Bernardinai.lt
Sekmadienį visoje Europoje vykusiuose Europos parlamento rinkimuose dalyvavimas buvo žemas (43 proc.), o antieuropietiškos radikalios dešiniosios partijos ženkliai sustiprino savo pozicijas. Tai ypač pasakytina apie Prancūziją, kur Nacionalinis frontas surinko 25 proc. balsų. Tą pačią dieną vykusiuose Ukrainos prezidento rinkimuose dalyvavimas buvo aukštas (61 proc.), o pergalę iškovojo proeuropietišką platformą pasirinkęs kandidatas. Radikalių dešiniųjų kandidatai (kartu surinkę 2 proc. balsų) buvo nugalėti visų, įskaitant ir žydų kandidatą. Jei europiečiai būtų balsavę taip kaip ukrainiečiai, tai Europa galėtų tikėtis saugesnės ir labiau klestinčios ateities.
Viena šio nuosmukio priežasčių yra alternatyvi realybė, kurioje 2014 metais gyveno daugelis europiečių. Europos kairei, ypač Vokietijos kairei (ir ypač partijai „Die Linke“) tiesiog privaloma šios dienos mada buvo tariamo fašizmo porevoliucinėje Ukrainos valdžioje kritika. Joks informacijos ir argumentų kiekis nebuvo pajėgūs pakeisti tokios nuostatos. Galima tik viltis, kad šių rinkimų rezultatai, kurių dėka į Europos parlamentą keliauja atvirai neonacistinė Graikijos partija ir aiškiai antisemitinė Vengrijos partija, atvers bent dalį akių. Europos kairė susiduria su tikra problema ir tai nėra Ukrainos radikali dešinė. Tai yra Europos radikali dešinė, kuri, kaip matome, yra populiari ir kuri yra remiama Rusijos radikalios dešinės, kuri šiuo metu yra valdžioje.
Tuo tarpu Europos radikalios dešinės šiemet siūloma fantazija sukosi aplink tautinę valstybę. Jei tik Škotija ar Anglija, ar Prancūzija, ar Austrija, ar Graikija, ar Bulgarija pagaliau galėtų išsilaisvinti iš įkyrių europinių biurokratų, tuomet gyvenimas grįžtų į normalias vėžes ir viskas būtų gerai. Nebūtų gerai. Natūralu skųstis dėl toli esančių biurokratų, kurie nesupranta vietinės realybės. Tačiau visiškai priešingas dalykas yra klaidingas bandymas natūralius nusivylimus, kurie yra neišvengiami bet kokiame dideliame politiniame darinyje, priimti kaip programą. Tautinė valstybė yra utopija. Nėra jokio kelio, vedančio atgal į ją. Europiečiai, kurie mano, kad dezintegracija yra geras dalykas, turėtų atkreipti dėmesį į trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių istoriją. Arba paklauskite ukrainiečių, kurie susiduria su Krymo aneksija ir Rusijos remiama agresija jų pietrytiniuose regionuose.
Europos radikalios dešinės lyderiai, padedami dabartinio didžiosios daugumos europinės kairės atstovų nenuovokumo, veda savo pasekėjus ne atgalios į tautinę valstybę (tai yra neįmanoma), o Rusijos dominuojamos Europos link. Nepaisant įvairių nesutarimų, Europos populistai, fašistai ir neonaciai sutaria dėl vieno dalyko: Putinas yra pasigėrėtinas lyderis, kurio idėjos dėl Europos yra teisingos. Tokios partijos kaip Nacionalinis frontas, britų UKIP, Italijos Šiaurės lyga, Belgijos „Vlaams Belang“ ir Vengrijos „Jobbik“ vaidina nacionalistus ir tuo pačiu metu remia idėjas užsieniečio, kuris neslepia savo tikslo įtvirtinti savo dominavimą jų žemėse.
Patriotizmo išdavimas, kurį įvykdė tariami patriotai, yra ganėtinai akivaizdus. Šią išdavystę groteskišką padaro tikrovėje egzistuojanti galios pusiausvyra. Europa yra žymiai stipresnė nei Rusija. Putino režimas, žinodamas savo silpnybes, siekia Kinijos apsaugos. Išeina taip, kad daugelis europiečių renka žmones, kurie nori, kad Europa taptų priklausoma nuo užsienio galios, kuri savo ruožtu pati linksta į Kiniją kaip savo pagrindinę sąjungininkę. Veikiausiai būtų sąžininga pasakyti, kad nedaug radikalių dešiniųjų Europos partijų rinkėjų iš tikro norėtų gyventi Rusijoje ar Kinijoje. Jie balsuoja už atsiskyrimo nuo pasaulio fantaziją, o jų lyderiai iš tikro siūlo jiems integraciją į pasaulį, kuris jiems patiktų žymiai mažiau.
Šokiruojantys Europos parlamento rinkimų rezultatai išblaivins dalį galvų, tačiau reikia kai ko didesnio. Po paskutinės didžiulės ES plėtros, kai 2004 metais prie Sąjungos prisijungė 10 naujų narių, mes patyrėme, kad Europos Sąjunga negali likti nuošalyje. Jai reikia iššūkių ir perspektyvų. Jai reikia energijos ir entuziazmo žmonių, kurie netraktuoja laisvės ir tvarkos kaip duotybių, o yra pasirengę darbuotis vardan jų. Ukrainos revoliucijoje žmonės kovojo su ES vėliavomis rankose; Ukrainos rinkimuose žmonės valandas stovėjo eilėse pasipuošę ES simboliais. Europos Sąjunga plėtėsi nuo pat to laiko, kai buvo įkurta kaip Europos bendrija. Ji privalo tai tęsti ir dabar. Tolimesnės plėtros pažadas nebūtų brangus: priešingai, paskatos reformoms ir investicijoms sumažintų pagalbos poreikį ateityje.
Tuo tarpu šiandien Ukrainai reikia pagalbos. Revoliucija šioje šalyje prasidėjo kaip protestas prieš buvusį režimą, kuris paskutinę akimirką atmetė svarbų prekybos su Europos Sąjunga susitarimą, žinomą kaip asociacijos sutartis. Šis susitarimas netrukus įsigalios ir suteiks gaires reformoms bei tam tikrą prieigą prie ES rinkų. Tačiau šis susitarimas nereiškia pilnos narystės ES. Čia abiems pusėms iškyla galimybė, kuri būtų pigi, grakšti, patraukli ir efektyvi.
Jei Europos Sąjunga formaliai suteiktų Ukrainai kandidatės statusą ir paskelbtų, kad ji, tarkime, per dešimt metų gali tapti pilnateise nare, jei atitiks būtinus administracinius ir politinius kriterijus, iškart nutiktų du dalykai. Pirmiausia Ukraina, kaip anksčiau Lenkija ar kitos valstybės, gautų pozityvią paskatą eliminuoti korupciją, kuri yra tikra rykštė šaliai. Taip įvyktų dėl to, kad Ukraina aiškiai žinotų, ką ji gaus, jei imsis pažaboti korupciją. Be to, Ukraina pritrauktų užsienio investuotojus, o taip pat ir rusų investuotojus, kurie dabar palieka Rusiją. Ekonominis vystymasis, kuris būtų paskatintas Ukrainoje, atneštų naudos ir ES, nes taip ne tik būtų stabilizuotas rytinis pasienis, tačiau ir pademonstruota, kad europinės vertybės gali būti ne tik patrauklios, tačiau ir efektyvios.
Europai to reikia ir reikia ne tiek kaip priminimo kitiems, tačiau kaip priminimo sau pačiai.
Pagal The New York Review of Books parengė Donatas Puslys