Jūsų dėmesiui siūlome buvusio Britanijos premjero Tony Blairo interviu prancūzų dienraščiui „Libération“.
Tiesos.lt redakcijos požiūriu, T. Blairo retorika puikiai atspindi šių dienų globalistinio elito mąstymą. Ekspremjeras kalba apie progresizmą, kairės modernizaciją, globalizacijos iššūkius ir t.t. Šiuos klausimus ketina analizuoti T. Blairo įsteigta idėjų kalvė.
Bet pabandykime šiame interviu už gražiai skambančių frazių paieškoti… nuorodų į realias problemas ir kokių nors idėjų, kaip jos galėtų būti sprendžiamos.
Gal skaitytojams pavyktų jų surasti?
Tony Blair: „Macronas būtų ta jėga, kuri pakeistų Europą“
Sonia Delesalle-Stolper | „Libération“ | 2017 m. balandžio 30 d.
Buvęs Jungtinės Karalystės premjeras savo biure centriniame Londone susitiko su grupele Europos žurnalistų, tarp jų – ir „Libération“. Likus savaitei iki antrojo prezidento rinkimų turo, jis buvo tikras: „En marche!“ kandidatas, įkūnijantis progresizmo idėją, sugebės modernizuoti kairę, kuri turi atsiliepti į Europos gyventojų, susidūrusių su sparčiais globalizacijos nešamais pokyčiais, lūkesčius ir rūpesčius.
Tai įvyko prieš dvidešimt metų – 1997 metų gegužės 1-ąją. Rinkimuose triumfavusi Leiboristų partija į Didžiosios Britanijos vyriausybės premjerus atvedė jauną, vos 43-ejų, Tony Blairą. Eurofilas, šiuolaikiškas, su savo naująja New Labour programa jis supurtė šalį, pavargusią nuo septyniolika metų trukusio konservatorių valdymo. Tai buvo „Cool Britannia“ epocha.
Nuo pat 2005-ųjų, kai pasitraukė iš pareigų, Tony Blairas nuo Didžiosios Britanijos politikos laikėsi atokiau, tačiau pastaraisiais mėnesiais jis vis dažniau išeina į viešumą. Mat britų sprendimas palikti Europos Sąjungą – jis tiesiai tai vadina „rimta klaida“ – jį pribloškė. Su Brexito „populizmu“ kovos ir neseniai įkurtas „Tony Blairo institutas“ – idėjų kalvė, vadinamasis think-tanką. Šia proga jis ir susitiko su „Libération“ bei kitais Europos žurnalistais savo biure centriniame Londone.
Prieš dvidešimt metų šiuo metu Jūs pirmą kartą rengėtės tapti premjeru. O kaip Jūs jaučiatės šiandien?
[juokiasi.] Jei pasižiūrėsite į nuotraukas prieš dvidešimt metų, atrodau vyresnis! Kas išties mane dabar jaudina, – tai Brexit. Nuo to laiko, kai mes atėjome į valdžią, Jungtinėje Karalystėje pasikeitė daug dalykų, ir šie pokyčiai vis dar tęsiasi. Buvo atlikta visa eilė socialinių pokyčių, socialinių reformų – jos jau įvykdytos ar dar tebevykdomos. Pasirašytas susitarimas dėl taikos Šiaurės Airijoje. Tačiau svarbiausias man klausimas yra Brexit, nes Jungtinei Karalystei tai didžiulis žingsnis. Kaip esu jau ne vieną kartą sakęs: atsiskirti nuo Europos yra didžiulė klaida. Ir tai dabar yra svarbiausias artėjančių rinkimų (birželio 8 d. Jungtinėje Kralystėje vyks Parlamento rinkimai – „Libération“ past.) ir apskritai Didžiosios Britanijos politikos klausimas. Tą, kuris visada tikėjo, kad Jungtinė Karalystė turėtų vaidinti svarbų vaidmenį Europoje, ši tema, akivaizdu, net labai liūdina.
Prieš dvidešimt metų Jūsų įžengimą į Downing Street šalis pažymėjo didžiule švente – „Cool Britannia“. Kuri Jungtinė Karalystė yra tikroji – toji prieš 20 metų ar dabartinė, 2017-ųjų?
Visos šalys turi daug įvairių briaunų. Visos šalys, kurių atstovai sėdi prie šio stalo, yra tam tikru laipsniu susiskaldžiusios vienu – globalizacijos – klausimu ir atsakymais į jį. Be to, esama ir kartų atskirties – tą gerai pamatėte ir diskusijose dėl Brexit. Niekada nepamirškite: apie du trečdalius jaunosios kartos balsavo už tai, kad liktume Europoje. Ir du trečdaliai vyresnių nei 65-eri balsavo už tai, kad pasitrauktume. Nemanau, kad Jungtinė Karalystė neteko savo kūrybingumo ir novatoriškumo. Ir jūs turite nepamiršti, kad rezultatas buvo ne 65 proc. prieš 35 proc., bet 52 proc. prieš 48 proc. […] Šiuo metu Jungtinėje Karalystėje esama nusiteikimo, kuris sako: „Padarykime tai kartu!“ Taip mąsto ir tie, kurie balsavo už tai, kad liktume ES. Bet aš vis dar esu įsitikinęs, kad diskusijos nesibaigs, tęsis, nes tai nėra taip paprasta. Aš nemanau, kad toji dvasia, kuriai kadaise atstovavome, pradingo, bet kaip ir tada, taip ir dabar ji varžosi su kitokia vizija.
Kairieji Europoje pralaimi: Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose, Prancūzijoje… Kaip tai paaiškintumėte?
Tai labai paprasta. Pasaulis keičiasi itin greitai. Pagrindinis šiandienos pasaulio bruožas – sparti kaita, o kairiesiems tai reiškia nuolatinį atsinaujinimą. Tokia buvo pagrindinė Leiboristų idėja prieš dvidešimt metų. O 2017-aisiais ši tikrovė yra dar akivaizdesnė nei 1997-aisiais, nes dabar pasaulis keičiasi dar greičiau. Taigi tai, kas kairiųjų veikloje darosi konservatyvu, niekada nesuveiks, nes progresyvistinės jėgos laimi tik tada, kai žvelgia į ateitį ir kai ją supratę parodo, kaip galima tai panaudoti žmonių labui. Štai kodėl tai, kas įvyko Prancūzijoje, mano nuomone, buvo absoliučiai neišvengiama. Jei kairė laikosi įsikibusi pasenusios politikos, ji pralaimės.
O tikroji problema yra ta, kad net ir socialdemokratų pozicija, kuri tikrai ne moderni pozicija, irgi yra neadekvati, mat konservatoriai visada užims tam tikrą politinę erdvę. Ir ši erdvė jiems leidžia prisistatyti kaip išmanantiems ekonomiką, dirbantiems verslo sektoriaus naudai, todėl ir galintys tvarkyti ekonomiką.
Progresyvistinės jėgos turi parodyti, kaip ateitis gali būti naudinga žmonėms ir skleisti optimizmą. Mes turime išmanyti, kaip technologijos perkeis mūsų visuomenes ir mūsų ekonomiką. Kaip mes apsaugosime nuo tų pokyčių žmones? Kaip aktyvi, stipri vyriausybė mes būsime šalia gyventojų, kai šie pokyčiai užklups? Jei kairė ims slėptis už nuostatų, nukreiptų prieš verslą, ir izoliuotis, ji pralaimės.
Ar vis dar galime kalbėti apie politinio spektro kairę ir dešinę?
Manau, kad tai visada ką nors reiškia, bet dabar tai persikloja su kita dimensija, kurią aš vadinu „uždara“ prieš „atvira“. Ir šis matmuo turi įtakos tiek dešinei, tiek kairei ir pasireiškia izoliaciškumu ir protekcionizmu. […] Taigi proto atvirumas ir yra ta pozicija, kurią aš, žinoma, rinkčiausi pirmiausia, bet tai reiškia, kad tokiais klausimais kaip imigracija ir saugumas, kairė turi turėti tvirtą požiūrį, kitaip rinkėjai manys, kad jūs nesuprantate jų nerimo, išgyvenamo susidūrus su kultūriniais pokyčiais.
Kai kurie Emmanuelį Macroną lygina su Jumis? Ar ir Jūs matote jį savo įpėdiniu? Ar manote, kad jo išrinkimas būtų šansas Europai?
Visų pirma, jis yra savimi ir jis nėra mano ar kieno nors kito įpėdinis. Tačiau pagrindinė idėja yra ta, kad jo išrinkimas reikštų esminę pergalę – atviro žvilgsnio į pasaulį pergalę. Ir tai būtų šansas, nes jis supranta, kokia turi būti Europa. Turime tai aiškiai suvokti, kai kalbame apie Brexit. Jausmai, atvedę į Brexitą, yra išgyvenami visose Europos šalyse, įskaitant ir, tam tikru laipsniu, Vokietiją, ir, žinoma, Prancūziją. Taigi Europa turi reformuotis. Nusivylimas, kurį šiandien išgyvenu, kyla dar ir dėl to, kad Jungtinė Karalystė, pasisakanti už reformas, turėtų, jei mes liktume Europoje, būti šių reformų šalininkė, sudaryti aljansus su naujos kartos politiniais lyderiais. Bet aš esu tikras, kad Macron bus Europos pokyčių varomoji jėga. Taip pat ir Jungtinės Karalystės, nes stabilesnė bus Europa. O stabilesnėjė Europoje ir mes turėsime geresnių galimybių.
Jūs buvote ir vis dar esate aistringas Europos Sąjungos šalininkas – ką Jūs jai pasakytumėte šiandien per derybas dėl Brexit?
Mano patarimas Europai būtų toks: būtina suprasti, kad šios diskusijos (dėl Brexit – „Libération“ past.) yra diskusijos dėl ilgalaikės perspektyvos ir verta pabandyti neužimti priešiškumo pozicijos. […] Manau, jog ES turi suprasti, kad jei net konservatorių vyriausybė sako, jog Jungtinėje Karalystėje diskusijos baigėsi, realybė yra kitokia. Juk tiek daug žmonių nematys galutinio susitarimo detalių, bet jie neužskliaus ir savo protų. Šiuo metu žmonės galvoja: „Na, mes priėmėme sprendimą, ir jo laikykimės“. Bet nuomonė gali pasikeisti, ir labai greitai.
Taigi Jūs manote, kad Europa turi ateitį?
Žinoma! Aš vis dar manau, kad Europai reikia esminių reformų […] Net ir antieuropietiškos jėgos išgyvena mane liūdinančią iliuziją įsivaizduodamos, kad Europa suirs ir išnyks. Tai niekada neįvyks! Argumentai už Europą šiandien dar stipresni, nei kada nors buvo, ir tai visai nereiškia, kad ji nepadarė jokių klaidų – ji jų padarė net labai reikšmingų.
Ekonomikoje suveikia dėsnis: laikui bėgant, jūsų ekonomikos dydį lemia gyventojų skaičius. Tai galiojo ir iki pramonės revoliucijos ir todėl Kinija buvo didžiausia ekonomika pasaulyje XVI–XVII a. Vėliau, po pramoninės revoliucijos, tai nebeturėjo įtakos. Tačiau dabar Kinija tuoj ir vėl bus ypatinga galia, Indija – taip pat, šalys, kur daug gyventojų, taps didžiosiomis galybėmis. Europiečiai – net Vokietija, Prancūzija ar Jungtinė Karalystė – mes visi esame vidutinio dydžio šalys ir vienintelis būdas įgyti galios, ginti savo interesus ir savo vertybes – tai likti kartu. Svarbiausias argumentas už šiandieninę Europą yra ne taika, bet galia.
Beje, ar šiuo metu Jūs įžvelgiate kokią nors grėsmę demokratijai?
Aš manau, kad globalizacijos klausimu vyksta kova, ir tai, kaip į tai reaguojama, turi savo kultūrinių ir ekonominių pasekmių. Nes kalbame apie pasaulį, kuriame kaita tik spartėja, ir būtent tai kai kurie žmonės išgyvena itin skausmingai. Tai paaiškina, kodėl Europoje šių laikų didžioji politinė pagunda yra rinktis autokratinį modelį, palaikyti „stipraus lyderio“ sampratą ir tai daryti tokiu būdu, kuris iš tikrųjų nėra demokratinis. Mano galva, progresyvistinių jėgų uždavinys, o taip pat ir tų, kurie laikosi centro dešinės konservatyviųjų politinių pažiūrų, yra parodyti žmonėms, kad mes suprantame jų nerimą ir galime į jį atsiliepti. Antraip pyktis, kurį žmonės išgyvena, ir jausmas, kad niekas jų susirūpinimo negirdi, tik augs.
Jūs daug kalbate apie centro atsinaujinimą. Ar tai reiškia, kad Jūs jau nebe kairėje?
Vis dar palaikau progresyvistines jėgas politikoje. Bet aš manau, kad jūs galite konstatuoti vieną pokytį – juos įkūnija ir Emmanuel Macron. Jo esmė – nesvarbu, kokia jūsų politinė spalva, svarbiausia – pasiūlyti praktinius politinius sprendimus. Pagrindinis klausimas yra toks: kaip užtikrinti, kad globalizacija pasitarnautų visiems? Nes aš manau, kad globalizacija iš esmės yra jėga, kuri kyla iš žmonių, technologijų, kelionių, migracijos, o ne iš vyriausybių. Taigi, jei politinė partija sako rinkėjams: aš galiu tai sustabdyti, ji jums meluoja. […] Ir švietimas čia tampa dramatiškai reikšmingas. Padėti žmonėms per šiuos pokyčius ir patiems keistis yra esminis dalykas. Tai ir yra tikrasis iššūkis.
Iš liberation.fr vertė Ramutė Bingelienė