ru.delfi.lt
Žiniasklaidos erdvėje pasirodžius terminui „rusų pasaulis“ ir jį pradėjus eksploatuoti, rusiškojo nacionalizmo tema sulaukė padidinto analitikų dėmesio. Jeigu vadinamojo „rusų pasaulio“ gynimą pateisina teritorinė ekspansija ir svetimų šalių regionų aneksija, tuomet turime reikalą su tam tikru ypatingu ideologiniu fenomenu, sunkiai sugretinamu su kitų tautų nacionalizmu, kuris paprastai pasitelkiamas tik „vidaus“ poreikiams.
Šie samprotavimai iškelia iš pirmo žvilgsnio keistoką klausimą: o ar egzistuoja apskritai rusų nacija? Arba dar kitaip – rusiškoji (rus. „российская“)? Čia pažymėtina, jog daugelyje pasaulio kalbų žodžiai „русский“ ir „российский“ yra identiški.
Be abejo, nacijos nevalia painioti su etnosu. Etnosas, arba etninė grupė – biologinis reiškinys, tuo tarpu nacija – socialinis pilietinis konstruktas. Klasikinis pavyzdys – amerikiečių nacijos susiformavimas, prasidėjęs ir įtvirtintas kaip pirmųjų kolonistų savivaldžių bendruomenių susitarimas. Etnine prasme šie žmonės niekuo nesiskyrė nuo Britų imperijos pavaldinių, vyravo ta pati anglų kalba, tačiau politiniu požiūriu tai buvo jau visiškai kitokia, nauja nacija. Ir ji nugalėjo kovose už savo nepriklausomybę.
Kitaip tariant, nacija – tai visuomeninis susitarimas, numatantis pilietinės visuomenės egzistavimą. Šiuo požiūriu Rusijoje istoriškai jokia nacija suformuota nebuvo. Galbūt tokios pilietinės nacijos prototipu buvo tapę Novgorodo respublikos gyventojai, visus pagrindinius klausimus sprendę večės susirinkimuose ir išsirinkdavę pasaulietinę bei dvasinę valdžią. Tačiau įsivyravus centralizuotai Maskvos kunigaikštystei, o vėliau jai transformavusis į imperiją, visi gyventojai virto pavaldiniais. Net patys aukščiausieji bajorai ir dvarininkai nusižemintai lankstėsi prieš carą, vadindami save „vergais“ ir „cholopais“.
Nepaisant sovietinėje epochoje iškilmingai deklaruojamos piliečių lygybės, SSSR gyventojai faktiškai buvo „deržavos“ vergai – valstybės interesai buvo nepalyginamai viršesni nei atskiro piliečio. Net ir pats žodis „pilietis“ (rus. „гражданин“) buvo įgijęs menkesnės vertės, vos ne kriminalinį atspalvį – šitaip buvo kreipiamasi į tuos, kurie nebuvo verti oficialaus kreipinio „draugas“ (rus. „товарищ“).
Net ir po SSSR žlugimo nacija kaip pilietinis fenomenas Rusijoje nesusiformavo. Darinys „Rusijos gyventojai“ (rus. „россияне“) akivaizdžiai neprigijo – jis tapo tik beveidės „sovietinės liaudies“ pakaitalu, vartojamu išimtinai Rusijos Federacijoje. O tie, kurie kalbėjo apie naciją, ją paprasčiausiai ėmė painioti su etnine tautybe, kuri į sovietinius pasus buvo įrašoma kaip „национальность“. Beje, kaip tik todėl postsovietinis rusiškasis nacionalizmas nuo pat pradžių taip ir liko nevisavertis, nes jis kildinamas ne iš žodžio „nacija“ (rus. „нация“), o iš termino „национальность“ (etninė tautybė).
Rusijoje plintant neoimperinėms nuotaikoms ir pradėjus skleisti „rusų pasaulio“ doktriną, propagandai pavyko sukurti išimtinai žiniasklaidinį „kvazinacijos“ pavidalą. Apibendrinus ja turėtų būti įvardinami visi imperijos pavaldiniai (ar siekiantys tokiais tapti), šnekantys rusų kalba. Akivaizdu, jog su šiuolaikine, pilietinės ir savivaldos požiūriu savarankiškos nacijos traktuote šis propagandinis fantomas neturi nieko bendro.
Rusiškos pilietinės nacijos formavimas įmanomas tik tuo atveju, jeigu Rusija taptų visaverte federacija. Tam reikia, kad federacijos subjektai pasiektų aukštą organizacinį savivaldos lygmenį, o taip pat – suinteresuotumą plėsti tarpregioninius ryšius. Tačiau kol kas vietoj konstitucinės federacijos Rusija yra virtusi unitarine valstybe, kurios regionai priversti tenkintis beteisių „provincijų“ padėtimi.
Tokia situacija gali duoti visiškai priešingą efektą nei tas, kokio tikisi valdžios „vertikalės“ kūrėjai. Pasaulio patyrimas rodo, jog ekonominėmis kolonijomis paverstuose regionuose, kuriuose nėra politinės savivaldos ir slopinama etnokultūrinė specifika, neišvengiamai atsiranda separatistinės nuotaikos. Su šiomis nuotaikomis beprasmiška kovoti priimant kokius nors „draudžiančius“ įstatymus – tai tas pat, kaip paliepti orui būti giedram.
Taigi, gali nutikti taip, jog naujos pilietinės nacijos atsiras jau postrusiškuose regionuose. Ir tai būtų savaip logiška. Jeigu jau šiuolaikinė Rusija vis labiau siekia pasimatuoti religinį mesijinį „Trečiosios Romos“ titulą, visiškai įmanoma, jog ji gali sulaukti dar „Pirmosios“ finalo, kada buvę imperiniai romėnai virto italais, ispanais, prancūzais ir t.t.
Vis dėlto verta pažymėti, kad iškreiptas nacijos suvokimas – vien kaip etninės bendrijos – charakteringas ne tik rusų nacionalistams. Daugelyje RF sudėtyje esančių nacionalinių respublikų nacionalizmas gana dažnai painiojamas su etnokratija (privilegijų „vietiniam etnosui“ teikimui). Būtent tai ir tampa pagrindine kliūtimi, neleidžiančia rastis regioninėms pilietinėms nacijoms.
Šiuolaikinė nacija yra inkliuzyvinė – jos sudėtyje gali būti daugelio etninių grupių atstovų, kur pagrindinis kriterijus – pilietinis patriotizmas, darbas savo respublikos labui. Jeigu nepriklausomybę paskelbusioje Suomijoje būtų dominavęs etnokratijos principas, kažin ar kovai už jos laisvę būtų galėjęs vadovauti ir laimėti pergalę švedų baronas ir rusų generolas Manerheimas, anuomet beveik nemokėjęs suomių kalbos.
Rusijoje labai dažnai mėgstama kritikuoti Baltijos respublikas už rusakalbių „diskriminaciją“. Tačiau, pavyzdžiui, Lietuvoje pilietybė yra suteikta visiems nuolatiniams gyventojams, nepriklausomai nuo jų etninės kilmės. Latvijoje ir Estijoje situacija sudėtingesnė, bet ir šiose šalyse pilietybei įgyti užtenka išlaikyti gana nesudėtingą valstybinės kalbos ir Konstitucijos žinių egzaminą. Šiandien Rygos miesto meras yra etninis rusas Nilas Ušakovas ir jo priklausymas pilietinei Latvijos nacijai niekam jokių abejonių nesukelia.
Beje, Latvijos „nepiliečiai“ paradoksaliu būdu tapo viena labiausiai privilegijuotų socialinių grupių. Būtent jie naudojasi unikalia teise laisvai ir be vizų keliauti į ES šalis ir Rusiją – tokių galimybių neturi nei Europos šalių piliečiai, nei Rusijos gyventojai. Tačiau, nepaisant visų Kremliaus „tėvynainių sugrąžinimo“ programų, šie „diskriminuojamieji“ kažkodėl visiškai nepageidauja persikelti gyventi į Rusiją… Todėl be galo juokingi atrodo propagandiniai stūgavimai apie kažkokį „antirusišką fašizmą“ Baltijos šalyse arba (neseniai prasidėjusį) Ukrainoje.
Rašytojas satyrikas Viktoras Šenderovičius, pernai apsilankęs „ukrainietiško fašizmo citadelėje“ Lvove ir ten susidūręs su visuotinai vartojama rusų kalba, pagrįstai rekomenduoja: „kasdieniam propagandiniam vartojimui vaizdus apie piktąją antirusišką Vakarų Ukrainą teisingiau būtų filmuoti Liubercuose (rus. Люберцы – miestas Rusijoje, Maskvos srityje, administracinis rajono centras – vert. past.). Ir gerokai arčiau, ir svastikų ten daugiau, o ir rusų žmogui gauti snukin ten žymiai lengviau“.
Tuo tarpu Ukraina – po pernykštės revoliucijos – iš tikrųjų gali tapti pavyzdžiu, rodančiu, kaip randasi nauja pilietinė nacija. Prisimenu savo asmeninius įspūdžius – pusiau rusakalbiame Kijeve niekam nešautų į galvą į jus kreivai pažvelgti vien todėl, jog kalbate rusiškai. Pusiau rusakalbis buvo ir Maidanas. Tačiau kuomet ten pamatai tūkstančius žmonių, kurie prispaudę ranką prie širdies gieda savo tautinį himną, akivaizdžiai suvoki: tai – nacija. Supranti ir tai, kodėl panašios nėra Rusijoje: juk visiškai neįmanoma įsivaizduoti analogišką sueigą, šitaip įkvėptai ir savanoriškai giedančią trečiąją michalkoviškojo himno versiją…
Pabaigai – galbūt ginčytina prielaida: sveikai nacijai, suvokiančiai savo pilietines teises ir pasirengusiai jas apginti, nereikalingas nacionalistinių aistrų kurstymas. Tokiu pavyzdžiu tapo neseniai Prancūzijoje vykę milijoniniai žygiai, ginantys žodžio laisvę. Šiuose įvykiuose dalyvavęs „Nacionalinis frontas“ liko praktiškai nepastebėtas, nors faktas, jog šią ultradešiniąją partiją palaiko Kremlius, vertas dėmesio. Įvairių šalių šovinistai suranda bendrą kalbą. Ar suras ją piliečiai?
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas