kelmės Žemaitės viešojoje bibliotekoje minint Sąjūdžio 25-ąsias metines.

Širdis sušyla prisiminus Sąjūdžio pradžią

Į Kelmę paminėti Sąjūdžio 25-mečio atvyko kalbininkė Ramutė Bingelienė, kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys, rašytojas Liudvikas Jakimavičius, Seimo narys Naglis Puteikis, būrys Šiaulių ir Kelmės sąjūdžio pirmeivių bei kultūros žmonių.

„Prasidėjus Sąjūdžiui mes drįsome pasakyti daugiau tiesos, negu dabar, nors anuomet aplink buvo daug okupantų ir jų statytinių. Širdis sušyla, prisiminus anuos laikus,“ – neslėpė D.Kuolys.

Lietuva pasikeitė, bet jos žmonės keičiasi sunkiai. Tai ir yra didžioji drama. Sąjūdžio pirmeiviai prisiminė, kaip per pirmąjį Sąjūdžio suvažiavimą kalbėjo profesorė Meilė Lukšienė. Ji sakė, kad, atgavus nepriklausomybę, bus nelengva. Nes tautos kelias į laisvę tuo nepasibaigs. Jis bus ilgas, sunkus ir varginantis.

Anuomet daugelis nesuprato tokių profesorės abejonių. Atrodė, atgausime nepriklausomybę – ir viskas pasikeis savaime.

Laisvės ir orumo nepadaugėjo

Tik dabar galime suprasti pranašiškus M.Lukšienės žodžius. Iš tiesų kelias į laisvę – ilgas procesas. Laisvės klausimas Lietuvoje neišspręstas iki šiol. Iš sovietijos išsivadavome. Nepriklausomybę atgavome. Tačiau laisvės ir orumo Lietuvoje nepadaugėjo.

Sąjūdžio laikais mums buvo labai svarbi tautos savigarbos idėja. Dabar ji tarsi ištirpo. Jos nebeliko.

Mumyse dar tebevaikšto vergas. Mes tapome samdiniais. O samdinio būsena – smukdanti.

Reikia atgauti savo šalies šeimininko jausmą. Išsiugdyti laisvo žmogaus savimonę. Reikia, kad valdžia save suvoktų kaip tarną ir tarnu mes ją laikytume. Privalome reikalauti iš valdžios atsakomybės ir veiklos skaidrumo.

Kasdien turi vykti valdžios egzaminas. Kitaip bus sulaužytas mūsų stuburas. Tautos savigarbos idėja nueis perniek.

Prezidentė savo programoje žadėjusi siekti, jog lietuvis bus šeimininkas savo žemėje, dabar apie tai nekalba.

Statytas ant kultūros pamatų

„Sąjūdis stojosi ant kultūros pamato, – sakė rašytojas Liudvikas Jakimavičius. – Šiandien Seime kultūros žmonių beveik nėra. Jie nereikalingi. Mums duoda suprasti: „Sėdėkit savo celėse ir rašykit eilėraštukus.“ O kultūros žmogus Seime būtų savotiškas saugiklis. Jis pasakytų, jog meluoti negražu.“

Pasak rašytojo, kultūra turėtų būti persmelkti mūsų tarpusavio santykiai. Persmelkta visa atmosfera. Deja, mes beprasmiškai knisamės realijose. Esame tarsi įstatyti į dabarties erdvę. Praradę istorinį matmenį. Praradę gelmės supratimą. Praradę netgi tradicinį santykį su savo tėvais ir seneliais.

„Politika kilo iš kultūros. Abi sritys reiškia rūpestį tautos likimu, – sakė D.Kuolys. – Bet šiandien politikai tai užmiršta. Konservatoriai ir krikščionys demokratai nepaminėjo Maironio 150-ųjų metinių, nors būtent Maironis parašė Krikščionių-demokratų partijos programą. Socialdemokratų būstinė įsikūrusi buvusioje Vytauto Didžiojo gimnazijoje, kuriai vadovavo Mykolas Biržiška. Tačiau jokios iškabos, informuojančios apie tai, nėra. Tai grėsmingi ženklai.“

Vadovautis Garbės kodeksu

Seimo narys Naglis Puteikis akcentavo, jog politika – tai rūpestis bendruomenės likimu. Nors kai kas įsivaizduoja, jog tai kova dėl valdžios, interesų derinimas.

Garbės kodeksas turėtų būti svarbiausias mūsų ramstis. Jeigu tautinė bendruomenė nori išlikti, ji turi demonstruoti būtent tokią laikyseną. Deja, Lietuva gyvena kitaip negu visa Europa. Lietuvoje nėra savivaldos. Žmonės patys turėtų išsirinkti seniūnus, seniūnijų tarybas, merus. Deja, pas mus akcentuojamas realios valdžios neturintis bendruomenių judėjimas.

Kitose šalyse žmonės nevengia daiktus vadinti tikraisiais vardais, Lietuvoje tiesą sakantys žmonės slopinami.

Mes apgauti pseudoelito. Valdžia nepasitiki šalies piliečiais. Sako, kad jie nieko neišmano. Pridarys nesąmonių. Žmonės supriešinami: vieni patriotai, kiti neva dirba rusams.

Politikus reikia ruošti mokykloje

Pokalbyje dalyvavusi kelmiškė mokytoja Michalina Klimašauskienė akcentavo, jog politikus reikėtų pradėti ugdyti dar mokykloje. Tačiau mokykla – apolitiška. Senosios organizacijos šiandieninėje mokykloje neprigijo. O naujų niekas nekuria, nes užklasiniam ugdymui nėra lėšų.

„Anksčiau kalbėjome apie Homo sovieticus. Dabar reikėtų kalbėti apie Homo interneticus, – stebėjosi mokytoja. – „Dainų dainelėje“ skamba angliškos dainos. Sporto žinios pradedamos nuo informacijos apie Amerikos klubus ir komandas. Mokiniai nežino, kas yra artimiausių kaimynų Latvijos ar Estijos prezidentas. Užtat puikiai žino apie Ameriką.“

D.Kuolys pritarė mokytojos mintims. Tvirtino, jog valstybė neapsaugo nei švietimo, nei kultūros sričių. Laiko jas antrarūšėmis. Ir šita valdžia vadovauti vienoms iš svarbiausių ministerijų patikėjo Darbo partijai.

„Stipri provincija – stipri tauta,“ – D.Kuolys atkreipė dėmesį, jog būtent provincijos gimnazijos išugdo stipriausias asmenybes.“

Žiniasklaida – tautos forumas

Kalbėtojų nuomone, gyvename fasadinėje kultūroje ir fasadinėje žiniasklaidoje.

Norėdami atsikovoti daugiau viešosios erdvės laisvieji menininkai ir piliečiai sukūrė Tiesos sambūrį ir įkūrė visuomeniniais pagrindais dirbantį internetinį portalą Tiesos.lt.

Portalo redaktorė Vilniaus universiteto dėstytoja kalbininkė Ramutė Bingelienė tvirtina portalo publikacijose bandanti daiktus vadinti tikraisiais vardais, kelti klausimus apie tai, kas nutylima ar net meluojama.

Tai tribūna politologams ir žurnalistams. „Melą suvokiu kaip smurtą, kaip pažeminimą, kaip mano proto negerbimą,“ – sakė R.Bingelienė.

* * *

Alvydas Geštautas. Kada iš savo sielų išvarysime vergą?

„Bičiulis“, Kelmė

„Šalia žiburiuojančių veidų eina per mūsų sudėtingą istoriją sunkiais, kartais ir purvinais batais vergas. Jis giliai įsisunkęs beveik kiekvieno mūsų viduje. Vergiškumas gimdo nuolankumą, paklusnumą, norą įsiteikti stipresniam, gimdo skundikus, melagius, o silpnesnių atžvilgiu – nuožmumą, panieką, autoritariškumą, netoleranciją, bailumą, nesavarankišką mąstymą bei sprendimą, įtarumą ir daugybę kitų labai nemalonių mūsų visuomenės bruožų. Su jais laisvi iš esmės nebūsime. Užteks stipresnio treptelėjimo iš šalies ar net krašto viduje, – ir vėl būsime vergai. Prievarta gimdo prievartą.“

Ar ne pranašiški žodžiai? Šiuos žodžius, pasakytus beveik prieš 25-erius metus Sąjūdžio steigiamajame, suvažiavime ištarė šio judėjimo iniciatorių grupės narė, pedagogė-mokslininkė Meilė Lukšienė, kurios vardu pavadinti šie metai, o Kelmės Žemaitės viešojoje bibliotekoje juos priminė atkurtos Lietuvos pirmosios ir kelių vėlesniųjų vyriausybių švietimo ir kultūros ministras Darius Kuolys, kuris vedė apvalaus stalo diskusiją „Kultūros žmonės ir Lietuvos valstybė: kodėl lieka svarbi Sąjūdžio patirtis?“. Joje, be kultūros istorijos tyrinėtojo D. Kuolio, į diskusiją atvyko rašytojas Liudvikas Jakimavičius, kalbininkė, portalo tiesos.lt redaktorė Ramutė Bingelienė, Seimo narys konservatorius-krikdemas Naglis Puteikis bei jų bendramintės iš Šiaulių – Sąjūdžio pirmeivė, žurnalistė Irena Vasinauskaitė bei Šiaulių apskrities bendruomenių konfederacijos pirmininkė Nijolė Malakauskienė.

Ar nėra grėsmės laisvei?

– Šiemet minime Sąjūdžio susikūrimo 25-metį, kai lietuviai ir žemaičiai sutarė, kad atėjo metas atkurti Lietuvos valstybę. Šiandien yra puiki proga mums pamąstyti, ko verta Sąjūdžio patirtis, – diskusiją pradėjo D.Kuolys. – Mus tokiai diskusijai paragino Irena Vasinauskaitė.

D.Kuolys diskusiją pradėjo nuo knygos „Nerimas“, kurią rašė profesorė Viktorija Daujotytė, filosofas, profesorius Arvydas Šliogeris bei kiti. Tekstus šiai knygai intelektualų paprašė parašyti Mokslų akademija. Kai autoriai atliko savo darbą, Mokslų akademija išsigando, jos veikėjams tekstai kėlė šiurpulį. Bet darbas nenuėjo perniek. Knygą „Nerimas“ išleido „Tyta alba“.

Diskusijos vedėjas pradėjo pokalbį nuo „Nerimo“ bendraautorės Viktorijos Daujotytės citatos, kuri tik patvirtina, kad M. Lukšienė įžvelgė jau prieš ketvirtį amžiaus tendencijas, trukdysiančias mums laisvėti: „Pirminė Sąjūdžio retorika – žodžiai simboliai: tėvynė, Lietuva, laisvė, demokratija. Jie greit susidarė, bet dar greičiau ėmė tuštėti. Jei ištuštėja pamatiniai žodžiai, ištuštėja ir žmogaus sąmonė. Tuščias žmogus negali būti laisvas. Ir tai yra pavojinga – ne tik atskiriems individams, bet ir visuomenei“.

D.Kuolys kvietė pamąstyti, kas trukdo mums laisvėti, kaip laisvą tautą toliau kurti, ir pradžiai pateikė savo atsakymą:

– Patys turime kontroliuoti savo išrinktą valdžią, reikalauti iš jos viešų ir skaidrių sprendimų. Piliečiai turi išsaugoti savo stuburą, nes priešingu atveju vėl suklys, praras orumą. Ar atsilaikysime? Ar stuburo nesulaužys nomenklatūrinė valdžia? Svečiai ir kelmiškiai sutarė, kad išorinė laisvė, kuria didžiuojamės, bus visada pavojuje, jei nebus vidinės laisvės.

Supančiotas viešumas

Kai kurie kelmiškiai sakė, jog pavyzdžių toli ieškoti nereikia, jų yra rajone. Valdžia dalijasi postus, kartais pasislėpusi miške, kaimo turizmo sodyboje. Net žmonių išrinktieji, t.y. rajono tarybos nariai, negali žodžiu gauti iš administracijos valdininkų informacijos, turi pateikti paklausimą raštu, nes taip nurodė administracijos vadovė, kurios į šias pareigas rajono bendruomenė nerinko. Be to, valdžia nesuinteresuota savų sprendimų viešinimu. Ji savo veiklos sklaidai pasirenka ne populiariausią, o pigiausią ir daug mažesnį tiražą turintį leidinį. Mūsiškiai sielojosi, kad menkas dėmesys skiriamas kalbai, daugėja nelietuviškų užrašų. Net moksleiviškoje „Dainų dainelėje“ skamba daugiau dainų svetimomis kalbomis. Opi ir jaunimo moralės problema, o be jos nerealu kalbėti ir apie jaunuomenės kultūrą.

– Deja, ir sostinėje situacija yra panaši, – sakė N.Puteikis. – Esu Seimo narys, bet ne kartą susidūriau, kai nei žodžiu, nei raštu iš vienos ar kitos institucijos informacijos negavau. Praėjusią kadenciją buvo skiriami penki teisėjai. Internete susipažinau su jų biografijomis. Kai kurias „puošė“ negarbinga praeitis. Tuometinė parlamento vadovė Irena Degutienė neleido man kalbėti, išjunginėjo mikrofoną.

Svečiai teigė, jog net nuo tautos išrinktųjų informaciją slepia ne rinkti, o tik paskirti prokurorai, saugumo vadovas:

– Tarpukario Lietuvoje dažna valdžia veikė slaptai. Tai žmonėms nepatiko, šis slapukavimas padėjo ateiti į valdžią bolševikams. Net kai kurie krikdemai džiaugėsi ir tikėjosi laisvesnio gyvenimo. Todėl ir dabar, kai valdžia vengia viešumo, alternatyvių nuomonių, situacija labai panaši į tą, kuri buvo bolševikų okupacijos išvakarėse.

Kultūra, valstybė ir politika

Kultūros žmonės Justinas Marcinkevičius, Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Kazys Saja ir daugelis kitų buvo Sąjūdžio kūrėjai. Kur šiandien kultūrininkai?

– Sąjūdis kūrėsi ant kultūros pamato, – teigė L. Jakimavičius. – Šiandien kalbama, kad Seime reikia teisininkų, ekonomistų, energetikų. Sutinku, jų reikia. Bet nuošalyje negali likti kultūros žmonės. Jie formuoja mūsų gyvenimo foną. Bet mes girdime: sėdėkite celėse ir rašykite savo eilėraštukus, mes juos paspausdinsime, gal dar ir šiek tiek užmokėsime.

– Šiandien politikai sako: politika – kova dėl valdžios, dėl išbuvimo joje, tai interesų derinimas. Bet tikroji politika – tai rūpinimasis tautos likimu ir išlikimu. Sąjūdžio metais kultūros žmonės tai gerai suprato: valstybę kūrėme kaip skydą tautos egzistencijai, tautos kultūrai, ar dabar tokį patikimą skydą turime? – toliau dėstė savo mintis D.Kuolys.

Diskusijos vedėjas sakė, jog jį stebina kai kurie valdžios žingsniai. D.Kuolys stebėjosi, kodėl solidi sisteminė partija Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai neminėjo Maironio jubiliejaus – juk šis kunigas ir poetas buvo tarpukario Lietuvos krikdemų programos autorius:

– Rimta partija ir socialdemokratai. Nesuprantu, kaip jie švietimo ir mokslo bei kultūros ministro postą galėjo atiduoti Darbo partijai.

Atrama bendruomenėse

– Jūsų kraštietis Povilas Višinskis, pirmasis pradėjęs lietuvius ir žemaičius mokyti demokratijos, sakė: demokratija – tai savivalda, – teigė D.Kuolys. – Šiandien, kai dirba žmonių nerinkti seniūnai, nėra seniūnijų tarybų, tam turime priešpastatyti žmonių, o ne valdininkų iniciatyva kuriamas bendruomenes.

– Neseniai organizavome naudingą, informatyvią konferenciją bendruomenėms. Kelmės rajonas išsiskiria jų gausa. Visos gavo kvietimus į konferenciją. Bet nė vienos atstovai joje nedalyvavo, – sakė N.Malakauskienė.

– Užsienyje savivaldybės yra nedidelės – vos nuo 200 iki kelių tūkstančių. Ten beveik visi vienas kitą pažįsta. Tad ir į vietos valdžią sunku patekti atsitiktiniam žmogui, – sakė N.Puteikis. – Pas mus tik Neringos savivaldybė atitinka vakarietišką modelį. Vakarietiška savivalda yra Latvijoje, Estijoje.
N. Puteikio teigimu, unikali Šiaulių miesto taryba, dirbanti be opozicijos.

– Ten visi pasidalijo postus, – teigė Seimo narys. – Tai klasikinis ES pinigų užgrobimo modelis. Konservatoriai norėjo tam oponuoti. Bet atvažiavo mūsų partijos brigada į Šiaulius, pakeitė skyriaus pirmininką, ir opozicijos neliko.

* * *

Dana Lukauskienė. Kodėl svarbi Sąjūdžio patirtis?

„Plungė“, Rietavas

Balandžio 6–7 dienomis Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejuje šurmuliavo rietaviškiai bei svečiai. Šeštadienį apvalaus stalo diskusijoje „Kultūros žmonės ir Lietuvos valstybė: kodėl lieka svarbi Sąjūdžio patirtis?“ savo įspūdžiais dalinosi rašytojas Liudvikas Jakimavičius, kalbininkė Ramutė Bingelienė, kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys, istorikas Naglis Puteikis, atidaryta jauno dailininko Algimanto Černiausko tapybos darbų paroda. Sekmadienį rietaviškius aplankė opozicijos lyderis Andrius Kubilius.

Minėjo Sąjūdžio kelią

Sąjūdžio 25-mečiui skirtas minėjimas prasidėjo jauno dailininko Algimanto Černiausko iš Vilniaus tapybos darbų parodos „Hedonisto širdis ir auksas arba mažos linksmybės pragare“ atidarymu. Pristatęs autorių muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas pasidžiaugė, kad į kultūros erdvę ir viešąjį gyvenimą ateina jauni, talentingi Sąjūdžio kartos vaikai. Nuo jų darbštumo, dvasinės ir pilietinės brandos priklausys, kokia bus Lietuva po 25–50 metų.

Pradėdamas apvalaus stalo pokalbį, direktorius priminė anksti rytą visą Lietuvą apskriejusią liūdną žinią, kad mirė viena iš ryškiausių Sąjūdžio asmenybių Marcelijus Martinaitis. Poeto, taip pat ankstesniais metais Amžinybėn išėjusių Rietavo sąjūdiečių Prano Vizgirdo, Aldonos Kubilienės, ištikimų rėmėjų Adolfo Budrikio, Vytauto Samsonavičiaus, Jono Alekso, Marijonos Lukauskienės atminimą pagerbus tylos minute, poetas L.Jakimavičius perskaitė M.Martinaičio atminimui keletą eilėraščių, pasidalijo prisiminimais apie konkrečius jo pilietinės laikysenos pavyzdžius dar prieš pakylant viešai Sąjūdžio bangai. Buvo prisimintos ir vidinės laisvės pamokos jaunesniems ano meto kūrėjams.

Formuodamas bendros diskusijos gaires, Darius Kuolys akcentavo žmogaus savigarbos, tautos orumo, tiesos ir laisvės idėjas. Kultūros istorijos tyrinėtojas teigė – „Valstybė yra skirta ginti tautos egzistenciją. Laisvės idėja, viešumas, skaidrumas, neslapstomi vieši reikalai. Pabandykime savęs paklausti, o ką mums pavyko pasiekti per 25-erius metus? Ar mūsų valstybė yra teisinga? Ar grindžiama tiesa? Ar patikimas tautos egzistencijos skydas? Ar mūsų politikai rūpinasi tautos likimu? Ar laisvoje Lietuvoje turime laisvų lietuvių?“

Rašytojas L. Jakimavičius atkreipė dėmesį, kad šiuo metu kažkur pradingo „moralinės ašys“. Įsigalėjo nuostata, kad Seime reikia vien tiktai teisininkų, ekonomistų, energetikų, o kultūros žmonės stumiami į paraštes. Nors būtent jie, laisvi kultūros žmonės Sąjūdžio metais žadino tautos dvasią, buvo nepaperkamais garantais prieš korupcijos, grupinių interesų įsigalėjimą valdžios struktūrose. „Nebeturime ryškių autoritetų. Mus paliko Juozas Aputis, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas, Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis – asmenybės, į kurias visą laiką norėjosi lygiuotis. Išgyvename nelengvą našlaitystės jausmą. Juo labiau šiandieniniai kultūros žmonės turėtų išlikti budrūs ir atsakingi už tolesnį valstybės likimą“, – kalbėjo L.Jakimavičius.

Kalbininkė Ramutė Bingelienė pristatė savo darbą Tiesos.lt portale, istorikas Naglis Puteikis dalinosi prisiminimais apie Sąjūdžio laikus ir to meto žmones, apgailestavo, kad iš politinės erdvės traukiasi krikščioniškos vertybės ir nuostatos. Moralinių nuostatų ir idealizmo dvasios sunykimo grėsmę akcentavo ir V.Rutkauskas pabrėždamas atotrūkį tarp valdžios formuojamų sprendimų ir visuomenės lūkesčių.

* * *

Rietavo žemė

2013 m. balanžio 16 d.

* * *

Žemaitis

2013 m. balanžio 16 d.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top