Tylus rudeninis džiaugsmas: nepirkau bilieto į Castellucci

Giedra Radvilavičiūtė

Jau senokai neinu į spektaklį, filmą, koncertą, neperku knygos „aklai“, t. y. pasitikėdama suinteresuotų rengėjų, leidėjų ir kritikų nuomone. Kitaip knygynuose griebčiau knygas, kurių užpakaliniame viršelyje rašoma: „pasakojimas nepaleis jūsų visą naktį…“, „sukrečianti gyvenimo ir mirties akistata“ etc. Taip pat vertinant knygą, dažnai ir kitus meno kūrinius, nebereikia jos visumos. Skaitomos knygos praba būna apie 30–50 puslapių. Ar žiūrėsiu filmą, priklauso nuo daugelio dalykų per pirmąsias dešimt minučių, dažnai užtenka vaizdo, ant kurio plaukia titrai. Dukra, kai išjungiu filmą, pyksta, nes jai – likusi jo dalis dar neaiški… Kai esi senas (ir laisvas), užtenka ilgamečio stebėjimo, patirties, intuicijos, interneto šaltinių, pokalbio su pora žmonių, kurių nuomone pasitikiu iš tikrųjų „aklai“.

Teiginys, kad negalima spręsti apie spektaklį jo nemačius, yra naivus ir idealistinis. O jei taip sako rengėjai, tai tas teiginys gali būti ir materialistinis. Juokingiausia, kad dalis kritikavusiųjų nepanorusius žiūrėti spektaklio, bet reikalavusius jį uždrausti, Castellucci gynė taip pat jo nematę. O ką, jei spektaklyje tikrai šiurkščiai pažeidžiamos kokios nors kieno nors teisės?.. Sutinku su Vytautu Sinica („Delfi“): „Kvietimai „viduramžiuose užstrigusiems protestuotojams“ pirma pamatyti spektaklį atsilieka lygiai tiek, kiek gyvuoja internetas. „Youtube“ svetainėje lengvai prieinama ne vien Kristaus atvaizdo užmėtymo scena, bet ir kitos, neužkliūvančios, išmatomis persunktos scenos bei galutinis Kristaus atvaizdas po viso užmėtymo ir srutų plūdimo iš akių.“ Pravertė ir „Vimeo.com“. Šiuolaikinis žmogus neturi tiek laiko, o pinigų – neturi visada, kad galėtų savo dėmesio vertus kūrinius atsirinkti tik juos patirdamas. Ne spektaklį, kitą prekę – jogurtą – iš keliasdešimt rūšių nuovokesni žmonės renkasi ne jo pavalgę, o skaitydami informaciją – ir reklaminę, ir krakmolinę – ant dėžutės.

Kad spektaklyje reikšmingiausi bus būtent vaizdai, kurių estetiką galima nuspėti iš esančių internete, liudijo ir informacija, jog tekstas verčiamas nebus. Jo mažai ir tėra. Spektaklis man pasirodė nesudėtingas, taip jį pristatė ir pats režisierius: „Visa scena – tai labai paprasta kadrų seka, kuria rodomas sūnaus mėginimas nuprausti seną tėvą ir sugrąžinti jam orumą. Bergždžiai. Jėzus, Salvator Mundi (lot. Pasaulio Gelbėtojas) tampa nebyliu sūnaus nesėkmės liudininku. Šis spektaklis – tai šventvagystė […].“ Spektaklis tikrai buvo suvokiamas visiems. (Tai patvirtino teatre buvusių politikų, kurie prieš rinkimus į mus per TV kreipėsi – „žėkit, mielieji, lietuvių fūros važiuoja…“ – pagyros.)

Tiesa, liko kiek neaišku, kodėl, spektaklį „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ pristatydamas kaip šventvagystę, į jį kaip į šventvagystę reagavusius protestuotojus režisierius pavadino fašistais. Maištininkams paprastai pasitenkinimą kelia adrenalinas, o ne mandagūs gerbėjų kinktelėjimai prie kavos ir vyno – „nice job“. Visais laikais provokatoriai buvo apmėtomi pomidorais, net aktoriai, net ir scenoje. Spektaklį sužlugdyti bukai nereikalaujant jo uždrausti galima įvairiais būdais. Bet mūsų protestuotojai, kovotojai už gėrį ir tiesą dažniausiai yra pikti, nerafinuoti, tiesmuki ir… nuoširdūs. O kas jau kas, nuoširdumas šioje epochoje pasmerktas žlugti, dažniausiai dabar jis tapatinamas su primityvumu… 1981 m. Lenkijoje buvo įvesta karinė padėtis. Grupė itin garsių scenos meistrų pareiškė valdžiai pritarimą. Kaip pasakytų mūsų protestuotojai – Judas visada šalia. „Solidarumui“ ištikimi žmonės nupirko dalį bilietų į spektaklį, kuriame vaidino vienas iš „žvaigždžių“, pasisakiusių už karinę padėtį. Kai tas aktorius pasirodė scenoje, pasigirdo plojimai. Tai dar atrodė natūralu. Tačiau plojimai pasigirdo ir po aktoriaus pasakytos frazės. Ir po kitos, ir po trečios… Jam prakalbus, plojimai netilo, spektaklį galų gale teko nutraukti. Karinė Lenkijos valdžia nesugebėjo rasti ir pritaikyti entuziastingiems aktoriaus „gerbėjams“ tinkamo straipsnio… Matydama prie Nacionalinio teatro policiją, užtvaras, kratas, metalo detektorių, girdėdama protestuotojams skirtus epitetus, sklindančius iš inteligentų, intelektualų lūpų – fašistai, krikščioniškasis džihadas – neabejoju, kad mes, būdami ES valstybė, tokį straipsnį jiems suieškotume uoliai. Pažįstu žmonių, kuriems iki ašarų malonu jaustis moderniems, kai už nugaros jaučiama galia.

Visą tekstą skaitykite „Šiaurės Atėnuose“
http://www.satenai.lt/?p=20787

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top