Ūkininkas Vytautas Stankevičius: „Jeigu šitie, kurie sėdi Seime, gerbtų žmones…“

Rasa Čergelienė | DELFI.lt

Viename sėkmingiausių Lietuvoje Vaidutės ir Vytauto Stankevičių pienininkystės ūkyje kasdien primelžiama po 10 tonų pieno. Prieš dvejus metus ūkio metinė apyvarta perlipo 10 milijonų litų.

Dar neseniai ūkininkų svečius Parovėjoje (Biržų r.) optimistiškai nuteikdavo ištisus metus plevėsuojanti lietuviška trispalvė. „Nuėmiau. Čia – nebe mūsų valstybė jau. Nutiko kažkas ne taip“, – aiškino 47 metų ūkininkas Vytautas Stankevičius. Sumažėjusios pieno supirkimo kainos jį, regis, jaudina mažiau nei ištuštėję kaimai.

Nupirko darbininkams trobas

Ūkininko teigimu, mažėjančios Lietuvos kvapas provincijoje juntamas kiekvieną mielą rytą. „Nieko neturiu nei prieš žydus, nei prieš vokiečius, nei prieš prancūzus. Bet kur mes pasislėpę? Po lapais? Jei važiuotum tais plotais, per šimtus hektarų gal sutiktum dešimt žmonių“, – mostelėjo ranka į ūkio laikus V. Stankevičius.

Anot jo, kaimų Lietuvoje tiesiog nebėra. Vietoje kaimų – gyvenvietės. Ten gyvulių žmonės nebelaiko. Ir niekas, pasak jo, nepagalvoja, kaip ilgai tai bus.

„Madinga sakyti: kaimas išlaikė lietuvybę, knygnešiai. Lietuviškai, tarmiškai kalbėjo. Kai vaikai grįžta ir įsijungia televizorių, o ten kalba angliškai, liepiu išjungti. Tos kalbos aš nebekenčiu. Jie viską iš mūsų atėmė: žmones, žemes, miškus, vandenis, naftą. Kiek gi mūsų liko? Milijonas? Pusantro?“, – ūkininkas kalbėjo tai mąsliai, tai kategoriškai.

Jo pirtyje rugpjūčio savaitgalį, štai, iškylavo, šašlykus kepė iš Anglijos grįžę kaimynai. Pasisvečiavę išvyko atgal. „Grįžta, kad mūsų gydytojai jiems dantis sutaisytų, skrandžius užlopytų, ir vėl išvažiuoja tenai paracetamolio gerti. Tai kaip suprast? Ir jie sako, kad svetima valdžia jais geriau rūpinasi nei sava“, – sakė biržietis.

Bandydamas sulaikyti užsienin sparnus keliančius kaimiečius, daliai šeimų jis nupirko ištuštėjusius namus – kad tik jie pasiliktų. Kad ir kaip modernus būtų ūkis, jam reikia žmonių.

Karves melžia robotai

V. Stankevičius – išskirtinė asmenybė. Iškalbingas žmogus. Kaimo, o gal ir visos Lietuvos barometras? Po kurio laiko vis rūpi paklausti: kaip, Vytautai, kaimas? Pasiprašęs į svečius pasiruošk provokacijoms, aštriam žodžiui. Kalbamės ne prie bulvių su rūgštapieniu, o prie lašišos kepsnio folijoje, pratęsiame prie karšto štrudelio su ledais. Ūkininko džemperis su „Adidas“ emblema, regis, pažymėtas karvės uodega. Mėšlo ženklai? Ūkininkas ką tik grįžo iš ganyklos, kur apsiveršiavo karvė. Būta komplikacijų.

Šiuo metu Stankevičių ūkyje – beveik tūkstantis galvijų. Iš jų melžiamų karvių – 450. Ūkyje dirba 30 žmonių. Toks ūkis, pasak V. Stankevičiaus, vadintinas vidutiniu. Be gyvulininkystės, verčiasi ir augalininkyste: augina pašarus savo ūkio reikmėms, dalį parduoda: kukurūzus, javus. Ūkyje – įvairių, Lietuvai dar egzotiškų veislių karvės. Dalis jų melžiamos keturiais moderniais melžimo robotais. Tokių robotų visoje šalyje – vos dešimt.

V. Stankevičiaus pienininkystės patirtis – daugiau kaip 15 metų. Pradėjo nuo penkių veršelių. 1997 metais abu su žmona registravo ūkį. 2006-aisiais ūkis atsinaujino iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos: įsigyta modernios technikos, gerų veislių karvių. Tuomet ūkininkas dar tikėjo šviesia kaimo ateitimi.

„Labai liūdna, kad mūsų mažėja ir mažėja. Mes provincijoje tai užuodžiame kiekvieną rytą. Matome, kas išvažiuoja, kas lieka ir su kuo mes pasiliekame. Anksčiau galvojau, kad nebendrausiu su kvailiais, menkesnio intelekto žmonėmis. Pasirodo, kad žmogus irgi mutuoja. Ir aš su jais bendrauju, prisiderinu, bandau juos suprasti ir tampu kaip jie, gyvenu jų dvasia“, – pritilęs kalbėjo ūkininkas.

Emigruoti skatina mokykloje

Kalbėdamas apie emigraciją, V. Stankevičius ironizuoja: „Kas jie – paukščiai? Gervės, kikiliai? Emigracija jiems – širdies šauksmas? Buvo ta emigracija ir A. Smetonos laikais, tada buvo sudėtinga. Čia, Lietuvoje, visada sudėtinga. Bet tada emigracija buvo truputį kitokia. Emigruodavo, parsiveždavo pinigų į Lietuvą, čia nusėsdavo: pradėjo kurti ūkius, statyti gamyklėles“.

Dabartinė emigracija, pasak biržiečio – kitokia: išvažiuoja ir gyvena šia diena. Arba visą gyvenimą remontuojasi Lietuvoje paliktus namus. „Dirba ten ir sako: parvažiuosime į gražius namus senatvėje, užsidirbę geras norvegiškas pensijas. Gerai gyvensime, o jūs mums pieną ir kiaušinius nešite į namus – būsite mūsų vergai“, – pasakojo V. Stankevičius.

Apie savo vaikus – sūnų ir dvi dukteris – ūkininkas sako, kad jie nemyli Lietuvos taip, kaip jis. „Jie gerai mokosi, kalba lietuviškai, studijuoja, bet jie sako, kad jiems patinka tenai. O kodėl jie taip sako? Todėl, kad įjungta stipri propaganda. Pereita per jų smegenis – tarsi su pagaliu“, – aiškino ūkininkas. Propaganda esą vykdoma per žiniasklaidą, per mokyklą.

Prisipažįsta, kad viduje šiek tiek vilties, atlaidumo ir gyvasties likę. Lietuvis jam neatrodo toks jau labai materialistas, o tai, kad „jie mūsų žmones išsivarė“ reiškia, kad užsieniečiai yra tinginiai ir ten nėra kam darbų nudirbti.

„Norėčiau, kad šią žemę, kurią aš dirbu, dirbtų mano vaikai ir anūkai“, – sakė ūkininkas. Viltis, kad taip ir bus, išlieka: sūnus žemės ūkio inžinerijos mokslus studijuoja Aleksandro Stulginskio universitete.

Išvažiavo žemės ūkio specialistai

„Žiūrint vakariečių akimis, mūsų išvystyti ūkiai nė kiek nenusileidžia jų ūkiams. Netgi kai kuriuos pralenkia. Žiniomis lenkia stipriai. Bet mes daug ko ir neturime: neturime geros gyvulių genetikos, gerų specialistų, nes jie išvažiavo – emigravo. Neturime protingos valdžios požiūrio, kurį turi jie. Bet po truputį atsiranda ir protingų valdininkų. Esu per gyvenimą matęs kokius penkis protingus. Ko mes dar neturime? Neturime gerų rinkų. Neturime sąmoningumo ir gerų sambūrių – kad žmonės susiburtų ir neatiduotų savo produkcijos už dyką. Mums trūksta ir darbo kultūros. Reikia dar mokytis“, – kalbėjo V. Stankevičius.

O ką Lietuvos kaimas turi daugiau nei kaimas užsienyje. „Didesnę nei jų širdį. Ne viską vertiname pinigais. Mes dar ir darbštūs“, – tvirtino biržietis.

Pasidomėjus, kuo dabartiniai pašaro gamybos metodai pranašesni už senuosius, kai šienas džiūdavo žaginiuose, aiškina: „Pasakysiu, kodėl nebededa žaginių. Žaginiuotojus išsivarė Europa. Nebėra kam žaginių dėti. Žaginys – idealiausias reikalas. Išdžiovindavo, išsistovėdavo. Dabar, kad būtų palengvinta ūkininko dalia, išdžiovina pradalgiuose, presas tą apysausę žolę supresuoja ir apvynioja lipnia plėvele vakuume. Ten šienas fermentuojasi“.

Prieš valdžios kastas – peiliu

Kaipgi reikėtų išsaugoti lietuvių tautą? Ne iki galo aišku, rimtai atsako ar juokauja: „Visų pirma reikėtų pabandyti iškastruoti visus iki vieno Seimo narius. Kad jie nebesidaugintų ir neperduotų savo palikuonims vėl valdyti Lietuvos. Kad ateitų visiškai kiti žmonės. Šaudyti negalima, bet galėtų priimti tokį įstatymą: vos tik išrenka Seimo nariu – tai ir iškastruoja. Juk, pažiūrėk: ateina jie, paskui ateina jų vaikai. Susidaro kastos. Ir įstatymai tai priiminėjami jų naudai, o ne Lietuvos, ne jos gyventojų naudai. Aš jais netikiu ir nemanau, kad Lietuvoje yra žmonių, kurie jais tiki“, – kalbėjo V. Stankevičius.

Užsieniečių V. Stankevičius nesibaido, mielai su jais bendrauja. Keletą metų iš eilės organizavo tarptautines stovyklas. Ne sykį juokaudavęs: jo fermoje vokiečiai aria. Vien iš cinizmo, dėl galimybės taip pasakyti tas stovyklas ir organizavęs. „O kas toliau? Kur ta mūsų nacionalinė savigarba? Kodėl mes dabar čia angliškai turime bendrauti?“ – klausė V. Stankevičius.

Japonus mini pasigėrėdamas: „Tai pati gražiausia tauta“. Jo ūkyje stovyklavę jauni japonai krovė akmenų tvorą. Kai sprogo Fukušima, V. Stankevičiaus vaikai studentams Miki ir Koto parašė siūlydami prieglobstį. Japonai atsisakė: jų vieta ten, kur sprogo atominė elektrinė. „O pas mus, Lietuvoje, kas sprogo? Bet mūsų vieta tenai, Europoje. Kur tu matęs tokius durnus žmones?“ – klausė ūkininkas.

Jam pavyzdys ir pažįstami ukrainiečiai, kuriems per Kalėdas siųsdavęs didžiulį siuntinį brangiausių saldainių, – šito gero jiems Ukrainoje labai trūkdavo. Visa, ką pagamindavo, jie eksportuodavo. Ukrainiečių vieta – Ukrainoje.

Žmonės bėga nuo savęs

Kai užsienyje darbą radusių lietuvių ūkininkas paklausia, kiek į Lietuvos biudžetą sumoka mokesčių, jie atsako, kad moka 90 litų sveikatos draudimo. „Jiems sakau, kad sumoku pusę milijono. Katras didesnis patriotas? Man sako: svolačius esi, ne patriotas. Tai ir jaučiuosi kaip svolačius. Pasiliktum pas mane savaitę, išmokyčiau būti svolačium“, – kandžiai kalbėjo ūkininkas.

Pabendravęs su užsieniečiais jis dar labiau vertinąs derlingą lietuvišką žemę, dar kritiškiau žiūri į dejones ir nesugebėjimą užsidirbti iš to, ką turi. Žydas esą atvažiuoja į Lietuvą ir klausia, kodėl V. Stankevičius ganąs veršiukus – juk geriau pjauti žolę ir konservuoti, kad tie neišmindytų.

„Jie karves ir javus užaugina ant smėlio, kur net žolė neauga. O mes, lietuviai, negalim išgyventi. Negalim išgyventi, nes kai kurie asmenys per daug užsigrobė, kitiem erdvės nebepaliko… nieko nepaliko. Kodėl žmogus kaime nebelaiko vištos, svogūno neaugina? Dėl to, kad neapsimoka – parduotuvėje yra pigiau. Dėl ko žmogus neina dirbti? Dėl to, kad neapsimoka. Nebeliko balanso tarp lietuvio ir padorumo, tarp „biedno“ ir turtingo, tarp dvasingo ir skurdžiaus. Nebeliko nei dvasinio, nei materialinio balanso. Kai balanso nebelieka, žmonės emigruoja – bėga. Bėga nuo savęs“, – sunkiu monologu prabilo biržietis.

Siūlo atsigręžti į 1992-uosius

Nors jam nepatinka Lietuvą skriaudžiantys užsieniečiai, Stankevičių produkciją perka šveicarų ir vokiečių valdoma pieno perdirbimo bendrovė „MGL Baltija“ „Tai gerai, kad jie paima. Bet jie paėmė ir visas mūsų gamyklas, taip pat ir pieninę. Paėmė už kelis centus. Negi mes nebeturime savigarbos ir negalime patys gamyklų turėti, negi tik jie sugeba?“, – klausė ūkininkas. Tačiau jam tenka pripažinti: užsieniečiai turi daugiau pinigų, daugiau patirties. O Lietuvoje atėjo toks laikas: iškilo grėsmė tautos nacionaliniam išlikimui.

Jis su nostalgija prisimena ir 1991-uosius. Jo mama, agronomė, tada sukūrė sodininkystės ūkį Panevėžio rajone. Gavo žemės pagal anuometinį Valstiečių ūkio įstatymą – 50 hektarų.

„Tada valstybė garbingai elgėsi. Jeigu tu nori gyventi Lietuvoj, imk žemės. 1991–1992 metais valstybė dovanodavo žmogui žemės – tik tu pareikšk norą turėti. 50 hektarų dabar kainuoja pusę milijono litų. Vadinasi, išėję iš sovietmečio mes buvome protingesni. Tada susikūrė tie pirmieji ūkininkų ūkeliai“, – kalbėjo V. Stankevičius. Anų dienų patirtį, anot ūkininko, būtų galima pritaikyti ir dabar.

„Jeigu šitie, kurie sėdi Seime, sakytų: „Grįžkit iš emigracijos, valstybė jums dovanoja 20–30 hektarų žemės, eikite ir kurkitės, jie grįžtų. Jeigu valstybė juos gerbtų, o dabar sako: oi, grįš, kur jie dėsis. Tai kaip suprasti? Ar jie turi kur dėtis? Jaunas žmogus baigė universitetą, tai kur jam dėtis: kur nusipirkti butą, kur pinigų gauti? Iš ko gauti pinigų lovai nusipirkti, antklodei, jeigu tavo tėvai neturtingi? Tai tokie baigia vidurinę mokyklą ir važiuoja lauk. Valstybė netenka jaunų žmonių“, – liejo širdies skausmą V. Stankevičius.

Su krauju perduodama vergo dvasia

Jį jaudina ir tai, kaip vaikai elgiasi su savo tėvais.

„Parduoda tėvų sodybas, o juos išveža į senelių namus. Ir nebeaplanko. Atvažiuoja, kai numiršta. Kažkoks durnynas. Normalūs kaimo žmonės, ne pijokai, ne lakūdros. Visą gyvenimą dirbę. Baudžiauninkų vaikai, kurie gavo išsilavinimą, kurie išėjo į miestą, ir miestas juos prarijo. Jie gavo ten išsilavinimą, geras pareigas. Geri butai, prabangios mašinos. Kam tas susmirdęs tėvas bereikalingas? Žinai, kokie žmonės baisiausi? Baudžiauninkai, vergai. Plakdavo juos, žinai, ne visai be reikalo. Vergo filosofija yra baisi. Vergo iš širdies išimti neįmanoma. Jis su krauju perduodamas“, – sakė V. Stankevičius.

Ūkininkas neseniai tapo dar ir dvarininku – paveldėjo iš mamos Raguvėlės dvaro sodybą. Tačiau tikru ponu netapo. Prisipažįsta jaučiąs savy vergą: mėgstąs ir pats dirbti, ir matyti nugaras lenkiančius kitus žmones. Matyti, kaip kas nors dirba fizinį darbą jam – džiaugsmas. Tokia savijauta jam neatrodo labai jau sveika, bet nieko negalįs su savimi padaryti.

Tačiau ką reiškia laisva dvasia? Ar mokesčių naštos slegiamas ūkininkas, verslininkas savaip neprimena be poilsio dirbantį Kristijono Donelaičio būro – baudžiauninko? Taigi būras ir šių dienų dirbantis žmogus, anot V. Stankevičiaus, niekuo nesiskiria. Laisvas tas, kuris grybauja, uogauja ir dar paslapčia nuima dalį derliaus kaimyno darže, visų kitų – anokia čia laisvė. Tenka nugarą lenkti, dirbti be laisvadienių.

Kolūkius sugriovė miestiečiai

Vytauto Stankevičiaus žmonai ūkininkei Vaidutei Stankevičienei šių dienų vidutinio ūkininko padėtis labiausiai panaši į anuometinio kolūkio pirmininko. Skirtumas tik tas, kad kolūkio pirmininkas ūkyje turėjo daug įvairių specialistų, kurie jam padėdavo. Šių dienų ūkininkas dažniausiai yra universalus savo ūkio veiklos specialistas ir daug ką nuveikia pats.

Kolūkio pirmininko ir šių laikų ūkininko paralelė V. Stankevičiui neatrodo gera. Į repliką, kad kolchozus sugriovė „kolchozninkai“, aiškina: „Neatspėjai. Kolchozus sugriovė tarybinė liaudis. Ar jie buvo geri, ar jie buvo blogi – aš nežinau. Totalus blogis tiems, kuriuos suvarė į kolchozus. Totalus gėris tiems, kurie toje santvarkoje užaugo. Bet sugriovė juos ne kaimo žmogus, o tarybinė liaudis. Tai jūs, miesčionys, pajus supirkot, po langais su šautuvais stovėjot“, – žėrė kaltinimus miestui ūkininkas.

„Pas bobutę ateina naktį miesto žulikas ir sako: „Aš tave pasmaugsiu, jei neatiduosi pajaus po dešimt centų. Ir jinai atidavė. Jūs nežinot? Jūs gi šventieji, žurnalistai, jūs nieko nežinot. O jie tada pasiėmę pajus valdė kolchozus. Jie turėjo labai daug turto: pinigų, gyvulių, pastatų, technikos, žemės. Karves vežė parduoti. Veršingas pjovė. Veršiukai gyvi – plumpt – iškrisdavo ant betono. O paskui miesčionys pradėjo rėkti: „Landsbergis sugriovė kolchozus! Taigi ne kaimiečiai rėkė“, – tarytum kokią pasaką sekė prie stalo ūkininkas.

Kaimiečiai esą žiūrėjo ir nieko padaryti negalėjo. „Kaip avinai žiūrėjo. Žinai, kaip avinus veda į skerdyklą skersti? Bliauna nekaltai: „Be-e-e-e…“ Miesčionys protingi. Ir dabar miesčionys ūkininkauja – jie patys protingiausi ūkininkai. Kaimiečių labai mažai ūkininkauja. Ūkininkauja mokytojai, fizikai, fizrukai (fizinio lavinimo mokytojai – R. Č. past.)“, – aiškino Lietuvos kaimo istorijos virsmus V. Stankevičius.

Kaime – miestiškas kapitalas

Paklausus, kodėl miestiečiai atsidūrė kaime, ūkininko atsakymas – esą šie turėjo daugiau proto.

Apie kaimo banditizmą, kai iš kaimiečių, grasinant ir panaudojant psichologinį spaudimą, buvo atiminėjami pajai, niekur nerašoma. Kaimo žmogus atsidūrė užriby. Iš pradžių dar turėjo išeitį, kad galėjo melžti savo karvę ir brangiau parduoti pieną. Vėliau tas pienas tapo pigesnis už vandenį. Tada žmonės pradėjo išpardavinėti karves, o vaikus siųsti į užsienį. Nes nebeliko iš ko duonos nusipirkti.

„Kiek ilgai auginsi kiaules, kurias superka po tris litus už kilogramą? Arba kiek ilgai auginsi grūdus, kuriuos supirkdavo 150–200 litų už toną. Žmonės pradėjo krosnis kūrenti grūdais. Tokia iš pradžių buvo Lietuva. Paskui įstojome į Europos Sąjungą. Pasirodė, kad žemė turi vertę, nes tu dirbi žemę, o tau primoka pinigus. Jei dirbi 1000 hektarų ir gudriai sužaidei su įvairiom programom, gausi milijoną litų subsidijų. Tada prasidėjo kiti dalykai – eiti, atiminėti, grobti vieni iš kitų žemes, kuo daugiau prisigrobti. Tokia paliko provincija, kurioje sukasi labai daug miesto žmonių, čia investuota daug miesto kapitalo“, – pasakojo ūkininkas.

Delfi.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
20 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Taigi

Kas vergus gerbia.

nesupranta komunistų strategijos

komunistai visada buvo velnio tarnai ir kovojo prieš krikščioniškas vertybes.
jų valdžia, jų pinigai, jų teisė – todėl ir bėga normalūs lietuviai neatlaikę nętęisybės – o komunistai tuom tik džiaugiasi…

Iš tiesų

žmonės nenori dirbti kaime,net dėl savęs.Neapsimoka.Taip ir išeina duona kvepianti dvasia į miestus.O kokia graži ta padūmavusi kaimo ramybė.Toli lojantys šunys,mūkiančios karvės.Raminantys garsai.Sergantiems sunkiomis ligomis turėtų būti kaime sodybos.Ne sanatorijos,o sodybos.

Bet jūs paklausykit radijo ir

valdžios kalbų.Kaip viskas gražu.Šiandien ryte pranešė,kad kyla mokesčiai.Juokas ima,kai sako,jog įvedus eurą niekas negali brangti,net su bizūnais vaikščios,o dabar branginimo karštinė,tai lyg ir normalu.Valdžia nemato.

Dzūkija to nesupranta komunistų strategijos

Pirmiausia norisi paklausti kas tie,kurie išrinko tokius į valdžią…Kas balsavo už Grybauskaitę,kas vis lipa ant Kubiliaus grėblio…O gal bėda ta,kad nėra pas mus TIESOS,kad vis tampome ją,kaip paklodę,kad tik man būtų patogu…Kad nesame TIKRI KRIKŠČIONYS,nes nemokame susitelkti net dėl pamatinių vertybių – visur ieškome priešų,nenorime girdėti kito nuomonės,užsidarome būreliuose,sąjungose,judėjimuose…Mes visi kalti,nes mes nenorime keistis ir niekaip negalime atsikratyti vergo mentaliteto…Ne komunistai kalti,o MES,kad leidžiamės jų valdomi…

Kritikas Pikčiurna

Aukso mintys, kylančios žiūrint iš apačios, iš kaimo realijų. Bet jose atskleidžiama tikroji padėtis be priežasčių. O priežastys gludi ne Lietuvoje, nes mes apsvaigę nuo lengvai ir beveik be kraujo nukritusios Nepriklausomybės,leidome aukščiausias valdžios pozicijas užimti dviems penktosioms kolonoms – vienai pro-rytietiškai, kitai pro-vakarietiškai, nebuvo kritinės masės žmonių, pasiryžusių statyti ir išlaikyti savo žinioje savo bendrą reikalą – Respubliką – bendrus Tautos namus. Prasidėjo „prichvatizavimo” ir „investicijų” medžioklės vajus, nesuprantant, kad „investicijos” yra elementarus kolonizavimas. Jo šūkis tas pats, kaip senais laikais: „Atėjau – pamačiau – nugalėjau” tik „nugalėjau” pakeitė – „nusiaubiau”. Taip buvo sunaikinta pramonė ir pramoninės žemės ūkio gamybos pagrindai, tik todėl kad buvo įgavę iškreiptą sovietinės ideologijos formą, sugrąžinant Lietuvą į natūrinio ūkio laikus, o okupacijos laikotarpiu… Skaityti daugiau »

Vis tiek

kažkas subręs.Nors vakarų pinigai dar amortizuoja ir prailgina tą laiką.Miesteliai,dvarai restauruojami,bet mažėja juos lankančių skaičius.Ir dvarai virsta pralubusiųjų balių vieta.

Raigerdas

Aišku, kad ūkininkai yra mūsų šviesuliai dar likę kaime ir dar bandantys kažką tai kurti net kitų labui. Tačiau, kaip ten bebūtų, Lietuvos problema yra mąstyme. Straipsnio pavadinimas, lyg, iškelia sąlygą, kad taip gali būti:”Jeigu šitie, kurie sėdi Seime, gerbtų žmones…“ Na negerbs sėdintys Seime mūsų žmonių. Nes, kaip jie gali gerbti kitus žmones, jeigu jie negerbia savęs? Parodykite man nors vieną žmogų, kuris negerbdamas savęs, gerbtų kitus? Aš tokio dar nebuvau sutikęs. O kaip šitas Seimo narys gali gerbti save, jeigu ten ne už atliktą darbą mokomi pinigai. Už ką jūs mokėsite Seimo nariui pinigus? Už tai, kiek kartų jis nubalsavo už, prieš ar susilaikė? Už ką yra mokomi pinigai, pavyzdžiui, Jurgiui Razmai? Jis Seimo narys, jei neklystu, nuo… Skaityti daugiau »

 kacius

Tai kada pradėsime kastruoti?

Raigerdas

Dar patikslinsiu dėl šios frazės:”Jeigu šitie, kurie sėdi Seime, gerbtų žmones…” Jeigu jūs paimsite Šiaurės Korėją, tai ten diktatorius yra paverstas ABSOLIUTU. Visa 23 milijonų tauta paklūsta DIKTATORIUI. Ten nėra interneto, nes aplinkui visos valstybės yra „priešai” Šiaurės Korėjai. Tebunie taip, kad mes turime internetą ir mes esame draugiški Europos šalių atžvilgiu. Tik demokratijos principai sustabdo VALDŽIĄ NUO JOS POLINKIO Į DIKTATŪRĄ. Jeigu jūs apklausite politikus, kaip jie uždirba, tai jūs būsite nustebę, kad jų POŽIŪRIS Į VISUOMENĘ YRA VIENPUSIS – IMTI. Jie laiko tai, kaip norma. Imti pinigus jiems priklauso. Pažiūrėkite, koks yra plėšikų požymis. Pažiūrėkite, koks yra reketininkų požiūris. Žiūrėkite, kokį jie „gerą” darbą atlieka – jie jus apsaugo. Pažiūrėkite į Sveikatos Apsaugos ministeriją ir į jų įmamą… Skaityti daugiau »

Mūsų

dėdė ir dėdienė gyvena už miško tykiame kaime.Jie jau perkopę 70.Dėdienė visada basa .Dėdis visada su arkliuku.O jei aplankai ,kažkaip tarsi žinant netyčia suslėgtas sūris,šviežia duona kvepianti stubutė.Dėdienė labai žingeidi ,viskas jai įdomu,kas vyksta pasaulyje,sodininkų gyvenime ar politikoje.Bet labiausiai užburia jų džiaugsmas savo vaikais,anūkais,jų norais,svajonėmis,rezultatais.Be didelių ambicijų,atokiame kaime didelė dvasinė stiprybė ir rami gyvenimo tėkmė.Pabuvus ten,niekada neišvyksi be didelio krepšio obuolių,ypatingų pomidorų veislės ar patarimo.Visos giminės atrama,dvasios šaltinis.Kai negera,užpuola negandos,visada užtenka prisiminti juos,kurie labai gerai supranta ,kad ne jaunyn eina.O ir vaikai iš darbų rajonuose skuba pas juos ,kada tik gali padėti,paremontuoti,užsimiršti.Nes ten,atrodo,atitrūksti nuo visko,visko.

Liepa

Geras Jūsų komentaras, Raigerdai. Mes tikrai nesam vieningi ir nesuimam valdžiai už gerklės kaip reikiant..// Žinau, kad vengiat pabraidyt po delfi. Mane nemaloniai nuteikė ten šiuo metu esanti G. Purvaneckienės rašliava” Kuo baigsis radikalų paranojiška baimė?” bei E.Samoškaitės „Naujas planas Lietuvai: tauta be valstybės”. // Manau, kad valdžioj tupi okupantai, nes Lietuvėlė eina, atsiprašant, velniop…

Raigerdas Liepai

Pati esi visuomeniškas žmogus ir tau rūpi visos Lietuvos reikalai. O štai tūnantis Seimo narys, papuolęs pagal sąrašus, spaudo mygtukus tam, kas jį į tuos sąrašus įtraukė. Jam tautos problemos buvusios nebuvusios, nes jam svarbu gauti iš kasos pinigus ir jis galvos nekvaršina už ką jam yra mokoma. Jis gyvena tokių mokesčių mokėtojų sąskaita ir dar tyčiojasi iš jų. Bendrai, gal teisingai ir daro, nes tie mokesčių mokėtojai irgi be jokios reakcijos, kur jų pinigai panaudojami. Dėl veiningumo, tai jūs išmeskite tas iliuzijas, nes vieningumo nebebus greitu laiku. Jeigu tai yra tiesa, kad Lietuva užima antrą vietą pasaulyje pagal antidepresantų vartojimą, tai jokio vieningumo su jais nepasieksi. Štai, viena pažįstama verslininkė man pasakė, kad „Raigerdai, tie antidepresantai jau taip baisiai… Skaityti daugiau »

Liepa-Raigerdui

Na taip, Jūs teisus, Raigerdai. Šitame chaose sunku susiorientuoti.// Gerai pagalvojus, – visais laikais tas pats vyksta. //Galvoju,jog patriotų nekenčia ne tik agresorius, bet ir vietinės valdžios klapčiukai.// Įsivaizduojat, švietimo ministras apkaltino mokytojų bendruomenę, kovojančią dėl savo socialinių reikalų, koloboravimu su Rusija, – atseit”neramumus kurstot, mokytojūkščiai”… Cirkai.// Žodžiu, taip ir yra, kaip Jūs rašot…

Juozapas

Sveiki gyvi. Labas vakaras. Dėkui už gerus komentarus. Replikuodamas Raigerdui galiu tik dar kartą patvirtinti – informaciją apie tai, kad Lietuva yra antroje vietoje pasaulyje pagal antidepresantų vartojimą, pasakė aukšta funkcionierė per Žinių radiją. Tai oficiali informacija. Čia ne gandas. Žiauri tiesa. Dėl antidepresantų poveikio. Neseniai perskaičiau mokslininko straipsnį apie antidepresantų poveikį: jau po pirmos antidepresantų dozės smegenyse įvyksta negrįžtami, kenksmingi pokyčiai. Gaminantys, parduodantys farmacininkai bei ligoniams šiuos „medikamentus” skiriantys gydytojai (!) yra natūralūs nusikaltėliai. Turint omenyje kad režimas yra suinteresuotas depresyvia visuomenės būkle, pridėkime dar žmonių tyčinį zombinimą žiniasklaidos pagalba, (na žinote, visokie ten olilia projektai)- visa tai kartu su agresyvia tyčinio skurdinimo politika visuomenę verčia zombių mase. Ar zombiai gali imtis konstruktyvių, atsakingų veiksmų? Be abejo ne. Kam… Skaityti daugiau »

Raigerdas Liepai

Gerbiama Liepa, yra toks dalykas, kaip sugebėjimas motyvuoti. Ministras turi sugebėti šituos dalykus. Imkite jautį už ragų. Deja, dauguma žmonių pasiduoda reakcijoms, bet čia reikia susipažinti su jo pareigybinėmis instrukcijomis. Paprasčiausiai, turi būti nepriklausoma komisija, kuri ima ir patikrina jo pareigybines instrukcijas, kuriose būtų parašyta, kad jis turi teisę reikšti tokius nepagrįstus kaltinimus. O jeigu kaltinimai yra nepagrįsti, tai reikia užduoti ministrui tokį klausimą: štai jūs iš to padarėte problemą. Problemą būtina išspręsti. Kas yra tos problemos sukėlėjęs ir kas ją dabar privalo pašalinti? Jeigu Pavalkis elgiasi kaip tas Edipas, tai reikia jo ir paklausti: ar čia šitie kaltinimai nėra tokio pat charakterio, kokie jau buvo su aprašyto Edipo atveju? Iš tikro, tokius ministrus nėra sunku pastatyti į vietą, bet… Skaityti daugiau »

Raigerdas Juozapui

Ačiū, gerbiamam Juozapui, kad giliau pasidomėjo šia problema. Iš tikro, tai yra tokio masto žala, kad sunku ją įverinti pinigine verte. Baisiausia, kad daugiausia antidepresantus vartoja moterys, kurios vėliau gimdo. Faktiškai visa Sveikatos Apsaugos ministerija turėtų būti teisiama už tą, pagal jos leidimus, daromą žalą. Ne vienas vaistininkas gali papasakoti apie dabartinius farmacininkų triukus. Pavyzdžiui, galite paklausti normalių gydytojų: ar jie laiko psichiatrus gydytojais? Aš klausiau ir man 100% patvirtino, kad jie niekada nelaikė psichiatro gydytoju. Tačiau arogantiškieji psichiatrai save laiko ELITINIAIS gydytojais, nes matote, anie dirba su kūnu, o mes esame sielos inžinieriais. T.y. jie dirba su aukštesnės kategorijos substancija. Gaila, kad medikai tyli. Vienas kitas bando tik pasakyti, kad štai Eli Lilly suruošė konferenciją egzotiškuose kraštuose. Ir ką… Skaityti daugiau »

Draugei vadinamoji

depresija.Kad ji gautų vaistus nemokamai,ją pasiuntė į Kauną pas docentą,tai tas prirašė visai kitą ligą,klausė,ar skiria akmenį nuo ežio…O tai visai ne tai,net jos daktaras nusigando,kaip dabar atstatyti depresijos diagnozę,kad galėtų rašyti senuosius vaistus.Nors man tyliai atrodo,kad tai draugei reiktų tik žemės lopinėlio ir rūpintis ja gamtoje.Na,gal kažkiek žolių pagerti niekada ne prošal.Kaip sakydavo daktaras A.Kačergius sėdi ir žiūri,sėdi ir žiūri,kažkas tik „šmurkšt už užuolaidos”…Kai galvoje negerai,reikia užimti rankas ,-mokė jis.

Druskininkuose medikai ir

farmacininkai puotauja bei „lanko” seminarus už farmacininkų pinigus prabangioje „Lietuvos ” sanatorijoje.

nu ir?

Kaip jie gerbs zmones ,jei patys saves negerbia.

20
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top