Jekaterina Fedorošina | delo.ua
Timothy Snyder, amerikiečių istorikas, Jeilio universiteto profesorius, interviu portalui Delo.ua svarsto, kokią įtaką rusiškoji propaganda daro Vakarams ir kaip būtų galima su ja kovoti.
Po „Didžiojo dvidešimtuko“ (G-20) viršūnių susitikimo būta daug spėliojimų apie tai, ką reiškia tas Putino pabėgimas. Ar šis Rusijos prezidento poelgis turi kokią gilesnę prasmę?
Neturiu jokio supratimo. Kiekvienas turi spręsti, kas jam svarbu. Nes tai, ką daro Putinas, nenuspėjama. Ir neaišku, apie ką jis galvoja. Mano manymu, Vakarams būtų svarbiausia nuspręsti, kas jiems patiems svarbu.
Neseniai Piterio Pomerancevo tekste nuskambėjo mintis, kad Rusija naudojasi informacinio karo instrumentu naujai tikrovei, kitokiai tikrovei konstruoti ir kad taip ji siekia parodyti pasauliui, kokia ji stipri. Ką jūs manote apie tai?
Manau, Piteris Pomerancevas yra išties intelektualus autorius. Mano galva, esminis Rusijos propagandos pasiekimas yra tas, kas Rusija užkrečia abejone, jog tiesa apskritai galimà. Paprastai jie pateikia kelias skirtingas versijas. Ir nė viena iš jų nėra tiesa. Tokiu būdu, jūs imate klausinėti: negi visa žurnalistika melas? Nejaugi visa tai yra tik politika? Todėl tie žmonės, kurie žiūri rusiškąją propagandą – Rusijoje ar kur nors kitur, taip pat ima manyti, jog visa žurnalistika melaginga. Ir, manau, tai ir yra jų tikroji pergalė. Net jei jūs užsiimate gera žurnalistika, niekas į tai nebeatkreips dėmesio. Todėl, manau, tokia ir yra jų strategija: ji verčia žmones Vakaruose galvoti: kuo mes apskritai tikime? Ką mes iš tiesų galvojame apie tiesą? Ar apskritai tiesa galimà? Ar apskritai galimà žurnalistika? Štai ką jie daro – ima mūsų pačių idėjas ir jas panaudoja prieš mus pačius, ir visa tai verčia mus savęs klausti: kas mes iš tikrųjų esame?
Ar yra koks nors būdas su tuo kovoti?
Manau, kad taip. Žinoma. Visų pirma, reikia vadinti daiktus savo vardais. Reikia kalbėti: tai kryptingas bandymas įsiskverbti į mūsų galvas, ne naujienos, o būtent sąmoningas bandymas įsiskverbti į mūsų galvas. Vienas dalykas – jei aš jums pasakoju istoriją, ir visai kitas – jei įsiskverbiu į jūsų smegenis. Tai juk ne tas pats. Todėl būtina labai tiksliai sakyti, kas yra kas. Antra, ką būtina padaryti – tai užsiimti gera žurnalistika. Ir tai, kad ir kaip tai gali nustebinti, reiškia kai ką senamadiška. Tai reiškia siųsti žmones į vietą aprašyti istorijos. Pernykštės Ukrainos krizės laikotarpiu būta išties kokybiškos žurnalistikos. Kai kuriais atvejais tai buvo amerikiečių, kai kuriais – vokiečių, o kai kuriais – lenkų žurnalistų darbai. Bet ją rašė po Ukrainą keliavę žmonės. Ir apskritai – tai, kad apie Ukrainą rašė žmonės, nebuvę šalyje, buvo išties kvaila, ideologiška ir gali būti lyginama su rusiškąja propaganda. O tie žmonės, kurie atvykdavo į šalį, darė gerą darbą – rodė tikrovės paveikslą. Todėl, manau, antras dalykas, kurį reikia daryti, – žurnalistika užsiimti senamadiškai. Keliauti į skirtingas vietas, rašyti įdomias istorijas ir neįsitraukti į žaidimą atspindžiais.
O kodėl, jūsų manymu, Rusijos piliečiai taip atkakliai trokšta likti savo susigalvotoje tikrovėje ir niekas nepajėgus jų perkalbėti?
Manau, taip yra todėl, kad jie netiki savo vyriausybe ir todėl stengiasi niekuo pasaulyje nepasitikėti. O žiniasklaida jiems padeda niekuo nepasitikėti.
Jie tokiu būdu ginasi?
Taip. Tai yra, kažin ar jums kas nors norės prisipažinti: „Mano vyriausybė neverta pasitikėjimo, o kita – verta“. Daug lengviau sakyti: „Niekuo tikėti nevalia“.
Iš rusų kalbos vertė Ramutė Bingelienė
Daugiau T. Snyderio įžvalgų Tiesos.lt portale: