Rugsėjo 6 dieną „Neue Westfaelische“ skelbtas laikraščio korespondentės Elenos Gunkel interviu su žinomu rusų politologu, Vladimiro Putino „oficialiu patikėtiniu“ Sergejumi Makarovu.
Šiame interviu atsiskleidžia oficialiosios Putino Rusijos braižas Ukrainos konfliktą, o ir visą pasaulį matyti nelyginant negatyve, kai juoda paverčiama balta, o balta – juoda.
Pateikiame skaitytojams šio simptomiško interviu santrauką.
Atsakydamas į žurnalistės klausimą, ką S. Makarovas žinąs apie Ukrainos prezidento P. Porošenko ir V. Putino telefoninį pokalbį dėl paliaubų, šis skuba pabrėžti Putino taikdarišką laikyseną: „Putinas be jokių abejonių yra už taiką. Tačiau ne su juo tuo reikalu reikia kalbėtis, o su Liaudies armijos Donbase (taip jis vadina prorusiškus separatistus) atstovais.“
S. Makarovas atkakliai neigia Rusijos pajėgų dalyvavimo kariniame konflikte faktą. Pasak jo, Vakarų medijos, JAV ir Ukrainos žvalgyba iš paskutiniųjų stengiasi rasti kokių nors to įrodymų, tačiau ligi šiol visos jų pastangos buvusios bergždžios. Valstybinę Rusijos politiką Ukrainos atžvilgiu S. Makarovas mėgina pavaizduoti kaip išimtinai taikingą ir humanišką: „Rusija siunčia į Ukrainą humanitarinę pagalbą ir priima Ukrainos pabėgėlius – jų jau kone milijonas. Taigi, Rusijos valstybė remia sukilėlius tik politinėmis ir diplomatinėmis priemonėmis. O štai Rusijos visuomenė remia sukilėlius konkrečiais savanoriais, einančiais į frontą.“
Žurnalistė konkrečiu klausimu toliau spaudžia jį į kampą – „Rusijos Teisingumo ministerija atsisakė grupei kareivių motinų pateikti atsakymą apie jų sūnų buvimo vietą. Gal vis dėlto tie kareiviai nusiųsti į Ukrainą?“ Makarovas aiškina, esą, Dombaso armijai nereikalingi rusų kareiviai. O pavienių kariškių dalyvavimas Ukrainos kare esąs ne Rusijos valstybės, o konkretaus asmens apsisprendimo klausimas: „Rusijos armija tokia didelė, joje tiek daug karininkų, netrokštančių nieko daugiau, kaip tik vykti į Ukrainą, kad pagaliau galėtų pakovoti tikrame kare. Tad kokia gi prasmė ten siųsti jaunus nepatyrusius kareivius?“
„O kaip tuomet paaiškintumėt staigų sukilėlių sustiprėjimą?“ – klausia E. Gunkel. Makarovas ir vėl išsisukinėja, šįkart pasitelkdamas istorines paraleles su Stalingradu: „Jie (prorusiški separatistai) ėmėsi gudrios taktikos ir susilpnino priešininką gynybinėse kovose. Lygiai kaip tarybinė armija tai padarė prie Stalingrado.“ „Pilietiniams kovotojams“, esą, pavyko paimti daug ukrainiečių karinės technikos ir amunicijos, prie sukilėlių prisijungė daug savanorių. „Novorosijos liaudies armijoje – apie 30 000 kareivių, tuo tarpu Ukrainos karines pajėgas sudaro apie 40 000 kareivių. Jūs dar pamatysite, kaip sustiprės Novorosijos armija per kitas dvi tris savaites,“ – didžiuodamasis prognozuoja Makarovas, tik kukliai nutyli, koks tikrasis to numatomo sustiprėjimo šaltinis.
Paklaustas dėl rytinio Ukrainos regiono ateities, jo prisijungimo prie Rusijos varianto, atsako ir vėl pabrėždamas neva laisvo piliečių apsisprendimo teisę ir visiškai nesuinteresuotą Rusijos politiką šio regiono atžvilgiu: „Dauguma Novorosijos gyventojų be abejo pasisakytų už prisijungimą prie Rusijos. Tačiau aktualioje geopolitinėje situacijoje Rusija nėra tuo suinteresuota. Rusijos interesas – kad šis regionas toliau egzistuotų kaip Ukrainos dalis ir neleistų Ukrainai tapti „Anti-Rusija“.
Nuosekliai laikydamasis negatyvo principo, S. Makarovas karo eigą ir baigtį sieja ne su Putino, o su Vakarų politiniu sprendimu. Pasak jo, viskas priklausys nuo to, „kokiu mastu Vakarai kišis į vidinius Ukrainos reikalus. JAV jau pradėjo tiekti Ukrainai ginklus. Jei NATO liautųsi remti Kijevo valdžią, tai šioji vėliausiai po savaitės būtų nuversta.“
Netgi vertindamas Vakarų sankcijas Rusijos ekonomikai, jis priešgyniaudamas iškelia išimtinai teigiamą jų poveikį: „Šiuo metu sankcijų įtaka Rusijos ekonomikai tik teigiama, nes dauguma verslininkų savo pinigus vėl susigrąžina į Rusiją. O štai atsakomosios Rusijos sankcijos paskatino daugiau investuoti į savąjį agrarinį sektorių. Taigi kuriam laikui sankcijos netgi paskatino Rusijos ekonomikos augimą vienu procentu.“ Vienintelė sritis, kurioje Makarovas daro išlygą – moderniosios technologijos: „Ilgoje perspektyvoje vis dėlto Rusija pajus Vakarų technologijų stygių.“
Propaganda ir tikrovės iškraipymas pasiekia apogėjų, kai S. Makarovas apkaltina Vakarus agresija, o Putiną vadina provakarietiškų pažiūrų politiku, nešvarios politikos nemėgstančiu, piliečių gerove besirūpinančiu valstybės vadovu:
„Rusijos akimis žvelgiant, ES ir JAV šiuo metu yra agresoriai, atakuojantys Rusiją. Betgi su agresoriumi geri santykiai neįmanomi, ar ne? Todėl ateityje Rusija atsigręš į tokias šalis kaip Brazilija, Indija, Turkija, Egiptas, Iranas, Lotynų Amerika, Kinija ir kitos Azijos šalys.“
„Putino pažiūros – provakarietiškos. Jis nemėgsta žodžio „politika“, nes mano, jog politikoje esą tiek daug melo ir klastotės. Jei mėginčiau jį trumpai apibūdinti, sakyčiau, kad jis yra rusų karininkas, netyčia užėmęs prezidento postą ir išgelbėjęs šalį nuo žlugimo. Šiame poste prezidentavimo metais jis pasiekė beprecedentinės gyventojų gerovės. Jo tikslas – daryti savo kraštui visa, kas, jo manymu, geriausia, ir atstovauti daugumos piliečių interesams.“
Parengė A. Ž.