Jurga Tvaskienė | lzinios.lt
Europarlamentaras Valentinas Mazuronis, vos prieš kelis mėnesius palikęs paties burtą partiją „Tvarka ir teisingumas“ ir tarp eilučių prikišęs jos lyderiui Rolandui Paksui autoritarizmą, nesugalvojo nieko kita, kaip pulti į glėbį kitam politiniam karaliukui – Viktorui Uspaskichui. Už nominalų Darbo partijos pirmininko postą.
Psichologijos moksle tokiam veiksmui apibūdinti yra aiškus terminas – Stokholmo sindromas. Tai yra susiformuojantis nepaaiškinamas prieraišumas pagrobėjui ar išnaudotojui. Jis pasireiškia, kai auka, ilgesnį laiką būdama su smurtautoju, pradeda jausti jam prieraišumą, pagarbą ir švelnius jausmus, net jo ilgisi, gina bei vykdo jo nurodymus.
V. Mazuronis su R. Paksu buvo nuo pirmųjų dienų, kai 2001-aisiais paplentės kavinėje simboliniu pavadinimu „Nikola“ kūrė Liberalų demokratų partiją, vėliau perkrikštytą į „Tvarką ir teisingumą“, visą savo gyvavimo laikotarpį iki dabar turėjusią atlikti vienintelę funkciją – tenkinti vis iš kur nors išvejamo lyderio ambicijas. Keturiolika metų šioje organizacijoje V. Mazuronis demonstravo net „tvarkiečiams“ retą prieraišumą: nors nežvangino grandinėmis prie prezidentūros ir nebadavo Seime kaip kai kurie kiti ištikimieji, bet visada ir bet kokiomis aplinkybėmis rasdavo net labai įtikimų argumentų, pateisinančių sveiku protu sunkiai suvokiamus veiksmus – ar tai būtų burtininkės su tualetiniu popieriumi diena, ar niekus apie nuotolinį programavimą vapantys konsultantai iš Rusijos, ar beatodairiškas veržimasis išimties tvarka suteikti Lietuvos pilietybę atlygio už milijoninę paramą reikalaujančiam rėmėjui.
V. Mazuronis niekada nepykdavo. V. Mazuronis visada paremdavo. V. Mazuronis visada viską išdėstydavo taip ramiai ir suprantamai, kad dalis imdavo ir susimąstydavo: o gal iš tikrųjų? Ne veltui politiniai oponentai neslėpdami teigdavo pavydintys V. Mazuronio „tvarkiečiams“ – mat jis yra unikalus ir su niekuo nesulyginamas populistas, aukso grynuolis bet kuriai partijai.
Vis dėlto kantrybė būti su R. Paksu pagaliau trūko ir šiam politikui. Trūkimas prieš pusmetį buvo ramiai ir santūriai pateiktas kaip vidinio moralinio kodekso nulemtas žingsnis, iškėlęs V. Mazuronį į aukščiausias politinio populiarumo viršūnes, žinoma, ne tokias aukštas, kokias R. Paksas buvo pasiekęs po atsisakymo dėti parašą sutartyje su „Williams“, bet vis dėlto. V. Mazuronį gyrė tiek kairė, tiek dešinė, visi teikė dosnius pasiūlymus, viliojo pas save. Tiesa, išlaikydami blaivų protą: žadėdami daug, bet vis dėlto – ne partijos pirmininko postą, neatsisakydami principinės pozicijos, kad lyderiai užauga, o ne parsiduoda.
V. Uspaskichas, regis, nusipirko V. Mazuronį. Pažadėdamas – būtent – postą, kuris, kaip verčia manyti dabartinės aplinkybės, ir buvo pagrindinis perspektyvaus politiko tikslas. Nepaisant vidinio moralinio kodekso ir net žinojimo apie kitus kodeksus, kuriais vadovaudamiesi prokurorai nuvedė Darbo partiją į teisiamųjų suolą, o teisėjai tuomečius jos lyderius paskelbė paprasčiausiais vagimis. Kol kas kitaip neįrodyta.
Jei V. Mazuroniui svarbiausia – ne postas, telieka vienintelė diagnozė: Stokholmo sindromas. Nesveikas potraukis pa(r)siduoti diktatoriui. Kuo baigiasi tokia meilė, V. Mazuroniui galėtų papasakoti Viktoras Muntianas, kadaise kartu su V. Uspaskichu būręs „darbiečius“, o paskui, panoręs bent trupučio padorumo, buvęs apdergtas, apskųstas, teisiamas ir išteisintas tik praėjusiais metais, po beveik dešimtmetį trukusio alinančio proceso. Arba Vydas Gedvilas – tas, sako, prasižengė tik šiek tiek nuosaikiau bandydamas elgtis jam paskirtame Seimo pirmininko poste, ir už tai buvo išguitas lyg nusikaltęs pirmokas. Arba Loreta Graužinienė – tokiais žodžiais, kokiais viešai buvo išvadinta partiją su aplinka taikyti pabandžiusi ir net beveik sutaikiusi politikė, paprastai konkurentus, ne savo partnerius, dergia tik vogtus kiaušinius turgaviečių prieigose pardavinėjantys eksponatai.
V. Mazuronis tikisi pergudrauti V. Uspaskichą? Juk jam nepavyko pergudrauti net R. Pakso, teisingiau, aplink jį susibūrusio ištikimųjų rato, nepanorusio rinkti V. Mazuronio savo nauju vadu. V. Uspaskichas dar šaunesnis nei R. Paksas: jis savo žodį ir palankumą keičia žvelgdamas žmogui tiesiai į akis, o ištikimybės (kalbama, kad ji kadaise buvo sutvirtinta labai merkantiliškais būdais) reikalauja per daug nesismulkindamas. Ir dar: V. Uspaskichą myli didelis partijos kolegų būrys. Nes Stokholmo sindromas – kur kas dažnesnis reiškinys, nei būtų galima tikėtis. Ypač konkrečiose partijose.