Liepos 17-ąją minėsime mons. Alfonso Svarinsko 5-ąsias mirties metines. Partizanas ir triskart Gulago kalinys, pogrindžio darbininkas, kartu su bendraminčiais leidęs Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką ir įsteigęs Katalikų komitetą tikinčiųjų teisėms ginti, jau atkurtos Lietuvos Seimo narys… Tačiau visų pirma, kunigas – sielovadininkas, iki pat paskutinio atodūsio kovojęs prieš mirties kultūrą ir rėmęs tuos, kurių tiesos ir teisingumo paieškos, didžiam jo sielvartui, buvo išjuokiamos jau laisvoje Lietuvoje.
Kviesdami į kasmetį vidurvasario renginį – Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventę Monsinjoro rūpesčiu įsteigtame Mūšos Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke, šiemet vyksiančią liepos 13-ąją, šeštadienį, dalijamės Tomo Vilucko, apžvalgininko ir publicisto, rašytojo ir vertėjo, įžvalgomis apie Lietuvos didžiavyrį, ištikimai sekusį Kristų net pačiomis atšiauriausiomis sąlygomis.
Šių dienų bažnytinėje aplinkoje dažnai girdimi nusiskundimai apie pašaukimų į kunigystę stygių. Vis rečiau jaunuoliai renkasi kunigo kelią. Tačiau nederėtų pamiršti, kad pašaukimai nedygsta kaip po lietaus, pašaukimams atsirasti būtina gera žmogiška terpė. Kitaip tariant, kunigystei užsimegzti, augti ir skleistis reikalingi pavyzdžiai.
Ar įmanomas pašaukimas į kunigus, jei jaunuolis nemato dvasininko, kuris degtų apaštalo uolumu, troškimu tarnauti Dievui, Bažnyčiai, žmonėms? Nenuostabu, kad savo laiške kunigams 2009 m. popiežius emeritas Benediktas XVI prisimena ir pirmąjį kleboną, šalia kurio, būdamas jaunas kunigas, tarnavo: „Jo pavyzdys man parodė, kaip be išlygų atsiduoti savo pastoracinėms užduotims ligi pat mirties, kuri jį ištiko teikiant Viatiką sunkiam ligoniui.“ Kaip matome, ir būsimiems popiežiams yra reikalingi pavyzdžiai, įkūnijantys tam tikrus kunigiškos tarnystės bruožus.
Bažnyčia turėtų telkti dėmesį į konkrečius asmenis, kunigystės slėpinio didingumą priartinančius prie nūdienos žmogaus. Nieko nėra blogiau, kai ir tikintiesiems, ir patiems kunigams kunigystė pradeda atrodyti gražus, bet atitolęs tarnavimo idealas.
Todėl mums reikalingi tokie kunigiško gyvenimo pavyzdžiai kaip monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Žvelgdami į jo asmenybę turėtume pirmiausia matyti kunigą. Jis buvo nešabloniškas kunigas, netilpęs į rėmus, o tai reiškia nebijojęs rizikuoti.
Pasirinkdamas jis rizikavo ne kartą: kai išėjo pas partizanus, kai stojo ginti tikinčiųjų teisių, kai ryžosi keliauti po pasaulį skelbdamas apie okupuotos Lietuvos padėtį, kai rinkosi politiko kelią, kai prieš mirtį, nepaisydamas šalyje vyraujančios politkorektiškumo ideologijos, sakė nepatogią tiesą apie politinius, kultūrinius, pilietinius reiškinius.
Nes jis buvo bebaimis. Mums vėl reikia drąsių kunigų kaip A. Svarinskas, kad Evangelija šiandieniame pasaulyje būtų liudijama dar galingiau bei veiksmingiau.
Kunigystę galima suprasti tik grįžus prie šaltinio, ištakų, pradžios – Kristaus-Kunigo asmens. Nuo to, kaip suvoksime Kristaus kunigystę, priklausys ir mūsų požiūris į tarnaujančius kunigus. Turime vienintelę ir tikrą Mylimojo Sūnaus kunigystę – jos dalyviais per Krikštą esame visi. Šventimų sakramento malone tapęs Kristaus kunigystės ženklu įšventintas asmuo pasiryžta ypatingu būdu gyventi šios kunigystės slėpiniu. Tad svarbiausia, ko reikalauja kunigystės dovana, – susitapatinti su Kristaus, Aukščiausiojo Kunigo, gyvenimu.
Šiuo požiūriu A. Svarinskas buvo nepriekaištingas. Kunigystę jis pasirinko Antrojo pasaulinio karo žiaurumų akivaizdoje. Būdamas jaunuolis, jis pamatė žuvusio sovietų kario kūną ir sukrėstas karo beprasmybės galutinai apsisprendė tapti kunigu. Taip prasidėjo jo aukojimosi dėl žmonių kelias, kuriuo jis ėjo nesiskųsdamas.
Šventasis Arso klebonas, Jonas Marija Vianėjus, yra vaizdingai išsireiškęs: „Palikite parapiją dvidešimt metų be kunigo, ir ten pradės garbinti gyvūnus… Kunigas yra ne kunigas sau, bet jums“. Sovietų okupantai nežinojo šios ištaros, bet darė viską, kad ji išsipildytų praktiškai. A. Svarinskas būtent ir buvo kunigas ne sau, bet žmonėms. Viename interviu jis prisiminė: „Apeidavau visus mirusius, kad ir už 10 kilometrų. Po maldų pakalbėdavom ir apie kaimo problemas, ir apie veiksmų planus, ir apie paskalas bei kaltinimus apie mane. Būdavo kaip klubas, kurių tada nebuvo galima turėt. Dabar klubus steigti galima, tik niekas nebenori. O reikėtų, kad sekmadienį po pamaldų būtų galima eiti pasikalbėti.“
Tai – kunigystė be atstumo nuo žmonių. Apie tokią dažnai kalba popiežius Pranciškus. Tokią ją matome Nukryžiuotojo Širdyje. Kunigo A. Svarinsko asmenybė mums visiems atveria gražią galimybę pažvelgti naujai į šį Slėpinį.