Vatikano radijas
Popiežiaus Pranciškaus ir patriarcho Kirilo susitikimas Havanoje bus labai svarbus visų katalikų ir ortodoksų ekumeninio dialogo kontekste. Nors jau senokai buvo užmegzti draugiški Romos santykiai su Konstantinopolio patriarchatu ir su kitomis ortodoksų Bažnyčiomis, tokių pat draugiškų ir konstruktyvių santykių su Maskvos patriarchatu lig šiol dar nebuvo pavykę užmegzti.
Šiuo metu savarankiškų, viena kitą tokiomis pripažįstančių ortodoksų Bažnyčių yra keturiolika: keturi senieji patriarchatai – Jeruzalės, Antiochijos, Aleksandrijos ir Konstantinopolio; penki moderniųjų laikų patriarchatai – Maskvos, Bulgarijos, Gruzijos, Serbijos ir Rumunijos; o taip pat autokefalinės nacionalinės Bažnyčios – Albanijos, Graikijos, Kipro, Lenkijos bei Čekijos ir Slovakijos.
Maskvos patriarchatas, kaip savarankiška Bažnyčia, atsirado palyginti vėlai – tik šešioliktojo amžiaus pabaigoje ir tradicinėje ortodoksų Bažnyčių hierarchijoje jam skirta tik penkta vieta, tačiau Rusijos Bažnyčia yra didžiausia tikinčiųjų skaičiumi ir turi labiausiai išplėtotą struktūrą.
Nuo bolševikinės revoliucijos iki penktojo dešimtmečio pradžios Rusijos ortodoksų Bažnyčia buvo žiauriai persekiojama – komunistai išžudė labai didelę dalį dvasininkijos. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Stalino valdžia leido jai atsikurti, tačiau suteikė labai ribotą veiklos laisvę griežtoje valdžios priežiūroje. Maskvos patriarchatas labai atsigavo žlugus Sovietų Sąjungai. Šiuo metu jis turi beveik keturis šimtus vyskupų ir 35 tūkstančius kitų dvasininkų. Maskvos patriarchato jurisdikcijai priklausančios vyskupijos veikia ne tik Rusijoje bet ir keturiolikoje kitų šalių, tarp jų – ir Lietuvoje. Kai kuriose šalyse, pvz., Ukrainoje ar Estijoje, vienos šalia kitų veikia Maskvai ištikimos ir nuo Maskvos atsiskyrusius vietinės ortodoksų Bažnyčios.
Nors tradicinis „pirmojo tarp lygių“ ortodoksų Bažnyčių vadovų titulas priklauso ne Maskvos, bet Konstantinopolio patriarchui ir jo balsas autoritetingiausias, dėl Bažnyčios narių skaičiaus ir struktūros dydžio labai svarų balsą turi ir Maskvos patriarchas.
Katalikų ir ortodoksų ekumeninis dialogas prasidėjo 1964 m. popiežiaus Pauliaus VI ir Konstantinopolio patriarcho Atenagoro susitikimu Jeruzalėje ir 1054 m. paskelbtos abipusės ekskomunikos atšaukimu. Vėliau ne kartą susitiko ir jų įpėdiniai, o dabartiniai Romos ir Konstantinopolio vyskupai Pranciškus ir Baltramiejus bendrauja kaip tikri broliai ir geri bičiuliai. Pastaraisiais dešimtmečiais panašius ryšius katalikų Bažnyčiai pavykdo užmegzti ir su dauguma kitų ortodoksų Bažnyčių. Trūko tik Maskvos.
Sovietų valdymo laikais atviras dialogas su Maskvos patriarchatu nebuvo įmanomas. Nepavyko jo užmegzti ir žlugus Sovietų Sąjungai. Jono Pauliaus II pontifikato metais buvo bandoma surengti popiežiaus susitikimą su tuometiniu Maskvos patriarchu Aleksijumi. Bandyta surengti ir popiežiaus Benedikto XVI susitikimą su patriarchu Kirilu. Neoficialiai buvo net kalbama apie konkrečias tokio susitikimo datas ir vietas, tačiau visi bandymai baigėsi Maskvos patriarcho atsisakymu.
Nenorą susitikti rusai aiškindavo dviem motyvais. Visų pirma jie nebuvo patenkinti graikų apeigų katalikų Bažnyčios Ukrainoje atsikūrimu. Prieš keturis šimtus metų Brastos Unija sudaryta bendruomenė, Stalino įsakymu 1946 m. buvo uždrausta ir visi jos maldos namai buvo perduoti ortodoksams. Žlugus komunizmui, unitų Bažnyčios atsikūrimas tapo savaime suprantamu istorinio teisingumo atstatymo aktu. Maskvos patriarchatas taip nemanė. Kita rusų ortodoksų nuoskaudų priežastis buvo lotynų apeigų katalikų veikla Rusijoje ir keturių katalikų Bažnyčios vyskupijų įkūrimas. Romos požiūriu, vyskupijos buvo kariamos tam, kad galėtų vykti normali Rusijoje gyvenančių katalikų sielovada. Maskvos patriarchatas tai palaikė prozelitiška veikla jo kanoninėje teritorijoje.
Per pastaruosius keletą metų apie galimą popiežiaus ir patriarcho susitikimą nebuvo daug kalbama. Daugiau dėmesio susilaukdavo dvišalės katalikų ir ortodoksų Bažnyčių teologinio dialogo komisijos darbas. Jau kuris laikas pagrindinė šios komisijos darbo tema – Petro tarnystės suvokimas ir paieška tokių jos vykdymo formų, kokios būtų visiems priimtinos. Šios komisijos darbe dalyvauja ir Maskvos patriarchas, nors, tiesa, keletą kartų jo atstovai iš komisijos buvo pasitraukę. Popiežiaus ir patriarcho susitikimo klausimas buvo atidedamas geresniems laikams.
Prieš daugiau kaip metus, 2014 m. lapkričio 30 d., užbaigęs vizitą Turkijoje ir pas Konstantinopolio patriarchą, į Romą skrendančiame lėktuve, kaip įprasta, popiežius susitiko su jį lydėjusiais žurnalistais. Tąkart buvo jo paklausta: „Susitikote su patriarchu Baltramiejumi. Ar galima tikėtis panašių kontaktų ir su Maskvos patriarchatu?“ Į tai Pranciškus atsakė: „Esu pasakęs patriarchui Kirilui, kad noriu su juo susitikti ir jis su tuo sutinka. Pasakiau jam: Atvyksiu ten, kur tu norėsi. Tu man pranešk ir aš atvyksiu.“
Kokie bus susitikimo Havanoje rezultatai, paaiškės vėliau. Tačiau pats faktas, kad pagaliau popiežius ir patriarchas susitiko, iš tiesų yra istorinės reikšmės įvykis.