Bernardinai.lt
Nuo Maskvos iki Londono ar Niujorko Ukrainos revoliucija buvo regima pro propagandos miglą. Rusijos lyderiai ir Rusijos žiniasklaida piršo mintį, kad ukrainiečių protestuotojai yra dešinieji ekstremistai, o jų pergalė yra perversmas. Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius tas pačias klišes pasitelkė po to, kai su Rusijos prezidentu apsilankė Sočyje. Kai jo režimas buvo nuverstas, V. Janukovyčius skelbė, kad buvo išstumtas „dešiniųjų banditų“. Šį kaltinimą aidu atkartojo ginkluoti asmenys, penktadienį pietinėje Ukrainoje esančiame Krymo regione užėmę oro uostus ir vyriausybinius pastatus.
Įdomu tai, kad autoritarinių Maskvos ir Kijevo režimų perduodama žinia nedaug kuo skyrėsi nuo dalies publikacijų, paskelbtų angliškai kalbančiame pasaulyje, ypač radikalių kairiųjų ir radikalių dešiniųjų gretose. Tiek Lindono LaRouche‘o „Executive Intelligence Review“, tiek Rono Paulo žinialaiškis, tiek „The Nation“ ir „The Guardian“ iš esmės perdavė tą pačią žinią: mažai faktinės informacijos apie protestus, o vietoje jų – variacijos idėja apie nacionalistų, fašistų ar net nacių įvykdytą perversmą.
Iš tiesų tai buvo klasikinė liaudies revoliucija. Viskas prasidėjo nuo akivaizdžiai reakcionieriško režimo, kurio lyderis siekė savo rankose sutelkti visą politinę ir finansinę galią. Tiesa, šis lyderis į valdžią atėjo per demokratinius rinkimus, tačiau vėliau ėmė keisti sistemą iš vidaus. Štai paimkime pavyzdį. Lyderis buvo eilinis nusikaltėlis: prievartautojas ir vagis. Jis surado teisėją, kuris buvo pasirengęs nuslėpti dokumentus, susijusius su jo byla. Šis teisėjas tapo Aukščiausiojo teismo vadovu. Todėl nebuvo jokių konstitucinių kliūčių, kai lyderis nusprendė į savo rankas sutelkti vis daugiau galios.
Būdamas valdžioje, šis lyderis ir toliau liko vagimi, tik dabar vogė gerokai didesniu, nepranokstamu mastu. Visoje šalyje smulkūs verslininkai patyrė, kad praktiškai neįmanoma išlaikyti savo verslo dėl savavališkų mokesčių inspekcijos reikalavimų. Jų pelną pasiimdavo valstybė, o ta autonomija, kurią jiems būtų suteikęs šis pelnas, buvo atimta. Gamyklų ir kasyklų darbuotojai apskritai neturėjo jokių priemonių išreikšti savo nepasitenkinimo, nes kiekvienas bandymas streikuoti ar burtis į profesines sąjungas būtų suteikęs priežastį atleisti iš darbo.
Iš esmės ši valstybė, Ukraina, buvo oligarchija. Didžiąją dalį turto kontroliavo žmonės, kuriuos būtų galima sutalpinti į vieną liftą. Tačiau lyderiui Viktorui Janukovyčiui buvo per daug ir tokio pliuralizmo, kur egzistuoja daugiau nei vienas turtuolis. Jis norėjo būti ne tik prezidentas, tačiau ir didžiausias oligarchas. Jo sūnus, dantistas, staigiai tapo vienu turtingiausių Europos žmonių. Iš valstybės biudžeto paprasčiausiai dingo dešimtys milijardų dolerių. V. Janukovyčius pasistatė daug ekstravagantiškų namų, kurie yra bene bjauriausi per visą architektūros istoriją.
Sunku vienu metu turėti ir visą galią, ir visus pinigus, nes galia ateina iš valstybės, o valstybė privalo turėti biudžetą. Jei lyderis iš žmonių pavagia per daug ir valstybė bankrutuoja, tai menksta jo galia. V. Janukovyčius su šia problema susidūrė praėjusiais metais. Ir, nepaisant visko, jis tapo pažeidžiamas labai keistu būdu. Jam reikėjo, kad kažkas finansuotų neatidėliotinus valstybės įsiskolinimus, kad tos skolos nepražudytų paties režimo.
Susidūręs su sunkumais išmokant skolas praėjusiais metais, Ukrainos lyderis turėjo du pasirinkimus. Pirmasis pasirinkimas – pradėti prekybos bendradarbiavimą su Europos Sąjunga. Neabejotina, kad Asociacijos susitarimas su ES būtų atvėręs kelius naujoms paskoloms. Tačiau visa tai būtų reiškę ir riziką, kad pačioje Ukrainoje reikėtų įgyvendinti įstatymo viršenybės principą. Kita alternatyva siūlė priimti pinigus iš kito autoritarinio režimo, didžiosios Rytų kaimynės Rusijos.
Praėjusių metų gruodį šio kaimyninio autoritarinio režimo lyderis Vladimiras Putinas pasiūlė sandėrį. Iš Rusijos užsienio valiutos rezervų, sukauptų parduodant angliavandenilius, jis pasiūlė 15 mlrd. dolerių paskolą ir sumažinti iš Rusijos perkamų dujų kainą. Tačiau V. Putinas turėjo kelis rūpesčius.
Pirmasis buvo gėjų sąmokslas. Tai buvo tema, kuri Rusijos propagandoje dominavo visus praėjusius metus, tačiau buvo praktiškai nepaliesta Ukrainoje. Galbūt Ukraina gali prie viso to prisijungti? Tikrai taip: Ukrainos ministras pirmininkas pradėjo šalies gyventojams aiškinti, kad Ukraina negali siekti glaudesnio bendradarbiavimo su Europa, nes ES iš principo yra susidomėjusi tik gėjų santuokomis.
Antrasis V. Putino rūpestis buvo tai, kas vadinama Eurazija. Tai buvo ir yra V. Putino peršama alternatyva ES, diktatūrų klubas, apimantis Rusiją, Baltarusiją ir Kazachstaną. Ir vėl – gal Ukraina gali prisijungti? V. Janukovyčius šiuo atveju dvejojo regėdamas spąstus – Ukrainos subordinacija reikštų ir jo paties subordinaciją. Tačiau jis leidosi palenkiamas vykdyti reikiamą politiką. Jis pradėjo elgtis kaip tikras diktatorius. Jis pradėjo žudyti savo šalies gyventojus. Jis susikruvino rankas ir taip padarė save nepriimtinu ateities partneriu ES.
Pridėkite vienišą, drąsų Ukrainos sukilėlį, svarbų tiriamosios žurnalistikos atstovą. Tamsios odos spalvos žurnalistas, kuris susiduria su režimo rasine diskriminacija. Jis yra musulmonas. Ir afganas. Tai Mustafa Nayemas – žmogus, kuris pradėjo revoliuciją. Pasinaudodamas socialiniais tinklais, jis paragino studentus ir kitus jaunus žmones rinktis į pagrindinę Kijevo aikštę paremti europietišką Ukrainos kryptį. Ši aikštė yra vadinama Maidanu, tai, beje, yra arabiškas žodis. Per pirmąsias kelias protestų dienas studentai šią aikštę praminė Euromaidanu. Rusijos propaganda, kaip ir buvo galima nuspėti, vadino tai gėjų Euromaidanu.
Kai riaušių milicija buvo pasiųsta mušti studentų, kas atėjo jų apginti? Daugiau „afganų“, tačiau visiškai kitokio pobūdžio „afganų“: ukrainiečių Raudonosios armijos veteranų, kurie Sovietų Sąjungos 1979 metais buvo pasiųsti vykdyti invaziją į Afganistaną. Šie vyrai atėjo apginti „savo vaikų“, kaip kad jie vadino studentus. Tačiau jie taip pat gynė protestą, kurį pradėjo vyras, gimęs Kabule kaip tik tuo metu, kai jie ginklu skynėsi savo kelią šio miesto link.
Gruodį minios išaugo. Metų pabaigoje visoje šalyje vykusiuose protestuose dalyvavo milijonai žmonių. Žurnalistai buvo mušami. Aktyvistai grobiami. Dalis jų buvo kankinami. Dešimtys dingo be žinios ir yra nerasti iki šiol. Prasidėjus naujiems metams, protestai išsiplėtė. Pietų Ukrainoje į gatves išėjo didžiulis skaičius musulmonų. Protestuose plačiai buvo atstovaujama ir didžiulė Kijevo žydų bendruomenė. Dalis iš svarbiausių organizatorių buvo žydai. Karštąją telefono liniją, kuria žmonės galėjo skambinti ieškodami dingusių artimųjų, buvo įkurta gėjų aktyvistų (šie žmonės turi patirties su karštosiomis linijomis). Dalis ligoninės apsauginių, bandžiusių neleisti milicijai pagrobti sužeistų aktyvistų, buvo feministinis jaunimas.
„Dekadentiniai“ Vakarai, kaip kad teigė Rusijos užsienio reikalų ministras, aktyviai dalyvavo protestuose visais įmanomais keliais. Visa tai tiek Rusijos, tiek Ukrainos režimai išnaudojo savo vidinei propagandai. Rusijos žiniasklaida protestą pristatė kaip platesnio gėjų sąmokslo dalį. Ukrainos režimas instruktavo riaušių miliciją, kad už opozicijos slypi platesnis žydų sąmokslas. Tuo pačiu metu abu režimai išorės pasaulį informavo, kad protestuotojai yra naciai. Beveik niekas Vakaruose nepastebėjo šio prieštaravimo.
Sausio 16 dieną V. Janukovyčius pasirašė keletą įstatymų, kurie buvo „priimti“ parlamente, tiesa, visiškai neteisėtai, mažumai balsuojant tik rankų pakėlimu. Šie įstatymai, kuriuos priėmė prorusiškai nusiteikę parlamentarai, yra panašūs į Rusijos modelį, kuris smarkiai apriboja žodžio ir susirinkimų laisvę, taip pat milijonus protestuotojų prilygina „ekstremistams“, kuriuos galima įkalinti. Organizacijos, turinčios finansinių kontaktų su išoriniu pasauliu, įskaitant ir katalikų bei žydų grupes, staiga tapo „užsienio agentais“ ir netrukus susidūrė su persekiojimu.
Savaites išlaikę ramybę nuolat pasikartojančių riaušių milicijos išpuolių akivaizdoje, kai kurie protestuotojai dabar pasirinko smurtą. Visuomenei nematant, žmonės jau kelias savaitės mirė milicijos rankose. Dabar kai kurie protestuotojai režimo buvo nužudyti viešai. Pirmasis nužudytas Ukrainos protestuotojas buvo armėnas. Antrasis – baltarusis.
Tuomet prasidėjo režimo inicijuotos masinės žudynės. Vasario 18 dieną Ukrainos parlamentas turėjo svarstyti kompromisą, kuris daugumos apžvalgininkų buvo vertinamas kaip pirmas žingsnis siekiant išvengti kruvinos konfrontacijos. Buvo kalbama apie konstitucinę reformą, kuri sugrąžintų šalį į parlamentinę demokratiją. Vietoj to Kijeve buvo paleista riaušių milicija, kuri šįkart buvo ginkluota ne tik ašarinėmis dujomis, garsinėmis granatomis ir guminėmis kulkomis, tačiau ir koviniais šoviniais. Protestuotojai atsitraukė į Maidaną ir gynė jį taip, kaip gina revoliucionieriai: grindinio akmenimis, Molotovo kokteiliais ir galiausiai savo pačių rankomis.
Vasario 20 dieną derybų dėl paliaubų turėjo atvykti ES delegacija. Vietoj to režimas suorganizavo kraujo praliejimą. Riaušių milicija atsitraukė iš dalies Maidano teritorijos. Kai protestuotojai nusekė iš paskos, jie buvo nušauti ant stogų pozicijas užėmusių snaiperių. Kas kartą žmonės palikdavo barikadas, kad padėtų sužeistiesiems, ir vėl jie krisdavo pakirsti snaiperių kulkų.
Kas buvo nužudyti? Dešimtys žmonių, iš viso apie šimtą, dauguma jauni vyrai. Bohdanas Solčanykas buvo jaunas Ukrainos Katalikų universiteto dėstytojas, ukrainietiškai kalbantis vakarų Ukrainos atstovas. Jis buvo pašautas ir mirė. Jevhenas Kotliovas buvo aplinkosaugininkas iš Charkovo, rusiškai kalbantis Rytų Ukrainos atstovas. Jis buvo pašautas ir mirė. Vienas iš nužudytųjų buvo Rusijos pilietis. Kovoti atvyko ne vienas rusas – dauguma jų anarchistai, atvykę padėti savo draugams ukrainiečių anarchistams. Mažiausiai du, veikiausiai ir daugiau, žuvusieji nuo režimo rankos buvo žydai. Vienas iš tų „afganų“, ukrainiečių Raudonosios armijos veteranų, kariavusių Afganistane, buvo žydas Aleksandras Ščerbatiukas. Jis buvo nušautas snaiperio. Kitas nužudytasis buvo lenkas, lenkų mažumos Ukrainoje atstovas.
Ar anksčiau kada nors buvo nutikę taip, kad žmonės, susiję su ukrainiečių, rusų, baltarusių, armėnų, lenkų, žydų kultūromis, žūtų revoliucijoje, kurią pradėjo musulmonas? Ar mes, kurie taip didžiuojamės savo įvairove ir tolerancija, prisiminti kažką bent iš toli panašaus savo istorijoje?
Žmonės nugalėjo dėl savo fizinės drąsos. ES užsienio reikalų ministrai, kuriems buvo suplanuotas kruvinas spektaklis, išvydo kai ką kita: sėkmingą Maidano gynybą. Siaubingos žudynės sukėlė visuotinį pasipiktinimo jausmą net ir tarp kai kurių V. Janukovyčiaus sąjungininkų. Jis padarė tai, ko dienos pradžioje veikiausiai nenorėjo padaryti: pasirašė susitarimą nenaudoti smurto. Jo milicininkai suprato, veikiausiai geriau nei jis pats, ką tai reiškia – režimo pabaigą. Milicininkai išsisklaidė, o jis pabėgo gelbėdamas savo kailį. Valdžia atiteko parlamentui, kur nauja opozicionierių ir atsiskyrėlių nuo V. Janukovyčiaus partijos koalicija sudarė daugumą. Reformos prasidėjo nuo Konstitucijos. Paskelbta apie prezidento rinkimus gegužę.
Tačiau propaganda tęsėsi. V. Janukovyčius kažkur sustojo, kad įrašytų vaizdo kreipimąsi, kuriame rusų kalba aiškina tapęs nacių perversmo auka. Rusijos lyderiai ir toliau teigė, kad į valdžią atėjo ekstremistai, ir rusams Ukrainoje kyla pavojus. Nors konstitucinis perėjimas ir yra diskutuotinas dėl kai kurių detalių, tačiau kaltinimai dėl dešiniųjų perversmo yra nesąmonė.
Ukrainos radikali dešinė suvaidino svarbų vaidmenį revoliucijoje. Eidama į barikadas ji išsivadavo nuo režimo, kurio vienu iš atramos stulpų ir buvo. Vienas iš V. Janukovyčiaus moralinių nusikaltimų buvo centro dešinės opozicijos sunaikinimas ir parama radikaliai dešiniajai opozicijai. Įkalindamas pagrindinius oponentus, kurių žinomiausia yra Julija Tymošenko, iš legalių politinių partijų V. Janukovyčius pavertė demokratiją žaidimu, kuriame vieninteliais žaidėjais liko jis pats ir radikali dešinė.
Radikaliai dešinei atstovaujanti „Svoboda“ partija šiomis sąlygomis sustiprėjo, tačiau niekada nė iš tolo nebuvo tokia stipri, kad demokratiniuose rinkimuose galėtų mesti iššūkį V. Janukovyčiaus režimui. Esant tokiai konfigūracijai, V. Janukovyčius patikliems vakariečiams galėjo sakyti, kad yra vienintelė alternatyva radikaliai dešinei. Iš tiesų „Svoboda“ buvo prijaukinta opozicija, kuri revoliucijos metu sukilo prieš savo pačių vadovybę. Prieš savo lyderių norus gausus skaičius radikalaus „Svoboda“ jaunimo kovėsi išvien su kitokių pažiūrų žmonėmis. Jie kovojo, jie rizikavo ir žuvo, kartais bandydami gelbėti kitus. Porevoliucinėje situacijoje šie jauni vyrai veikiausiai sieks naujų lyderių. Dabartinis „Svoboda“ lyderis, remiantis nuomonių apklausomis, turi mažą palaikymą visuomenėje. Jei jis nuspręstų kandidatuoti į prezidentus, o tai mažai tikėtina, jis pralaimėtų.
Radikali alternatyva „Svoboda“ partijai yra „Dešinysis sektorius“ – grupė radikalių dešiniųjų organizacijų, kurios nuoširdžiai pripažino, kad jų tikslas nėra europinė ateitis, tačiau nacionalinė revoliucija prieš visas įtakas iš užsienio. Ilgalaikėje perspektyvoje „Dešinysis sektorius“ yra grupė, kurią reikia stebėti. Kol kas šios organizacijos lyderiai buvo labai atsargūs kalbėdami su žydais ir rusais. Jie pabrėždavo, kad pagrindinis tikslas yra politinis, o ne etninis ar rasinis. Po revoliucijos jie nesiėmė smurto ir neskatino netvarkos. Priešingai, Kijeve jau veikia metro. Groteskiškos V. Janukovyčiaus rezidencijos yra lankomos turistų, tačiau neniokojamos. Pagrindinė rezidencija žurnalistų yra naudojama tyrinėti archyvinius dokumentus.
Pereinamoji valdžia buvo ne iš dešinės ir net ne iš Vakarų Ukrainos, kur nacionalizmas yra labiau paplitęs. Parlamento pirmininkas ir laikinai pareigas einantis prezidentas yra baptistų pamokslininkas iš Pietryčių Ukrainos. Visos jėgos ministerijos, kur bet koks perversmininkas neabejotinai įtaisytų savo žmones, buvo vadovaujamos profesionalų ir rusakalbių. Laikinasis vidaus reikalų ministras buvo pusiau armėnas, pusiau rusas. Laikinai einantis gynybos ministro pareigas buvo romų kilmės.
Dabar laikinąją valdžią pakeitė nauja parlamento parinkta vyriausybė, kuri savo bendra orientacija yra panaši į laikinąją. Naujasis premjeras yra rusakalbis konservatyvus technokratas. Abu pagrindiniai gegužę planuojamų prezidento rinkimų kandidatai yra rusakalbiai. Tikėtinas naujasis prezidentas Vitalijus Klyčko yra sovietų ginkluotųjų pajėgų generolo sūnus, Vakaruose geriausiai žinomas kaip sunkaus svorio bokso čempionas. Jis yra šachmatininkas ir rusakalbis. Jis labai stengiasi kalbėti ukrainietiškai. Jis nėra ukrainiečių nacionalistas.
Kaip Rusijos ir Ukrainos nacionalizmo specialistai prognozavo jau kelias savaites, teiginys, kad Ukrainos revoliucija yra „nacionalistų perversmas“, kaip kad penktadienį paskelbė į Rusiją pabėgęs V. Janukovyčius, tapo pretekstu Rusijos intervencijai.
Kad ir kaip pakryptų Rusijos intervencija, tai nėra bandymas sustabdyti fašistų perversmą, nes nieko panašaus neįvyko. Tai, kas įvyko, buvo liaudies revoliucija su visa ją apimančia netvarka, painiava ir opozicija. Jauni Maidano lyderiai, kurių dalis yra radikalūs kairieji, rizikavo savo gyvybe, kad pasipriešintų režimui, kuris reprezentavo radikalią nelygybę, kurią mes taip kritikuojame namuose. Jie turi revoliucinės patirties, kokios neturime mes. Dalis tos patirties, deja, teigia, kad vakariečiai yra provincialai, lengvatikiai ir reakcionieriai.
Kol kas nauja Ukrainos valdžia į įvykius reagavo nepaprastai ramiai. Visiškai įmanoma, kad Rusijos išpuolis prieš Ukrainą išprovokuos stiprią nacionalistų reakciją. Būtų stebėtina, jei taip neįvyktų, nes invazijos turi tendenciją iškelti tai, ką žmonės turi blogiausia. Jei taip nutiks, mes turime regėti įvykius tokius, kokie jie yra. O yra taip, kad viena valstybė neprovokuojama surengė išpuolį prieš kitą suverenią valstybę.
Tol, kol mes priėmėme versiją, kad visa tai buvo fašistinis perversmas, tol mes atidėliojome svarbius sprendimus, kurie jau anksčiau galėjo užkirsti kelią žudynėms ir karui. Jei mes norime taikos ir demokratijos, visų pirma turime aiškiai ir teisingai suvokti, kas vyksta Ukrainoje.
Autorius – amerikiečių istorikas, Jeilio universiteto profesorius, šiuo metu vienas žymiausių Vidurio ir Rytų Europos istorijos tyrinėtojų.
Pagal The New York Review of Books parengė Donatas Puslys.