kariuomeneskurejai.lt
Buvęs bataliono „Aidar“ 24-osios kuopos vadas, karo veteranas Evgen Dykyj savo facebook‘o sienoje pasidalino mintimis, kam turėtų ruoštis Ukraina, kad 2024-aisiais įgytų persvarą kare.
Antra trečiųjų didžiojo karo metų diena. Na, ar vakar visko neprisiminėme, kas kur buvome „tą dieną prieš dvejus metus“, dar kartą neišgyvenome prisiminimų ir emocijų? Ar jau galime pakalbėti, kaip suaugę apie tai, kur esame dabar ir kas mūsų laukia?
Taigi prieš dvejus metus abi šalys į šį karą stojo visiškai nepasirengusios.
Viena – todėl, kad, nepaisant visų perspėjimų ir sveiko proto, netikėjo kad kils karas, ir vietoj karo planavo gegužę kepti šašlykus.
Kita – nes planavo ne karą, o „specialią karinę operaciją“, ir, priešingai sveikam protui, nesitikėjo, kad mes pasipriešinsim.
Abi šalys sumokėjo savo kainą už nepasirengimą.
Mūsų šalis mokėjo žmonių gyvybėmis, be to, gyvybėmis geriausiųjų iš mūsų – tų, kurie pirmosiomis invazijos dienomis šturmavo karinius komisariatus, griebė ginklus, kur tik galėjo, ir su kalašais rankose ėjo stabdyti šarvuotą ordą.
Ordą pasitiko totalinis liaudies pasipriešinimas, kuris iš dalies (taip, tik iš dalies – nes Ukraina ne tik sostinė, bet ir Mariupolis, Melitopolis, Chersonas…) sugebėjo kompensuoti nusikalstamą vadų neatsakingumą ir mūsų nepasirengimą.
Rusija savo kainą taip pat apmokėjo gyvybėmis geriausių kadrinių kariškių– to kariuomenės stuburo, kurio atstatymui prireiks ištisos kartos. Ji apmokėjo tarptautine izoliacija ir visišku „neįgalumu“ civilizuotame pasaulyje. Apmokėjo sankcijomis, kurios gal iš karto efekto ir nedavė, tačiau jau iniciavo ilgalaikius negrįžtamus procesus, kurių Rusijos ekonomika nepajėgi normaliai išgyventi. Galiausiai jie apmokėjo didžiulėmis technikos, ginklų ir amunicijos atsargomis, kurių jų pramonė nesugeba atkurti, galbūt per dešimtmetį (ir net dėl to nesu tikras).
Specialioji operacija žlugo ir prasidėjo didelis karas. Ir jam plečiantis, ėmė keistis abi pusės.
Pusė milijono mobikų ir mobilizuotos statybų įmonės iškasė „Surovikino liniją“ ir didelių nuostolių kaina, bet sugebėjo metus atlaikyti mūsų puolimą. O kai mes išsikvėpėme, perėjo į kontrpuolimą per visą frontą. taip, kaip tik jie sugeba – kvailais mėsos šturmais, su didžiuliais nepagrįstais nuostoliais, bet galiausiai jie vėl stumiasi pirmyn.
Rusai pradėjo mus gerbti ir pripažino tikrai rimtu priešu. Ir pradėjo kovoti prieš mus kaip prieš rimtą priešą.
Ordos vadai šį karą sau nusistatė kaip egzistencinį, kur „viskas arba nieko“. Arba jie mus nugalės ir surengs paradą Kreščiatike, tada pergalė viską nurašytų, o nugalėtojų niekas neteis. Arba mes juos nugalėsime, ir tada Rusijoje prasidėtų suirutė, iš kurios geriausia išeitimi kremliaus vadovams beliktų prisistatyti prokurorams Hagoje. Tačiau Rusijos realybėje nėra taip lengva išgyventi iki Hagos, Prigožinas kaip tik tai paliudijo.
Kaip ir turėtų būti kare, kuriame svarbiausia išlikti, Rusijos režimas visiškai atmetė tokią sąvoką kaip „priimtina arba nepriimtina kaina“ ir yra pasirengęs panaudoti visus turimus išteklius iki paskutinio kareivio, sviedinio ar dolerio.
Rusija, kreivai nevykusiai, „per antrą galą“, bet sugebėjo įvykdyti didžiausią mobilizaciją nuo Antrojo pasaulinio karo ir per vieną bangą į frontą pasiųsti pusę milijono mobikų, o paskui per metus ramiai, be ekscesų, surinkti dar tiek pat.
Beje Mordoro pramonė jau perkelta „ant karinių bėgių“, karui tenka 40% viso nemažo Rusijos biudžeto, karinės gamyklos dirba trimis pamainomis 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę.
Tiesa, tai vis dar net nekompensuoja nuostolių, kuriuos per tą laiką ordai padaro mūsų gynėjai ir gynėjos, ir skirtumas tarp „debeto ir kredito“ kas mėnesį auga, o „bedugniuose rezervuose“ jau vis labiau prasišviečia dugnas (susidomėjusiems pranešu, jog skaičius detaliau aiškinausi 2023-ųjų pabaigos rašiniuose, o nuo to laiko niekas nepasikeitė).
Tačiau šių gamybinių rezervų tikrai pakaks vieneriems ar dvejiems karo metams, gal net trejiems (nors tikrai ne dešimčiai, dvidešimčiai, trisdešimčiai ar net penkeriems).
Bet ar pakaks mūsų?
Dabar nekalbu apie išteklius, kurių mūsuose laikui bėgant dažniausiai padaugėja, o ne mažėja. To paties, deja, negalima pasakyti apie valią kovoti.
Panašu, kad pirmųjų karo metų pergalės mums iškrėtė labai blogą ir pavojingą pokštą.
Kažkodėl nusprendėme, kad pagrindinis dalykas jau praeityje, kadangi kartą jau sutrikdėme specialiąją karinę operacija, o vėliau prie Charkivo ir Chersono pradėjome laimėti visaverčiame kare, tad viskas, kas būtina, jau padaryta ir belieka tiesiog sulaukti pergalės. „Jūsų abonentas kalba, o kol jis kalba, pergalė artėja! (c) Kyivstar…
Vieninga tauta, suvienyta totalinio pasipriešinimo ordai proveržio, tauta, kurios kiekvienas narys gyveno šiuo karu ir, jei pats nesiėmė ginklo, darė viską, kad padėtų savo kovojantiems broliams ir seserims, liko 2022-uosiuose metuose.
Mes pasidalinome į kariuomenę, kuri kiekvieną karo dieną vis geriau ir geriau atlieka savo sunkų kovinį darbą, bet tuo pačiu to darbo eigoje ir nusidėvi, ir sotų, ramų užnugarį, sukūrusį maksimalų įmanomą komfortą karo sąlygomis ir visiškai nepasiruošusį bent kiek to komforto susimažinti.
Ir dar mes kažkodėl nusprendėme, kad šį karą iki pergalės turi pabaigti kariauti tie, kurie į karą išėjo pačioje invazijos pradžioje.
Mes sugalvojome patogią mantrą „Tikiu Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis“, tarsi „Ukrainos ginkluotosios pajėgos“ būtų ne milijonas mobilizuotųjų, vakarykščių tokių pačių civilių, kaip ir mes, o kažkokia iš kosmoso atvykusių antžmogių armija. Mums pakanka „tikėti“ ta superkariuomene , visa kita ji padarys pati.
Ištisus metus mes net nepaminėjome žodžio „mobilizacija“, nebent anekdotų apie rusų menkystas kontekste – nors nuo 2022 m. rudens, kai Rusijoje prasidėjo mobilizacija, tai buvo akivaizdu kaip du kart du keturi, kad ir mums į frontą teks pasiųsti panašų skaičių kovotojų, o tai reiškia didelę mobilizaciją.
Pakartojome karčią „šašlikų kepimo“ patirtį ir ištisus metus elgėmės kaip sename pokšte apie nėštumą – „maniau, kad viskas išsisklaidys savaime“. Neišsisklaidė.
Iki 2023 metų pabaigos tapo aišku, kad yra ne taip. Galiausiai pripažinome, kad fronte neužtenka žmonių, nes pirma, jų visą laiką buvo žymiai mažiau nei priešo, antra, jie neamžini, jie iškrenta kaip koviniai ir nekoviniai nuostoliai, praranda sveikatą ir kt.
Mes tai pripažinome ir… nieko nedarome, kad tai pakeistume.
Tačiau kelis mėnesius trukusios tuščios diskusijos apie mobilizaciją nušvietė visas tas visuomenės bėdas, kurių pavyko nepastebėti pirmųjų Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pergalių fone.
Tai absoliutus reikšmingos, jei ne didžiosios visuomenės daugumos infantilizmas, kvailas nenoras įžvelgti ryšį tarp teisių ir pareigų. „Ši valstybė man nieko nedavė, aš niekam nieko neskolingas, bet turiu konstitucines teises bla bla bla“ – šis niekšiškų balsų choras skamba ne kaip marginalinis cypimas, o kaip visuomenėj vyraujantis pasipiktinusios užnugario minios riaumojimas. Ir tame chore susipina „išmintingi“ teisininkų patarimai, žurnalistų „apmąstymai“, politikų „rinkiminiai šūkiai“ ir, žinoma, mums gerai pažįstami, ir iki šiol kažkodėl specialiųjų tarnybų nenutildyti Rusijos agentų balsai.
Iš kiekvieno kampo, įskaitant ir pačius aukščiausius, skamba kvaila, beprasmė frazė „sąžininga mobilizacija“. Tuo pačiu metu „teisingumas“ kažkodėl suprantamas kaip maksimali pažeidėjų – išsisukinėtojų teisių apsauga, o teisingumas atžvilgiu tų, kurie mus jau dvejus metus gina, yra „rašomas skliausteliuose“.
Sociumo infantilumą turėtų kompensuoti valdžios branda ir atsakomybė. Vietoj to jau kelis mėnesius stebimeapgailėtiną šokį nuogu užpakaliu ant dviejų kėdžių – „kaip karo nepralaimėti ir išsisukinėtojų balsų neprarasti?..“. Tame šlykščiame šokyje ekstazėje susiliejo visos civilinės valdžios šakos, ir valdančiosios, ir opozicinės frakcijos. Visi jie taip bijo prarasti savo reitingus, kad, atrodo, nepastebi, kaip mes žingsnis po žingsnio prarandame šalį.
Ministrų kabinetas neįgalus banaliai atšaukti savo kvailo, prieš karą (!) 2021 metų rudenį priimto nutarimo, pagal kurį teritoriniai komplektavimo centrai neturi teisės tikrinti dokumentų ne kontrolės punktuose. Taigi ne įstatymas, tai tik ministrų kabineto nutarimas – bet jo panaikinimas būtų „nepopuliarus“, todėl karinius komisarus iki šiol galima siuntinėti, kur kam patinka.
Vadinamasis „mobilizacijos įstatymo projektas“, kuris iš tikrųjų tokiu nėra (susidomėjusiems rekomenduoju perskaityti kiek ankstesnę mano detalią projekto analizę), nes visiškai nesugriežtina išsisukinėtojų atsakomybės, negali praeiti Rados; Jam pasiūlyta 4 tūkstančiai (!) pataisų – ir visos jos yra tik apie pažeidėjų atsakomybės susilpninimą ir jų „teisių gynimą“.
O kitas įstatymo projektas, numatantis Baudžiamojo ir Administracinio kodeksų pataisas, net nepateikiamas pirmam svarstymui.
Amžinai išsėdėti ant kėdžių nepavyks.
Šie metai bus lemiami ilgame ištvermės kare.
Greičiausiai šiemet nė vienai pusei nepavyks pasiekti lemiamos pergalės, tačiau kažkuriuo momentu paaiškės, kad švytuoklė nebesiūbuoja pakaitomis į vieną pusę ir atgal. Vietoj švytuoklės svyravimų įvyks akmenų griūtis, kuri, ko gero, vyks lėtai, bet nenuilstamai riedės ir aiškiai apibrėžta kryptimi – link pergalės. Arba mūsų, arba prieš mus.
Nepaisant Trumpo, panašu, kad sviediniai pajudės link mūsų, ir viena esminių fronto problemų per mėnesį ar du bus išspręsta.
Per tą laiką rusai bus išsekę po kelis mėnesius trukusių mėsos šturmų, ir mums atsivers galimybių langas.
Atsivers dar vienas, galbūt paskutinis, šansas pakreipti karo eigą mūsų naudai. Bet ar bus kam pasinaudoti ta galimybe?
Galimybių langas nesitęs amžinai. Po vadinamųjų „rinkimų“ niekas nesutrukdys rusams kartoti 2022 metų rudens masinę mobilizaciją ir maždaug iki vasaros pabaigos pas mus vėl turėtų atslinkti pusė milijono šviežių kareivų.
Iki to laiko mes galėtume pakeisti karo eigą tiek, kad net įvardintas ordos papildymas nieko nebegelbėtų – tačiau tam pas mus turėtų pasirodyti toks pat pusės milijono papildymas, ir anksčiau, nei pas juos.
Jis jau turėtų būti formuojamas, bet vietoj to, vadovaujant Rusijos agentams, formuojasi totalus pasipriešinimas mobilizacijai, o civilinė valdžia (plačiąja prasme – deja, ir opozicija nesielgia geriau) demonstruoja infantilumą, populizmą ir impotenciją, nesuderinamą su šalies išlikimu dideliame kare.
Mūsų gynėjai ir gynėjos savo pasirinkimą jau padarė, dabar jie tiesiog dirba savo sunkų darbą – kariauja kare. Kariuomenė prie to neturi ką pridėti, ji ir taip jau atiduoda visas savo jėgas. Pasirinkimas priklauso mums, Ukrainos užnugariui, civilinei visuomenės daliai. Ir atrodo, kad renkamės neteisingai.
Tai liečia tiek pagrindinį klausimą – žmonių mobilizaciją, bet ir antrą pagal svarbą – ekonomikos ir finansų mobilizaciją.
Iki šiol dar vis klojame šaligatvius iš plytelių, finansuojame naujas gėlyčių klombas, tvarkome parkus (pavyzdžiui, Kramatorske – tai ne kvailas pokštas, tai vietinio biudžeto 2024 metams išlaidų punktas), sostinės biudžete numatome 1 proc. (taip, vieną procentą) išlaidų gynybai, vietoj to statome stiklinį tiltelį Natalkos parke, ir net kažką užsimenam apie metro į Troješčiną…
Mums prireikė atsitrenkti į „Surovikino liniją“, kad dešimtaisiais karo metais suprastume įtvirtinimų svarbą. Neva pradėjome apsikasinėti, bet…
Bet kadangi kasa civilinės statybos įmonės, tai daroma tik ten, kur kol kas visiškai ramu, o ne ten, kur bent kartais „atskrenda“. Tad iš anksto paruoštos antrosios ir trečiosios gynybos linijos mūsų gynėjų laukia tik labai toli už aktyvios priekinės linijos, o ties „nuliu“ turime kapstytis kaip ir visą šį laiką – su kastuvais, pajėgomis tų pačių žmonių, kurie kartu privalo atremti priešo atakas.
Tačiau dar visiškai neaišku, kad giliame užnugaryje mūsų „Surovikino linijos“ taps realybe ir nepakartos liūdnai pagarsėjusios „Jaceniuko sienos“ lemties. Juk jas stato ne tik civilinės kompanijos už civilinį biudžetą – jos bus statomos pagal taikos meto įstatymus, per konkursus „Prozorro“ su visais iš to kylančiais vėlavimais ir biurokratinėmis procedūromis, su praleistais terminais, daugkartiniais konkursų atidėjimais ir pan.
Jei mūsų antikorupcinių priemonių garantuotojai savo laiku būtų galėję „parduoti“ rusams „Prozorro“, jie būtų karo didvyriai: juk tada orda niekada nebūtų pastačiusi „Surovikino linijos“, ir mūsų praėjusių metų puolimas būtų buvęs it pergalingas pasivažinėjimas „Leopradais“ kavos į Jaltą… Deja, garantuotojai moka kenkti tik vienai šaliai, savo pačių, tad gynybos linijų neturės ne orda, o mes.
Taigi, apibendrinkime.
Iš gerosios pusės: nepaisant kvailo „apsvaigimo nuo sėkmės“ pirmaisiais karo metais ir ukrainiečių užnugario praktiškai prarastų antrųjų metų, ekstremalios mūsų gynėjų pastangos davė rezultatų.
Nieko nepataisomo dar neįvyko, priešo kariuomenė toli gražu ne geriausios būklės, priešo ištekliai nėra beribiai.
Iki šiol dar tebeturime galimybę pakreipti karo eigą savo naudai ir padaryti savo pergalę, nors ir ne greitą, bet neišvengiamą.
Iš blogosios pusės: pati kariuomenė, radikaliai nepasikeitus situacijai užnugaryje, vargu ar sugebės ir toliau daryti stebuklus, nepaisant visko.
Ukrainos užnugaris stovi prieš pasirinkimą: arba radikaliai pakeisti požiūrį į karą, mentaliai grįžti į pirmuosius karo metus, aprūpinti kariuomenę dideliu žmonių papildymu ir mobilizuoti ekonomiką karinėms užduotims – arba pripažinti, kad mes tefsame pasirengę pralaimėti karą, tai yra, pasiruošę Rusijos okupacijai (juk orda mums nepasiūlys jokių tarpinių variantų ar kompromisų; laikas pamiršti tokias iliuzijas).
Tai, ką pastaraisiais mėnesiais stebiu tiek civilinėje valdžioje, tiek tarp „paprastų piliečių“, daug labiau panašu į antrąjį variantą. Tačiau vėlgi, dar ne vėlu susivokti.
Manau, kad bifurkacijos taškas, kai mūsų pasirinkimas taps galutiniu ir negrįžtamu, bus labai greitai.
Darykime, ką galime, ir nutiks, kas nutiks. Šlovė Ukrainai.