Naujoji valdžia rengia valstybinę miškų ūkio sektoriaus pertvarką, kurios apčiuopiamiausias rezultas – bus panaikintos šiuo metu egzistuojančios 42 urėdijos, o Lietuvos miškus valdys viena įmonė su 25 padaliniais. Tokią reformą kritikuojančių nuomone, reforma naudinga stambiajai medžio apdirbimo pramonei – jei tokia reforma bus įgyvendinta, prasidės nežabotas miškų kirtimas, koks jau dabar vyksta Latvijoje. Aplinkos apsaugos ministras Kęstutis Navickas tokius kaltinimus atmeta – jo teigimu, reforma pasitarnaus gamtos apsaugai.
Ką apie tai mano patys miškininkai? Šiandien Jūsų dėmesiui siūlome habilituoto biomedicinos mokslų daktaro, akademiko Leonardo Kairiūkščio poziciją.
Akademikas Leonardas Kairiūkštis: „Geresnės šalies valstybinių miškų valdymo struktūros nebuvo rasta“
Kristina Kaunaitė | Žurnalas „Miškai“
Aplinkos ministro pasiūlytai valstybinių miškų valdymo reformai nepritaria ne tik miškininkai, bet ir savivaldybės. Viliamasi, kad Seimo nariai, priimdami sprendimą, išgirs ir miškininkystės mokslininkų nuomonę, nes, kaip teigia habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, akademikas Leonardas Kairiūkštis, miškų urėdijos yra optimaliausia ir didžiausią efektyvumą leidžianti pasiekti Lietuvos miškų ūkio sistema.
Leonardo Kairiūkščio veikla
Jo mokslinių tyrimų sritys – miškotyra, ekologinė ir ūkinė miškų klasifikacija. Jis yra parengęs efektyvių mišriųjų medynų ugdymo būdų ir etaloninio miško formavimo modelį, sukūręs mišriųjų miškų formavimo teoriją, atrankinių kirtimų sistemą ir produktyviausio miško teoriją, už laimėjimus Europos miškininkystėje 1992 m. jam paskirta tarptautinė Vilhelmo Leopoldo Pfeilo premija. Už didelį indėlį į Lietuvos mokslą, produktyviausio miško teorijos sukūrimą ir jos taikymą krašto ekologiniam tvarumui didinti, aktyvią visuomeninę veiklą ir Lietuvos vardo garsinimą 2008 m. per Valstybės dieną L. Kairiūkščiui šalies prezidentas Valdas Adamkus įteikė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino kryžių. Už mišriųjų miškų formavimo teorijos sukūrimą, atrankinių kirtimų sistemą ir produktyviausių miškų formavimo teoriją jis 1971 ir 2004 m. kartu su kitais mokslininkais tapo Lietuvos nacionalinės mokslo premijos laureatu. Už indėlį į Baltijos vienybės stiprinimą ir bendradarbiavimą Baltijos Asamblėjos Prezidentas Paulius Saudargas jį apdovanojo medaliu (2012 m.). L. Kairiūkštis yra keturių išradimų autorius.
1984–1987 m. jis dirbo Tarptautinio taikomosios sisteminės analizės instituto Austrijoje Gamtinės aplinkos programos vicedirektoriumi. L. Kairiūkštis – Lietuvos mokslų akademijos, Švedijos karališkosios žemės ūkio ir miškų akademijos, Pasaulio mokslininkų federacijos, Nacionalinės geografijos draugijos narys.
Akademikas yra parengęs dvi dešimtis monografijų, per 900 mokslo ir mokslo populiarinimo publikacijų įvairiuose šalies ir užsienio mokslo ir informaciniuose leidiniuose, kelis šimtus mokslinių pranešimų Lietuvos, užsienio ir tarptautinių mokslinių organizacijų renginiuose Rusijoje, Austrijoje, Ispanijoje, Argentinoje, JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Malaizijoje, Meksikoje, Turkijoje, Švedijoje, Suomijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Šveicarijoje, Ukrainoje, Gruzijoje, Norvegijoje ir kitur. Ilgą laiką vadovavo Lietuvos miško pramonės ir miškų ūkio mokslinei techninei draugijai.
Laiko patikrinta sistema
„Nepritariu susiklosčiusios valstybinių miškų valdymo sistemos griovimui, – Aplinkos ministerijos siūlomą miškų valdymo reformą, panaikinant miškų urėdijas, įvertina akademikas L. Kairiūkštis. – Miškų valdymo samprata apima du dėmenis. Vienas jų – turėti mišką kaip gamtinę vertybę, priklausančią nuo klimato, dirvožemio ir aplinkos kaitos. Suprantama, ir šis dėmuo įpareigoja saugoti, racionaliai naudoti išteklius. Pasaulyje tokia samprata vadovaujasi Euroazijos šiaurė ir rytai, šiaurinė Amerika ir atogrąžų kraštai. Ten miškų valdymo periferinės struktūros, pvz., Rusijoje, Argentinoje, JAV, Suomijoje ar Kanadoje, priklausomai nuo nuosavybės formų, kai kur apima ne vieną milijoną hektarų. Tačiau, kiek teko patirti, ten visai nėra miškų ūkio. Antras miškų valdymo sampratos dėmuo – miškai kaip ūkio objektas, kurį reikia nuolat kurti ir atkurti: parinkti jam dirvožemį, augavietes, želdinti, ugdyti ir, kaip naują aplinkai jautresnį, pažeidžiamesnį gamtinį darinį, saugoti nuo ligų, kenkėjų, audrų ir pan. Augaviečių įvairovė ir pagal jas specializuota ūkinių darbų veikla, panašiai kaip ir žemės ūkyje, čia apibrėžia ribotus valdymo vienetų dydžius. Būtent ne valdymu, o mišku, kaip ūkio subjektu, Lietuvoje ir rūpinasi urėdijos. Nuo jų veiklos, ypač kai ji darniai sąveikauja su rajonine valdymo grandimi, dešimteriopai daugiau priklauso materialinės ir funkcinės miško vertybės negu nuo gamtinių sąlygų.“
Akademikas primena, kad miškų urėdijos valstybiniams miškams valdyti ir tvarkyti buvo kuriamos miškų departamento direktoriaus, miškininkystės mokslo pradininko Lietuvoje prof. Povilo Matulionio ir sėkmingiausio tarpukariu ministro pirmininko, tuo metu buvusio ir valstybės turtų ministru, Juozo Tūbelio 1918 m. atsikūrus Lietuvos valstybei. 1919 m. rugpjūčio mėnesį pirmame miškų urėdų suvažiavime Kaune jau dalyvavo 18 miškų urėdų. 1924–1937 m. suformavus vakarietišką progresyviausią kompleksinio miškų ūkio modelį, vadintą „ūkine gamyba“, nusistovėjo maždaug 42–45 miškų urėdijos. Suprantama, per šimtmetį, ieškant optimalaus miškų ūkio valdymo, įmonių skaičiaus, buvo bandyta jį šiek tiek kaitalioti: 1940–1941 m., kai Lietuvai grąžintas Vilnius ir Vilniaus kraštas, buvo 57 urėdijos, vokiečiams okupavus jų buvo 63–65. Pokario metais, baigiantis didiesiems 6–7 dešimtmečių miškų atkūrimo darbams, kai kasmet vidutiniškai buvo želdoma po 16 tūkst. ha naujų miškų, vėl buvo grįžta prie 42–45 ūkio vienetų, valdančių valstybinius miškus, nes, kaip pažymi akademikas, geresnės struktūros nerasta.
Stambinimas rezultatų nepagerino
Akademikas L. Kairiūkštis primena, kad praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje vyko panašus stambinimas, kokį aplinkos ministras siūlo šiuo metu. Tada vaikantis globalių tendencijų ir ieškant geresnio turimos technikos panaudojimo (spaudžiant Maskvai, kaip dabar Briuseliui, EBPO) miškų ūkiai buvo sujungti į 10 įmonių susivienijimų. Tačiau stambinimas nedavė lauktų rezultatų: labai sumažėjo darbuotojų savarankiškumas ir iniciatyva žemesnėse valdymo grandyse, susilpnėjo kontrolė. Stambiose įmonėse įsigalėjo centristinės tendencijos, neobjektyvus lėšų, mechanizmų skirstymas – komandinis valdymas. Naujuose centruose atsirado darbuotojų, neturinčių konkretaus darbo, padaugėjo informacinės painiavos, tuščių informacinių srautų. Po dešimtmečio pamačius, kad esant stambiems ūkio vienetams, smarkiai sumažėjo miškų ūkio intensyvumas ir kiti ūkiniai bei ekonominiai svertai, nes maždaug trečdaliu sumažėjo miškų želdymo ir ugdymo darbų apimtys, buvo apsispręsta grįžti prie anksčiau susiformavusios valstybinių miškų valdymo struktūros. „Suprasta ir kita banali tiesa, kad miškų valdymo struktūros kaitaliojimas pats savaime, be sumaišties visose valdymo ir informacijos srityse, nieko neduoda. Darbą ir jo sėkmę lemia kvalifikuoti ir patyrę, savo profesijai atsidavę žmonės, – pažymi akademikas. – Dirbdamas su jais ranka rankon gerus keturis dešimtmečius ir būdamas atsakingas už miškininkystės mokslo plėtrą, visus juos pažinau. Išgyvenome tikrą miškininkystės renesansą, kai nuo ministro, ūkio vadovo iki eigulio visus mus patraukė produktyviausio miško formavimo idėja: kiekviename miško sklype visapusiškiau ir ekonomiškiau panaudoti saulės energiją, dirvožemio produktyviąją galią, kintančią medžių tarpusavio sąveiką – medžių tankį medyno ardams formuoti, miško produktyvumui ir apsauginėms galioms didinti. Dėl produktyviausio miško formavimo natūroje, t. y. blogiausių medžių, o jie skaičiuoti milijonais, iškirtimo ir geriausių palikimo, sprendė tik diplomuoti miškininkai. Su jais išaugo apie 80 mokslo kandidatų ir 16 mokslo daktarų (dabar daktarų ir habilituotų daktarų) Miškų institute Girionyse ir apie 40 daktarų ir 5 habilituoti daktarai Miškų ūkio fakultete Noreikiškėse. Tačiau ir mokslininkai kitokios miškų valdymo struktūros savo darbuose nepasiūlė. Buvusi Miškų ūkio ministerija ar departamentas su 67 kvalifikuotų specialistų komanda gebėjo vadovauti ūkiui ir užtikrinti reikiamą kontrolę.“
Akademikas L. Kairiūkštis pabrėžia, kad darnus miškininkų darbas per 50 metų keturis kartus padidino miškų tūrius ir kertama keturis kartus daugiau negu pokariu. Tai pasiekti padėjo kvalifikuotas miško želdinimas, dirvožemio kartografavimas ir miško rūšinės sudėties formavimas pagal dirvožemines augavietes, profesionalus miško ugdymas formuojant etaloninius medynus. Papildomą medienos prieaugį duoda ir atrankiniai kirtimai. Tam irgi reikalingas didelis profesionalumas ir atsakingumas.
Miškų apsauga ir prevencinė veikla
Akademikas pažymi, kad visoms aukščiau išvardytoms priemonėms sėkmingai taikyti reikalingas gerai žinančių vietovės sąlygas profesionalių darbuotojų kiekis, suprantama, ir kontrolė vietoje. Todėl ūkiniai vienetai turi būti periferijoje: ir Kretingoje, ir Biržuose, ir Varėnoje, Panevėžyje ir kituose regionuose, glaudžioje sąveikoje su rajonine grandimi. Laužyti struktūros, net jei vieną kitą miškų urėdą kažkas kažkuo ir įtaria, negalima. Jei bus pakeista struktūra, Lietuvos miškams ir šimtmetinei jų istorijos sekai bus padarytas didžiausias blogis. Įkūrus vieną įmonę, sukontroliuoti veiklos periferijoje padarinius konkrečiame sklype bus nepalyginamai sunkiau. Urėdija turi matyti, morališkai ir ekonomiškai jausti savo rezultatus. Jei bus išardyta struktūra, atkurti ją bus sudėtinga, nes mažėja žmonių ir likusioji dalis paliks gimtąjį kraštą. Dabar visos 42 urėdijos gyvybingos ir siekiančios didesnio veiklos efektyvumo. Struktūra stabili, todėl valstybės vadovams reikia galvoti ne apie jos ardymą ir specialistų atleidimą, bet apie ūkinės veiklos efektyvumo skatinimą ir miško produktyviųjų galių didinimą. Juk mano minėtame miškininkystės renesanse, kurio rezultatais dabar maitinasi visas medienos naudotųjų sektorius, miško ūkyje dirbo 16–17 tūkst. darbuotojų, t. y. 10 tūkst. nuolatinių darbininkų ir 1600 miškininkų-inžinierių su aukštuoju ir viduriniu išsilavinimu,“ – sakė pašnekovas
Urėdai – geriausi miškininkai
Akademiko nuomone, pastaruoju metu urėdų skyrimas konkurso būdu taip pat nėra pats geriausias sprendimas. „Urėdai visą laiką buvo renkami iš aukščiausios kvalifikacijos miškininkų, tariantis su instituto ir fakulteto mokslininkais. Kandidatams buvo organizuojami aukščiausios kvalifikacijos kursai Girionyse, LŽŪA ar kitose šalyse. Konkurso būdu ateinantis urėdas gali būti ir geras, ir nelabai, o tokiam negalima keleriems metams atiduoti valstybės turtą. Ir urėdas, jei iš tikrųjų dirba kaip urėdas, turi dirbti ne kelerius, o keliolika metų, kad būtų aiškiai matomas miškų vertės augimas“, – teigė akademikas L. Kairiūkštis.
