Bernardinai.lt
Istorikas Vladimiras Viatrovičius, tyrinėjęs Vakarų Ukrainos gyventojų pasipriešinimą sovietinei okupacijai, tapo naujuoju Ukrainos Nacionalinės atminties instituto direktoriumi. Šis institutas buvo įsteigtas dar prezidento Viktoro Juščenkos, siekiant įamžinti politinių represijų aukas.
2009–2010 metais V. Viatrovičius dirbo Ukrainos Saugumo tarnybos archyvo direktoriumi ir būtent jo iniciatyva buvo pradėti viešai skelbti KGB dokumentai. Jis svajojo, kad Ukrainoje sovietinių slaptųjų tarnybų dokumentai bus tiek pat lengvai pasiekiami kaip Čekijoje, kur kiekvienas pilietis gali susipažinti su savo sovietine dosje. Deja, prezidentu tapus Viktorui Janukovyčiui, ši archyvinė medžiaga buvo vis labiau įslaptinama, o Nacionalinės atminties instituto direktoriumi buvo paskirtas komunistas Valerijus Soldatenka, sovietmečiu dirbęs Partijos istorijos institute prie Ukrainos Komunistų partijos Centro komiteto.
Atskleisti KGB archyvus žmonėms – ar tai svarbiausias Jūsų uždavinys?
Tai vienas svarbiausių uždavinių. Tačiau tam pirmiausia reikia perimti šiuos archyvus iš specialiųjų tarnybų. Šiandien tiek Vidaus reikalų ministerija, tiek specialiosios tarnybos turi sovietmečio archyvus, kurie neturi tiesioginio ryšio su tuo, ką šios institucijos daro šiandien.
Jau prieš kurį laiką, paskelbę viešai pirmuosius KGB dokumentus, parodėme, kad tai galima padaryti.
1991 metais daugumos respublikinių KGB svarbiausi dokumentai buvo išvežti į Maskvą. Ar daug dokumentų liko Ukrainoje?
Tam tikra archyvų dalis buvo išvežta. Deja, nežinome tiksliai, kiek buvo išvežta ir kas. Galima tik remtis buvusių KGB darbuotojų pasakojimais. Ne mažesnė problema ir tai, kad tuo metu KGB aktyviai naikino archyvus. Jie buvo gavę specialų įsakymą sistemingai tai daryti. Pirmiausia buvo naikinama vėlyviausių dešimtmečių informacija.
Mažiausiai nukentėjo archyvai iš XX amžiaus ketvirtojo ir kelių vėlesnių dešimtmečių. Tuo metu, beje, vyko pačios kruviniausios represijos. Aišku, labai svarbūs ir vėlesni archyvai, ir labai gaila, kad daug jų medžiagos trūksta.
Kaip turėtų vykti KGB archyvų atvėrimas žmonėms? Ar Jums priimtinas radikalus Čekijos kelias?
Man Čekijos patirtis atrodo kaip idealus modelis, kaip derėtų spręsti šį klausimą. Labai norėčiau, jog ir Ukrainoje pasiektume, kad archyvai būtų ne mažiau prieinami žmonėms.
KGB archyvuose gali būti dokumentų, kurie nepatogūs dabartiniams politikams ir tai, tikėtina, sukels pasipriešinimą. Nesibaiminate to?
Neabejoju, kad bus priešinamasi, nes daug politikų nenori prisiminti to, kas buvo praeityje. Taip pat pasipriešinimas kils ir iš Rusijos. Tai puikiai pajutau 2008–1910 metais, kai Rusija pradėjo totalią informacinę kampaniją, kad nevalia atverti archyvų, nes taip išduosime svarbias paslaptis ir pastūmėsime pilietinio karo link.
Ar esate pasiryžę viešai paskelbti informatorių, skundikų pavardes?
Esu įsitikinęs, kad kiekvienas pageidaujantysis turi teisę gauti informaciją. Kai man prieštarauja, jog nevalia atverti informacijos apie KGB darbuotojus ir talkininkus, nes taip pažeidžiamos jų teisės į privatumą, griežtai atsakau, kad tai nesąmonė, nes šiandien pirmiausia turime rūpintis, kaip padėti režimo aukoms, o ne rūpintis tik budeliais.
Euromaidano revoliucija neretai vadinama antisovietine, ir vienas iš argumentų dėl tokio įvardijimo – tai, kad visur buvo verčiami V. Lenino paminklai. Ar sutinkate su tokiu įvardijimu?
Labai tikiuosi, kad taip ir yra. Manau, jog Ukrainoje vyksta stichinė desovietizacija. Mano, kaip svarbaus instituto direktoriaus, užduotis šiai desovietizacijai suteikti labiau struktūruotą pavidalą.
Teigiama, kad Jūsų vadovaujamam institutui turi būti suteikta daugiau galių. Kaip vertinate tokius siūlymus?
Visiškai pritariu. Mūsų Institutas buvo sukurtas kaip valstybinės valdžios dalis 2006 metais. Deja, kai į valdžią atėjo V. Janukovyčius, statusas buvo pakeistas, ir jis tapo mokslinių tyrimų įstaiga, kurią kontroliuoja Vyriausybė. Tačiau dabar atėjo laikas grįžti prie senojo statuso tvarkos – jei norime, kad institutas galėtų drąsiai kovoti su totalitarine praeitimi, jis turi turėti aiškų ir svarų statusą bei autonomiją nuo politinių institucijų, kurios galėtų kištis į jo veiklą.
Šiandien pirmiausia svarbu atverti archyvus ir juos analizuoti, Labai svarbi būtų ir jų pagrindu parengta mokslo populiarinimo literatūra, idant būtų galima išaiškinti žmonėmis, koks iš tiesų totalitarinis režimas buvo , kodėl jis buvo didžiulis blogis, ir turime užkirsti kelią tam pasikartoti. Svarbu ir tai, kad Ukrainos gatvės, aikštės nebūtų vadinamos totalitarinių veikėjų pavardėmis.
Šiandien vėl labai aktuali pokarinio sukilimo prieš sovietų valdžią tema. Sąvoka „banderininkai“ viena populiariausių Rusijoje, kai kalbama apie Ukrainą
Tai, ką šiandien daro Rusijos propaganda, yra iš esmės sovietinės propagandos pakartojimas. Sovietmečiu Bandera ir banderininkai tapo antisovietinio judėjimo simboliais. Šiandien, kai sugrįžo Sovietų Sąjungos atgaivinimo programa, bet kuris antisovietinis judėjimas demonizuojamas.
Gal KGB archyvuose liko svarbios medžiagos, kuri gali labiau atskleisti antisovietinio pasipriešinimo esmę?
Labai daug tokios medžiagos, Buvusiame KGB archyve surinkta nepaprastai daug medžiagos apie banderininkus. Daugiau nei 200 tomų, kur surinkti ir originalūs sukilėlių dokumentai bei KGB direktyvos ir kovos planai. Labai įdomi medžiaga, be kurios neįmanoma suprasti to laikotarpio kovų.
Galbūt vertėtų dalį archyvų medžiagos, kuri atskleidžia ilgą laiką nutylėtus faktus apie Ukrainos istoriją, paskelbti ir rusų kalba, nes šiandien Rusijos gyventojai dažnai gauna iškreiptą informaciją?
Tokius planus brandiname. Labai svarbi iniciatyva. Beje, daugiau nei prieš šešiasdešimt metų Petras Fedunas buvo paskelbęs rusų kalba propagandinę brošiūrą „Kas yra banderininkai ir su kuo jie kovoja?“ Tuo metu tai buvo labai svarbus leidinys. Beje, jis išlieka aktualus ir šiandien.
Parengta pagal Radio Svoboda (Laisvės radiją)