Vadim Zaidman | kasparov.ru
Jau visus metus pasaulis nustėręs laukia neišmanydamas, kaip suvaldyti įsisiautėjusį Putiną. Galbūt pasaulį galėtume ir užjausti, tačiau aš linkęs priminti, jog apskritai chuliganas šėlsta jau nebe pirmus metus. Atkreipti dėmesį į triukšmadarį buvo galima ir kiek anksčiau – tuomet ir jį sutramdyti būtų buvę lengviau.
Tačiau besikeičiantys pasaulio lyderiai, sekdami Bušu jaunesniuoju, penkiolika metų vis siekė pažvelgti Vladimirui Vladimirovičiui į akis, ten kažką įžiūrėti, išsiaiškinti „who is Mr.Putin“, nors visiškai nedviprasmiški simptomai buvo akivaizdūs dar prieš jam galutinai įsitvirtinant Kremliuje (gyvenamųjų namų sprogdinimai, „mokymai“ Riazanėje, po to sukeltas antrasis Čečėnijos karas – visa tai įvyko, kai mūsų herojus buvo tik premjeras).
Ir plika akimi buvo pastebimi įpročiai, iš kiemo chuliganų pasisemti dar vaikystėje. Jo mėgstamas nusikaltėlių žargonas – „murkdyti išvietėje“ – ir tuos žodžius sekę darbai. Ką dar tokio neregėto pasaulio lyderiai tikėjosi įžvelgti Vladimiro Vladimirovičiaus sieloje po „Kursko“, „Nord-Osto“, Beslano, kai nė nemirktelėjusi Putino kariauna ugnimi nusiaubė mokyklą, kurioje buvo tūkstantis žmonių, ir trečdalis jų žuvo, daugiausia – vaikai. Prie nuotraukų, anuomet darytųČečėnijoje, Grozne, reikėtų daryti prierašus, kad jų nesupainiotum su 1943-ųjų Stalingradu arba 1945-ųjų Berlynu!
Tačiau atsakydamas į atsargią Vakarų kritiką, mekenančią apie žmogaus teisių pažeidimus (šitaip politkorektiškai jie vadino genocidą, kurį Putinas vykdė Čečėnijos gyventojų atžvilgiu), Vladimiras Vladimirovičius kietai nurodydavo, jog tai – Rusijos vidaus reikalas. Ir nesikiškit! Tad Vakarų lyderiai ir nesikišo, vidujai apsidžiaugę jiems suteikta užuomina.
Bet štai 2008 metais, užpuolusi nedidelę Gruziją, rusų armija pirmąsyk pademonstravo savo raumenis už Rusijos ribų. Tuometinis Prancūzijos prezidentas parodė uolumą, nė kiek ne mažesnį nei dabartinis, pasirašęs su tuometiniu lyg ir Rusijos prezidentu konflikto sureguliavimo ir taikos planą, kurį pavadino paprastai ir skoningai: Medvedevo-Sarkozy planas. Ir kas? Rusija savo įsipareigojimų visa apimtimi neįvykdė, neišvedė kariuomenės į pozicijas, kuriose ji buvo prieš karinių veiksmų pradžią – ir nieko. Ir Nikola Sarkozy, nors po to prezidentu išbuvo dar visus ketverius metus, net nevaptelėjo apie tai, kad jo vardu pavadinto plano Rusijos pusė nepaisė! O kam? Juk jis jau buvo pelnęs visus taikdario laurus. Ir jau niekas neprisiminė nuo Gruzijos atplėštų teritorijų.
Tačiau svarbiausia, jog iš esmės pasaulis niekaip nesureagavo į atvirą Rusijos agresiją – išskyrus tai, jog atsisakė pripažinti Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę. Todėl prieš metus buvo juokinga (jei nebūtų taip liūdna) girdėti nuostabos šūksnius iš Vakarų lyderių, kuriems Putino agresija prieš Ukrainą buvo tapusi visišku netikėtumu. „To nebuvo nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos!“ – sakė jie. – Putinas kėsinasi suardyti nuo to meto nusistovėjusią pasaulinę tvarką!“.
Jų nustebimas atrodė keistai, nes 2008 metais tai jau buvo įvykę! Beje, anuomet Putino agresija net nebuvo maskuojama: nebuvo nei mandagių žaliųjų žmogeliukų, nei atostogaujančių savanorių, nei „Vojentorgo už kampo“ –Rusijos armija atvirai veržėsi į suverenios valstybės teritoriją.
Anuomet, esant akivaizdžiai agresijai, Vakarai turėjo formalų pretekstą imtis priemonių pažaboti agresorių. Jeigu tada prieš Rusiją būtų įvestos dabartinės sankcijos (o juk tai buvo, priminsiu, 2008-ieji – pasaulinės ekonominės krizės įkarštis), jos ekonomika šito paprasčiausiai būtų neištverusi. Mažų mažiausiai Rusijos armijai būtų tekę, pabrukus uodegą, išsinešdinti iš visos Gruzijos teritorijos. Tačiau pasaulio bendruomenė nepadarė NIEKO, išskyrus tai, kad pasitenkino karinių veiksmų nutraukimu. Suprantama, jau savaime tai nėra blogai, tačiau laiku nesutramdytas chuliganas suprato, kad jam viskas leistina. Lėto veikimo mina, neišvengiamai lėmusi kitą agresijos bandymą, buvo padėta 2008 metais. Beje, šiandien „geros valios žmonės“ tikisi, jog po dvejų metų į Baltuosius rūmus įžengs prezidentas respublikonas (o kas per tą laiką įvyks Ukrainoje?), bet 2008-aisiais JAV prezidentu dar buvo Georg’as Bush’as, tačiau ir jis, anuomet jau suspėjęs perprasti „bičiulio Vladimiro“ sielą, jo atžvilgiu taip pat NIEKO nesiėmė.
Prieš metus jau daugelis – tarp jų ir šių eilučių autorius – rašė ir įspėjo apie tai, kad iškart po Krymo aneksijos dar buvo galima Putiną sustabdyti nepraliejant kraujo – sankcijomis. Jeigu tada būtų įvestos šiuo metu veikiančios sankcijos, pasaulio chuliganą jos, greičiausiai, būtų sustabdžiusios. Prieš metus dar nebuvo aukų, nebuvo diskutuota dėl ginklų tiekimo Ukrainai. Tačiau iš 2008-ųjų pamokos pasimokyta nebuvo – chuliganą bandyta įtikinti žodžiais, jog taip elgtis nedera, tuo tarpu sankcijos, įvedinėjamos nenoriai ir nepaslankiai, katastrofiškai vėlavo.
Ir dabar, kai vien tik pagal oficialius duomenis Ukrainos rytuose žuvusiųjų žmonių skaičius siekia šešis tūkstančius (beje, pasak neseniai paskelbtos informacijos vokiečių žvalgyba nurodo, jog šis skaičius – beveik 50 tūkstančių!), Vakaruose pradėta diskutuoti dėl pagalbos Ukrainai tiekiant letalinius ginklus. Ir kai tik ėmė rastis reali perspektyva, jog JAV, pagaliau, pradės juos tiekti, Angela Merkel kartu su jai į pagalbą priskirtu Hollande‘u nuskuodė į Maskvą įkalbėti Putiną sutikti su eiliniu taikos planu (nuskuodė, nors pati netikėjo tuo, jog Minsko-2 susitarimų bus paisoma – apie tai ji nepraleido progos pranešti Miuncheno saugumo konferencijoje, įvykusioje iškart po bemiegės nakties Baltarusijos sostinėje).
Gyvenimas jau seniai patvirtina, jog bet kaip sulipdyti susitarimai, kurių įgyvendinimu, atrodytų, niekas netiki, taip pat ir vykdomi bet kaip (Debalcevėje jų apskritai nebuvo laikytasi). Užtat Merkel ir Hollande‘as, kaip kad savo laiku Sarkozy, gali puikuotis taikdarių laurais, o Barack‘as Obama, ir anksčiau nerodęs, švelniai tariant, didelio entuziazmo padėti Ukrainai ginklais, dabar turi formalų pagrindą šį klausimą išmesti iš dienotvarkės.
Ukraina išduota – kaip kad anuomet buvo išduota Gruzija. Negana to, jog Vakarai nusišalino nuo savo įsipareigojimų vykdyti Budapešto memorandumo reikalavimus, pagal kuriuos jie yra Ukrainos teritorinio vientisumo garantas, jie dar ir atsisako pagelbėti jai ginklais – tam, kad galėtų efektyviai apsiginti pati!
Trisdešimtaisiais praeito amžiaus metais Miuncheno susitarimai (vėliau pavadinti suokalbiu) buvo įforminti vieninteliu leidiniu – pasaulis labia greitai suprato ir pamatė, į ką visa tai išvirto. Tačiau pasaulis ne tik neišmoko istorijos pamokų – jis, atrodo, paprasčiausiai degradavo. Mes jau turime antrąjį Minsko susitarimų leidimą ir sprendžiant iš to, kaip savižudiškai pacifistiškai nusiteikę Vakarų lyderiai, sulauksime ir trečiojo, ir ketvirtojo…
„Konfliktas Ukrainoje negali būti išspręstas kariniu būdu“, – tarsi mantrą mėgsta kartoti frau kanclerė, o įkandin jos – ir visi kiti europiečių lyderiai. Tačiau vykdydami tokią politiką, siekiančią sutaikyti Putiną, kuris tuo tarpu nusiteikęs būtent karui ir be perstojo tiekia ginklus smogikams, jie labai greitai nepaliks pasauliui jokio kito pasirinkimo!
Nežinančią ką daryti su pasaulio chuliganu žmoniją galima būtų ir užjausti, jeigu ne išdraskyta, pasruvusi krauju Ukraina.
Vakarų lyderiai galėtų pasitelkti nors vaizduotę ir, atsigręžę į prieš metus atrodžiusias neįmanomas, o dabar Putino realiai užgrobtas erdves, galėtų susimąstyti: kur dar per vienerių metų laikotarpį gali nuvesti susitaikymo su agresoriumi situacija.
Jeigu tik pasauliui apskritai yra likę tie vieneri metai.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas