Audrius Musteikis | „Lietuvos žinios“
Per Žolinės atlaidus Latgalos Agluonoje maždaug 50 tūkstančių maldininkų ir dar daugiau Latvijos televizijos (LTV) žiūrovų buvo sukrėsti vyskupo Janio Bulio vedamo Kryžiaus kelio. Tradicines maldas ir mąstymus skausmingai sudabartino Ukrainos kančios ir kraujas.
Tomis dienomis žiniasklaidoje viena kitą keitė prieštaringos žinios apie Rusijos į Ukrainą siunčiamą konvojų, vadinamą humanitarine pagalba, ir visi su didžiausiu nerimu spėliojo, ką jis atveš, kokių naujų mirčių ir klastų. Jį, kaip ir anksčiau į Ukrainą siunčiamą karo techniką, palaimino, savo krapylais apšlakstė „batiuškos“.
Ukrainiečiai lieja kraują ne tik už savo šalį. Taip pat ir už Latviją. Ir už mus, Lietuvą. Vyskupas J. Bulis įžanginiame Kryžiaus kelio mąstyme sakė, kad kiekvieno žmogaus ir kiekvienos tautos istorijoje įrašytas savas Kryžiaus kelias ir žvelgdami į atskiro asmens, atskiros tautos ir viso pasaulio istoriją kuo aiškiausiai matome įvairių šio kelio stočių pasikartojimus. Analogijas su Jėzaus Kristaus Via dolorosa.
Dabar prieš kryžių stovi ukrainiečių tauta, ji yra neteisingai nuteisiama. Visa tai turės baigtis Golgotos kalne. Bet mirties kalnas paradoksaliu ir išganingu būdu yra tapęs gyvybės kalnu.
Vyskupas priminė, kad prieš šimtmetį kilo Pirmasis pasaulinis karas, vadintas didžiuoju karu, taip pat karu, turėsiančiu užbaigti visus ginkluotus konfliktus pasaulyje. Minint jo aukas, tuometinio Vakarų fronto vietose pastatyta 170 kryžių. Kiekvienas simbolizuoja 100 000 iš 17 milijonų aukų. Tai Europos Kryžiaus kelias. Deja, netrukus po Pirmojo kilo dar baisesnis – Antrasis pasaulinis karas. Bet ir po jo nei stalinizmo, nei fašizmo baisybės neliko praeityje. XXI amžiuje Europos viduryje, ne taip ir toli nuo mūsų, Ukrainoje, Rusija pradėjo paslėptą hibridinį karą. Melas ir šmeižtai aukščiausiu valstybiniu lygiu ir žiniasklaidoje, imperinės užmačios, nacizmas, terorizmas, žudymai, kankinimai, plėšimai… Tai toli gražu ne visi Rusijos inicijuoto, inspiruoto, finansuojamo ir vykdomo kruopščiai ir ilgai rengto karo požymiai.
Iš antrosios stoties „Jėzus paima nešti kryžių“ mąstymų:
„Į Dnepropetrovsko ligoninę ukrainiečių kariai buvo atvežti po to, kai iš Rusijos teritorijos jų pozicijos apšaudytos iš zenitinių raketų sistemų „Grad“. Kūnai sudarkyti taip baisiai, kad medikai, juos pamatę, neteko sąmonės. Sužeistuosius operavę gydytojai nesuvaldydami ašarų pasakojo, kad atsigavę po anestezijos ir sunkių operacijų tie jauni žmonės sakė: net jei būtų žinoję, kad bus taip sužaloti, vis tiek būtų ėję ginti savo šalies.“
Trečioji stotis „Jėzus parpuola po kryžiumi“:
„Balandį pasirodė šokiruojantys kadrai iš Charkovo – moteris spardo iki sąmonės netekimo sumuštą mitingo „Už vieningą Ukrainą“ dalyvį. Žmonės atpažino moterį – ji pasirodė esanti medikė, o nukentėjusysis – Charkovo aviacijos instituto dėstytojas. Mitinguotojus užpuolė lazdomis ginkluoti prorusiški banditai, daužė net moteris ir vaikus. Ligoninėje žmogui diagnozuotas kaukolės lūžis. Padarytos kelios operacijos, atgavęs sąmonę jis prisiminė, kas įvyko, ir pasakė, kad gerai, jog tai nutiko jam, o ne kam kitam, kuris gal nebūtų viso to atlaikęs.“
Vyskupo mąstymuose prisiminti vadinamosios Rusijos stačiatikių armijos atstovų žiaurumai, įkaitų kankinimai. Įvairių konfesijų šventikų grobimai ir žudymai. Pražilęs penkiametis berniukas. Vieno Rusijos veikėjo grasinimai Baltijos valstybes ir Lenkiją nušluoti nuo žemės paviršiaus. Malaizijos lėktuvo numušimas ir iš dangaus kritę vaikai.
Paskutinė, keturiolikta stotis – „Jėzų deda į kapą“. Čia vyskupas priminė, kaip teroristai iš žuvusių Ukrainos kareivių artimųjų reikalauja didelių pinigų – už kūną. Skambina iš žuvusiųjų mobiliųjų telefonų, tyčiojasi ir juokiasi…
Maldas už taiką Ukrainoje J. Bulis baigė taip: „Ginsime Bažnyčios mokymą, Bažnyčią, o jei iškils reikalas, ir savo valstybę!“