Kiekvienam, kuris nori suprasti dabartinę Rusijos poziciją dėl Ukrainos, pravartu pradėti nuo Džordžo Orvelo klasikinio veikalo 1984-ieji. Sąsajos siekia giliau nei būdvardis „orveliškas“: knygos struktūra ir įžvalgos dažnai gąsdinamai tiksliai atspindi dabartinius įvykius.
Matant jau visiškai atvirą Rusijos invaziją į Ukrainą, lengviausias būdas pradėti [palyginimą] nuo „Karas yra taika“ – tai vienas iš Dž. Orvelo pasakojime vaizduojamos imperijos šūkių. Juk į kiekvieną bandymą derėtis ir nutraukti ugnį Rusija atsako nauju karo veiksmų plėtros etapu ir taip, kad galime būti tikri, jog tai joks atsitiktinumas. Jeigu Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas susitinka su kitais lyderiais, telieka laukti, kad tai taps priedanga smurtui, kurio jis griebsis po to – taip nutiko ir per paskutines derybas Minske, kai Rusija įvedė [į Ukrainą] kariuomenę, tankus ir artileriją.
Bet mes turime žvelgti į šį siužetą truputį giliau, kad išryškintume tris sąvokas, reikalingas suprasti šį itin keistą karą, kuriame V. Putinas suradikalino Rusijos politiką, sunaikino Europos taikos santvarką, europiečius privertė suabejoti prielaidomis apie jų ateitį ir net pagrasino branduoliniu karu. Kiekviena priežastis, neva paaiškinanti karą, kuris nihilizmo požiūriu yra beprasmiškas, yra akivaizdžiai fiktyvi, arba pati sau prieštaraujanti, arba ji yra ir tokia, ir tokia. Norėdami perprasti šį siaubingą įvykį, kurio metu žmonės žudo ir miršta be pastebimos priežasties, turime prisiminti keletą pagrindinių Dž. Orvelo sąvokų: Euraziją, dvilypumą ir mokymąsi mylėti Didįjį Brolį.
Dž. Orvelo romane 1984-ieji viena iš galingų pasaulio valstybių yra vadinama Eurazija. Įdomu tai, kad svarbiausia Rusijos užsienio politikos doktrina irgi vadinama Eurazija. Dž. Orvelo distopijoje Eurazija yra represyvi, kurstanti karą valstybė, kuri „apima visą šiaurinę Europos dalį ir Azijos sausumos masyvą nuo Portugalijos iki Beringo sąsiaurio“. Rusijos užsienio politikoje Eurazija yra planas, kaip integruoti visus kraštus – jūs atspėjote – nuo Portugalijos iki Beringo sąsiaurio. Dž. Orvelo Eurazija praktikuoja „neobolševizmą“; Rusijos pagrindinis Eurazijos teoretikas kartą save pavadino „tautiniu bolševiku“. Šis žmogus – įtakingasis Aleksandras Duginas – ilgą laiką siekė pagrįsti Ukrainos valstybės sunaikinimo idėją ir visai neseniai pasiūlė Rusijai išnaikinti ukrainiečius.
Dž. Orvelas gali padėti mums suprasti, ir kas nutinka, jeigu bandydami suprasti pasaulį mes geranoriškai stengiamės naudotis oficialiais Rusijos žiniasklaidos šaltiniais. Rusijos propaganda apie Ukrainą šiandien yra dvilypė: ji reikalauja, kad žmonės, kaip Dž. Orvelas tai įvardijo, „vienu metu laikytųsi dviejų nuomonių, kurios viena kitą šalina, žinant, kad jos yra prieštaringos, ir tikint kiekviena iš jų“. Rusijos propaganda kasdien bombarduoja dviem požiūriais į kiekvieną istoriją – ir jie abu yra neteisingi, ir kiekvienas iš jų prieštarauja kitam. Atidžiai pažvelkite į žemiau kursyvu pateiktus teiginius, kurie šiuo metu – po aštuonių mėnesių kartojimo – turėtų skambėti jau įprastai.
Viena vertus, Rusija turi įsiveržti į Ukrainą, nes Ukrainos valstybė yra represinė. (Iš tikrųjų Ukraina yra demokratinė valstybė – joje yra raiškos laisvė, be to, Ukraina yra visais atžvilgiais laisvesnė šalis negu Rusija.) Kita vertus, Rusija turi įsikišti, nes Ukrainos valstybė neegzistuoja. (Iš tikrųjų ji funkcionuoja kaip ir Rusijos valstybė, išskyrus problemines karo, informacijos ir propagandos sritis.)
Viena vertus, Rusija turi įsiveržti į Ukrainą, nes rusai Ukrainoje yra priversti kalbėti ukrainiečių kalba. (Yra visai kitaip: rusai Ukrainoje turi kur kas daugiau laisvės kalbėti, kaip jie nori, negu rusai Rusijoje. Dauguma rusakalbių Ukrainoje iš tikrųjų nėra rusai, bet kuriuo atveju – jų nėra daugiau, nei tarp angliškai kalbančių amerikiečių surastume anglų.) Kita vertus, nėra ukrainiečių kalbos. (Yra. Ji gali didžiuotis literatūros tradicija ir ją vartoja dešimtys milijonų žmonių.)
Viena vertus, visi ukrainiečiai yra nacionalistai. (Iš tikrųjų ukrainiečių kraštutinė dešinė tegavo 2 procentus balsų per pastaruosius prezidento rinkimus – daug mažiau nei bet kurioje kitoje Europos šalyje, kurią norėtumėte paminėti.) Kita vertus, nėra ukrainiečių tautos. (Iš tikrųjų nuomonės apklausos visada rodo priešingai net tuose regionuose, kurie šiuo metu yra okupuoti Rusijos. Per pastarąją revoliuciją milijonai ukrainiečių buvo pasiruošę rizikuoti dėl savo šalies ir tūkstančiai savanorių pasirinko rizikuoti savo gyvybėmis priekinėse fronto linijose – kur kas daugiau, negu būtų galima pasakyti apie daugelį žmonių Jungtinėse Valstijose ar kur kitur, kurie laiko save patriotais.)
Jau sukasi galva? Dar vienas: Rusija kariauja gelbėdama pasaulį nuo fašizmo. (Iš tikrųjų jis [fašizmas] yra Rusijoje, kur kraštutinė dešinė deda pastangas diktatoriškai valdžiai įvesti, valstybės vadovas dėsto hitlerišką kitos šalies užgrobimo doktriną, kuria neva siekiama apsaugoti etninius brolius. Rusijos politiniai sąjungininkai yra Europos kraštutinės dešiniųjų partijos, įskaitant fašistus ir neonacius.) Tuo pačiu metu: fašizmas yra gerai. (Rusijoje Hitleris dabar reabilituojamas kaip išmintingas valstybės veikėjas, žydai kaltinami dėl holokausto, gėjai vaizduojami kaip tarptautinis sąmokslas, rusų naciai žygiuoja Gegužės 1-ąją ir rusų naciai Ukrainoje yra vaizduojami kaip didvyriai.)
Rusijos propaganda pateikia abi istorijos puses. Ir mes darome prielaidą, kad tiesa yra tarp jų. Bet tiesa slypi ne tarp teiginių, kurių kiekvienas paimtas atskirai yra apgaulingas, o kartu paėmus – prieštarauja vienas kitam. Čia yra tik beprotybė, arba, kaip Dž. Orvelas tai vadina, mokymasis mylėti Didįjį Brolį – romano tolimą, beasmenį totalitarinį vadovą. Mylėti Didįjį Brolį 1984-iuose mokomasi aukojant labiausiai trokštamą dalyką. Ukrainoje tai būtų valstybingumas, kurio V. Putinas tiesiog pareikalavo patvirtindamas šalies padalijimą ir „Novorosijos“ („Naujosios Rusijos“) įkūrimą jos pietryčiuose; Europoje tai būtų taiki integracija – pasiekimas, kuriam V. Putinas kelia grėsmę; mums visiems – sveikas protas.
Pernelyg dažnai mes bandome atspėti, kas yra V. Putino galvoje. Mes labiau stengiamės perprasti Didžiojo Brolio protą, o ne išaiškinamų faktų pasaulį. Bet, žiūrint iš esmės, kam išties rūpi, kas vyksta V. Putino galvoje? Ar kas nors iš tikrųjų tai žino, įskaitant ir patį V. Putiną? Net jeigu mes žinotume, kas dedasi V. Putino galvoje šiandien, ar tai būtų patikimas orientyras to, kas bus jo galvoje rytoj? Ir kokią mes turime galimybę apginti laisvę ir elgesio normas, jeigu pradedame nuo vieno individo smegenų? Galų gale, jis yra tas, kuris įsiterpia į vaikų animacinius filmus ir vadovauja televizijos programoms, keliančioms klausimą apie jo galimą dieviškumą.
1984-ųjų pabaigoje Didžiojo Brolio režimo narys kankinimų metu įsitikinęs pripažįsta: „galia nėra priemonė, ji yra tikslas“. Kad ir kas dedasi V. Putino galvoje, kad ir ką jis sako bei daro, visa, ką jis iš tiesų gina, yra jo paties galia – tai, kas bet kuriuo atveju labai greitu laiku baigsis. Priespauda Rusijoje, karas Ukrainoje ir Vakarų destabilizacija yra groteskiškai aukšta kaina, kurią reikia sumokėti už vieno žmogaus privilegijas. Užuot pradėjus nuo jų, užuot spoksojus į nerimastingas dvilypio akis, verta pagalvoti apie tai, ką mes vertiname ir ką galime padaryti siekdami tą apsaugoti. Jeigu Ukraina taps Novorosija, Europa – Eurazija, o Vakarai žlugs, tai įvyks ne dėl Rusijos fizinės jėgos, bet dėl mūsų intelektualinės bejėgystės.
Trumpai apie autorių: Timothy Snyder yra Jeilio universiteto istorijos profesorius ir knygos „Kruvinos žemės: Europa tarp Hitlerio ir Stalino“ autorius.
Iš angų kalbos vertė Laura Molytė.