„Lietuvos žinios“
Daug jau rašyta ir pasakota apie „pažymų demokratiją“, kuomet, kai reikia atlaisvinti patogią vietą arba į ją ko nors neleisti – randama būdų padaryti žmogaus reputaciją nepriekaištinga.
Šiuo metu Lietuvos valstybė gyvena faktiškai kaltumo prezumpcijos sąlygomis. Kadangi į eterį saugumo tarnybos ir Seimo nacionalinio saugumo prievaizdai svaido atitinkamai atrinktas operatyvinės archeologijos dalis – visuomenė iš esmės priprato prie minties, kad „visi vagys“. Kad žmogų ir išteisina, „vyžota tiesa“ burnia, kad „vis tiek nėr dūmų be ugnies“, „išsipirko“ ir pan.
Taip nutiko ne prie dabartinės valstiečių valdžios – neviešo valdymo pažymomis ir kompromatais praktikos išryškėjo dar tiriant saugumiečio Vytauto Pociūno išlipimo pro Baltarusijos viešbučio langą aplinkybes. Tiesiog ta piktžolė įsišaknijo, išbujojo ir nebepasiduoda jokiems konstituciniams ar demokratiniams pesticidams. Partijų politikai pavojų demokratijai tame įžvelgia tik tada, kai reikalas paliečia jų pačių narį ar statytinį, o paskui , kai turi galimybę, noriai skatina tą pačią metodiką taikyti kitiems. Neveltui Žmogaus teisių komitetas Seime yra mažiausiai populiarus – vos septyni žmonės ir tie patys amžini statistai.
Šįkart ne apie partijų kovas – veikiau apie tuos, kas tarp tų girnų patenka. Baigiasi viskas skirtingai – priklauso nuo to, kas turi kokį užnugarį ir kiek atkakliai yra dorojamas, kas būtent jam yra per „patvarkymo forma“ užsakyta. Kvailiausia tai, kad tarp aiškiai fiktyvių istorijų sunkiai beatskirsi tikras. Standartų vienovės čia laukti netenka. Štai keletas pavyzdžių.
Gyvena sau Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA). Jai vadovauja toks Erikas Bėrontas. Jo kadencijos metu ženkliai pagerėja rezultatai įsisavinant europines lėšas, išmetamas ne vienas korumpuotas veikėjas. Tarptautinės organizacijos pozityviai ima reitinguoti NMA tarp kitų ES paramos skirstytojų. Staiga žinia – jis padaromas specialiuoju liudytoju byloje dėl veikų, padarytų, kai jo nė kvapo agentūroje nebuvo. Žiniasklaida parašo, kad taip esą daroma tada, kai nepakanka įrodymų įtarimams pateikti, nors tai ir kvailystė (įtarimų jam niekas taip ir nepareiškė). Su tuo statusu jis pradirba metus. Niekam nekliūva, ministras ploja per petį, paskiria naujai kadencijai ir … Seimo politikai pakelia triukšmą dėl to statuso, su kuriuo jis vadovauti anksčiau galėjo, o dabar mat nebegali. Drebančiom kinkom ministras, kuris jau pats išmestas iš barščių, vadovą atleidžia pagal neegzistuojančią teisęs aktuose formulę – vyksta teismai. Aišku, slaptos pažymos, kad reputacija nepriekaištinga jau niekas niekada neišrašys.
Nacionalinis kraujo centras (NKC) – dabar jau buvusi vadovė Joana Bikulčienė. Per jos vadovavimo metus, negaunant išlaikymui nei vieno valdiško cento, sugebama pereiti prie 100 procentų neatlygintinos donorystės. Kritika, anksčiau lydėjusi šią sritį – nebegirdima. Artėja konkursas antrai kadencijai ir, pagal kažko iš NKC negavusių (ne su jais pasirašė sutartį) verslininkų, kažkodėl nėjusių į teismą, skundą atbėga specialiosios tarnybos. Atlieka kratas, vadovę suima ir įmeta dviem savaitėm į rūsį. Tyrimas vyksta, teismas gal bus, o gal ir ne, kaltės įrodymas užrašytas šakėmis ant Mėnulio, tačiau pažymos, kad reputacija nepriekaištinga, niekas niekada nebeišrašys. Keliai į valstybės tarnybą įmanomi tik teoriškai. Kaip ir NMA atveju, kažkam brangi NKC vadovo kėdė reikiamu momentu tapo laisva. Sutapk man taip – abu personažai – nepartiniai.
Straipsnio tęsinį skaitykite portale lzinios.lt ČIA.