15min.lt
Pasaulį eilinį kartą sukrėtė faktas, kad žmonės už savo įsitikinimų reiškimą gali būti persekiojami ar net nužudyti. Šį kartą nukentėjo satyrinio leidinio „Charlie Hebdo“ bendradarbiai. Rytų europiečiai per šimtmečius yra įpratę prie minties, kad piliečių varžymus vykdo valstybė. Šiuo atveju viskas atvirkščiai – nepatenkinti ekstremistiški piliečiai patys varžo kitus ekstremistiškus piliečius ir tokį ekstremizmą toleruojančią valstybę. Nepaisant to, faktas išlieka toks pats – žmonės šiuolaikinėje Europoje gali nukentėti dėl to, ką jie skelbia. Televizija parodė, kaip grupės žmonių išreiškia užuojautą ir solidarumą rankose laikydami žvakeles ir užrašą „Je suis Charlie“ (Aš esu Charlie).
Šioje vietoje noriu paskelbti – aš nesu Charlie. Kodėl? Nes aš nesitapatinu su Charlie. Aš – krikščionis. Aš myliu Charlie, o meilei reikalinga distancija, reikalinga, kad būtų meilės subjektų perskyra. Dar daugiau už „Charlie Hebdo“ atminimą myliu nacių Vokietijos liaudies švietimo ir propagandos ministro Josepho Goebbelso atminimą.
Jie tokie žaviai panašūs. Tik Charlie mažai valdžios ir galimybių turėjo. O šiaip savo veiklos stiliumi labai panašūs. Charlie ir Josepho kontora savo propagandoje naudojo liaudžiai patinkamą „argumentaciją“, šiurkštų humorą, karikatūras, vienodai šaipėsi iš religijos, žydų, homoseksualų, vienodai įžūliai nesiskaitė su priemonėmis, vienodai įtikėjo savo melais ir vienodai išliko užkietėję savo pozicijose iki pat juos ištikusios mirties.
Nors ir myliu jų atminimą krikščioniškai, kaip priešų, bet nesitapatinu nei su J.Goebbelsu ir jo vadovaujama kontora, nei su „Charlie Hebdo“. Kodėl? Nes krikščionis nėra toks naivus (kaip ir prokuroras ar propagandinio karo specialistas), kad nesusivoktų, kai kalbama apie ko nors skelbimą ir ko nors padarymą.
Pradžioje buvo žodis, ar ne? Taip įsakymą „Nežudyk“ Jėzus Kristus gerokai patikslino: „Jūs girdėjote, kad protėviams buvo pasakyta: „Nežudyk“; o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau: kas be reikalo pyksta ant savo brolio, turės atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: ‘Pusgalvi’, turės stoti prieš sinedrioną. O kas sako: ‘Beproti’, tas smerktinas į pragaro ugnį“ (Mt 5, 21–22).
Tai reiškia, kad nemeilė, nepagarba, panieka, tyčiojimasis jau yra žudymas. Juk Lietuvos mokyklose kovojama prieš vaikiškas patyčias, kurios realiai žaloja asmenį, kartais ir visai nužudo morališkai ar net fiziškai. Jeigu tai yra suvokiama ir Lietuvoje kovojama net su vaikiškomis patyčiomis, tai nuolat su neapykanta besityčiojantys iš judaizmo, krikščionybės ir islamo suaugę asmenys kažkodėl yra toleruojami bei saugojami Prancūzijos valstybės.
Esamą situaciją sukūrė ilgametės Prancūzijos imperinės ambicijos, revoliucijos pagimdytas atsainumas viskam, kas religiška, kas neįtelpa į kultūrinio-socialinio pranašumo doktriną sociologijoje ir arogantiškos politikos rėmus. Gal klystu, bet arogantiškos kultūros ir politikos išraiškos simboline viršūne tapo tas pieštukas iš ekstremistinio leidinio „Charlie Hebdo“.
Sąmoningas tyčiojimasis iš religijos yra tyčiojimasis ne iš kvailų abstrakcijų, bet iš žmonių. Juk žmogus siekia pažinti galutinį savo būties pagrindą (Dievą). Tai yra asmeniška, jautru ir svarbu.
Dievas sukūrė žmogų pagal savo (begalinės būties ir laisvės) paveikslą. Žmogus turi laisvą valią. Jis gali pasirinkti. Tai sudaro žmogaus (kaip Dievo paveikslo) neišmatuojamą orumą. Religinės sąsajos yra pačios tvirčiausios, kokios gali egzistuoti žmonių visuomenėje. O žmogaus laisvos valios įsisąmoninimas yra neįmanomas be žmogaus atsakomybės suvokimo. Būtent tokios atsakomybės su psichopatine piktdžiuga kratėsi „Charlie“ ir Josepho kontoros. O tai – ne europinė žodžio laisvė.
Politikuojantys Europos biurokratai po žudynių redakcijoje sutrikę bando sakyti maždaug tai: visi turi teisę skelbti savo nuomonę, net kai skelbiama nuomonė nepatinka kokiai nors socialinei grupei. Labai paprasta – tris pasaulines religijas, jų teologiją, pasaulėjautą, konfesijas ir denominacijas, kūrybą ir lūkesčius, tragedijas ir viltis, branginamą istoriją ir milijonų žmonių asmenines vertybes supaprastinti į du žodelius „socialinė grupė“. Paprasta ir patogu, bet ar išmintinga?
Biblijoje, pirmajame Testamente, kuris yra šventa knyga judėjams, krikščionims ir musulmonams, Psalmių knygoje sakoma: „Palaimintas žmogus, kuris nesielgia, kaip pataria bedieviai, nestoja į nusidėjėlių kelią, nesėdi su apjuokėjais…“ (Ps 1, 1).
Žodžiai „nesėdi su apjuokėjais“ reiškia, kad teisingas žmogus nesudaro asmeninės ar politinės bendrystės su apjuokėjais ir su jais nesusitapatina. Todėl reikėtų išreikšti pagarbą Lietuvos bei Europos socialinės demokratijos atstovams, kurie turėjo žmogiško jautrumo ir politinės išminties nesitapatinti su „Charlie“, o jų pirmtakai nesitapatinti su Josephu ir Co. Deja, tie, kurių partijų programose yra įrašytas rūpinimasis ir pagarba tradicinėms žmonių vertybėms, lengviau tapatinasi su „Charlie“ ar jų pirmtakai – su Josephu ir Co.
Negalima toleruoti terorizmo bet kokia forma. Palaikau, kaip ir dauguma Lietuvos piliečių, prezidentę D.Grybauskaitę, kuri drąsiai įvardino terorizmo formas ir jų skatinimą, smerkiu žudymą, bet nesu „Charlie“ ir tuo didžiuojuosi. Aš nesu vienas. Mūsų šimtai ir tūkstančiai. Lietuvoje turbūt šimtai tūkstančių, visoje Europoje – milijonai.