Vaidotas A. Vaičaitis. Kelios mintys dėl Stambulo konvencijos iš konstitucinės teisės perspektyvos

laikmetis.lt

Skaitant Europos Tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo (2011), visų pirma į akis krenta kai kurie Konvencijos preambulės teiginiai. Štai joje teigiama, jog „smurtas prieš moteris yra istoriškai susiklosčiusių nelygių vyrų ir moterų galios santykių išraiška, kuri lėmė vyrų dominavimą moterų atžvilgiu“ ir kad „struktūriniu požiūriu smurtas prieš moteris yra smurtas dėl lyties“ arba „kad smurtas prieš moteris yra vienas iš esminių socialinių mechanizmų, dėl kurių moterys prieš savo valią atsiduria priklausomoje padėtyje vyrų atžvilgiu“.

Konvencija taip pat mini tokias sąvokas, kaip „lytinis tapatumas“, „stereotipai“, „prietarai“, kurių turinys Konvencijoje nėra apibrėžtas. Galima pritarti Konvencijos preambulės teiginiams, galima ir ne, tačiau jie savo turiniu labiau panašūs į ideologines filosofines, o ne teisines sąvokas. Be to, verčiant Konvencijos nuostatas į lietuvių kalbą (kaip ir kitas kalbas) ir jas pritaikant Lietuvos teisinėje sistemoje, didelė problema galėtų būti ta, kad lietuvių kalboje nėra atitikmenų Konvencijoje vartojamai „gender“ sąvokai, o lietuviškuose vertimuose ji siejama su lyties sąvoka.

Manau, kad svarstant Stambulo konvencijos ratifikavimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad ją ratifikavus, Lietuva turėtų atsisakyti tam tikros nacionalinės kompetencijos, susijusios su šeimos, švietimo ir baudžiamosios atsakomybės politika, o tai, kaip įgyvendinama ši Konvencija, prižiūrėtų specialiai tam sudaryta Kovos su smurtu prieš moteris ir smurtu artimoje aplinkoje ekspertų grupė (GREVIO). Remdamasi GREVIO sudarytu klausimynu, Lietuva turėtų reguliariai pateikti Europos Tarybos generaliniam sekretoriui ataskaitą dėl teisėkūros ir kitų priemonių, kuriomis būtų įgyvendinamos šios Konvencijos nuostatos.

Konstitucija / BNS nuotr.
Konstitucija / BNS nuotr.

Taigi, ši Konvencija yra ne kokia nors nišinė specializuota tarptautinė sutartis, bet tokia, kuri siekia „perkrauti“ visą valstybės teisinę sistemą, į jos įgyvendinimą įtraukti daugelį valstybės institucijų, t. y. „vyriausybines įstaigas, parlamentus ir valdžios institucijas, nacionalines žmogaus teisių institucijas ir pilietinės visuomenės organizacijas“ (7 str. 3 d.), taip reikėtų įtraukti „teismus, prokuratūras, teisėsaugos institucijas, vietos bei regionų valdžios institucijas, taip pat nevyriausybines organizacijas“ (18 str.); pagaliau, reikėtų įtraukti ir mokyklas bei kitas švietimo įstaigas, į kurių oficialią visų švietimo lygių mokymo programą turėtų būtų įtraukta su Konvencijos turiniu susijusi medžiaga, įskaitant medžiagą apie „lytinę tapatybę“, „prietarus“, „nestereotipinius lyčių vaidmenis“ (14 str.) ir „lyties socialiniu aspektu“ sampratą (3 str.).

Šiandien turbūt ne vienam teisininkui, klausant Lietuvoje vykstančias politines batalijas dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo, pritrūksta, kad į diskusiją būtų įtraukti teisiniai argumentai, nes ratifikuota Stambulo konvencija taptų Lietuvos teisinės sistemos dalis ir kolizijos atveju turėtų pirmumą prieš Lietuvos įstatymus. Be to, šios tarptautinės sutarties tam tikrų nuostatų nevykdymas ar netinkamas įgyvendinimas galėtų užtraukti Lietuvai tam tikras tarptautines sankcijas. Pagal Tarptautinių sutarčių įstatymo 4 straipsnį, priimant sprendimą dėl Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties sudarymo tikslingumo turi būti apsvarstyta ne tik, ar šios sutarties projekto nuostatos atitinka Lietuvos Respublikos užsienio politikos ir nacionalinio saugumo pagrindus ir tikslus, bet ir tai, ar jos atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Dėl šios priežasties pamėginsiu čia iškelti tam tikrus klausimus dėl Konvencijos galimo penkių konstitucinių nuostatų atitikimo: asmenų lygiateisiškumo principo, konstituciniam proporcingumo principo, tėvų teisės auklėti savo vaikus pagal savo įsitikinimus, religinių organizacijų konstitucinės autonomijos ir konstitucinės asmens sampratos.

1. Lygiateisiškumo principas ir Konvencija

Taigi, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje teigiama, jog „įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“ ir tai, jog „žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu”.

Visų pirma, reikia pasakyti, jog kyla klausimas, ar Konvencija, teisiškai privilegijuodama asmenis pagal lytį, nepažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygybės (lygiateisiškumo) principo. Kitaip tariant, Lietuvos Konstitucijoje teigiama, jog lyties pagrindu negalima asmeniui teikti jokių privilegijų, tuo tarpu ratifikavus Konvenciją, Lietuvoje smurtas prieš moteris ir smurtas prieš vyrus sukels skirtingų teisinių pasekmių. Dar daugiau, Konvencijos 4 straipsnyje teigiama, jog toks privilegijavimas galimas, nes „specialios priemonės, kurios yra būtinos norint užkirsti kelią smurtui dėl lyties ir apsaugoti moteris nuo šio smurto, pagal šią Konvenciją nėra laikomos diskriminacija“.

šios tarptautinės sutarties tam tikrų nuostatų nevykdymas ar netinkamas įgyvendinimas galėtų užtraukti Lietuvai tam tikras tarptautines sankcijas.

Antra, Konvencijos 8 straipsnyje teigiama, jog šalys skiria tinkamus finansinius ir žmogiškuosius išteklius, „kad būtų galima tinkamai įgyvendinti integruotą politiką“, susijusią su šios Konvencijos nuostatomis, „įskaitant nevyriausybinių organizacijų ir pilietinės visuomenės vykdomą politiką“. Panašiai ir 9 straipsnyje teigiama, jog šalys visais lygmenimis pripažįsta, skatina ir remia tokių „nevyriausybinių organizacijų ir pilietinės visuomenės darbą“. Taigi, čia kyla klausimas, ar šios Konvencijos nuostatos ta apimtimi, kuria numatytas tik tam tikrų NVO finansavimas, nėra privilegijų teikimas kitų nevyriausybinių organizacijų atžvilgiu, pvz., besispecializuojančių vaikų ugdymo, ligonių, neįgaliųjų ar kitų pažeidžiamų grupių globos srityje.

Pagaliau trečia, asmenų lygiateisiškumo kontekste nėra visiškai aiški Konvencijoje vartojama „smurto dėl lyties prieš moterį“ sąvoka (angl. gender-based violence against women), kuri Konvencijos 3 straipsnyje apibrėžta kaip „smurtas, kuris nukreiptas prieš moterį dėl to, kad ji yra moteris […]“. Visų pirma, neaišku, kaip galėtų būti konstatuota, kad smurtas prieš moterį buvo padarytas būtent dėl to, kad ji yra moteris, juolab, kad Konvencijoje kalbama apie lytį ne tik prigimtine, bet ir socialinių vaidmenų prasme. Kitaip tariant, neaišku, ar čia kalbama apie smurtą prieš moterį prigimtine ar socialine prasme (o gal abiem prasmėmis?).

Bet kuriuo atveju, į teisinę sistemą įvedus tokią sąvoką, nėra aišku, kaip, vertinant nusikaltimo ar administracinio nusižengimo subjektyviąją pusę, būtų galima nustatyti, kad smurtas prieš moterį buvo įvykdytas dėl to, kad ji yra moteris (prigimtine ir/ar socialine prasme)? Bet kuriuo atveju, netgi ir sutikus su Konvencijos prezumpcija, kad, visgi, gali būti smurtas prieš moterį dėl to, kad ji yra moteris, tačiau kartu nekonstatavus, kad gali būti smurtas prieš vyrą dėl to, kad jis yra vyras, galima kelti klausimą, ar taip nebūtų pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas.

Asociatyvi Unsplash nuotr.

2. Proporcingumo principas ir Konvencija

Iš Konvencijos teksto aiškėja, kad jos įgyvendinimas turės būti susijęs su baudžiamosios atsakomybės ribų plėtimu ir griežtinimu. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs baudžiamosios atsakomybės, kaip ultima ratio teisinės priemonės, pobūdį. Kitaip tariant, pagal Konstituciją, baudžiamoji atsakomybė dėl baudžiamųjų sankcijų griežtumo turi būti taikoma tik išimtiniais atvejais, kai kitos teisinės atsakomybės priemonės negalėtų pasiekti draudžiamos veikos užkardymo tikslų. Tuo tarpu Konvencijos pirmame straipsnyje teigiama, jog jos tikslas yra patraukti visų formų smurto (įskaitant psichologinį ir ekonominį) vykdytojus būtent baudžiamojon atsakomybėn.

Taip pat ir Konvencijos 40 straipsniu galėtų būti išplečiama šiuo metu Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta seksualinio priekabiavimo samprata, nes Konvencijoje teigiama, jog „šalys imasi būtinų teisėkūros ar kitų priemonių, kuriomis užtikrinama“, kad „baudžiamosios ir kitos teisinės sankcijos“ būtų taikomos ne tik už tiesioginius smurtinius veiksmus, bet ir už „nepageidaujamus seksualinio pobūdžio žodinius […] veiksmus“. Kartu, pagal Konvencijos 46 straipsnį, Lietuvoje turėtų būti plečiamas ir Baudžiamajame kodekse numatytas sunkinančių aplinkybių sąrašas, į jį įtraukiant ir atvejus, kai „nusikalstama veika įvykdyta prieš buvusį ar esamą sutuoktinį ar partnerį“.

Pagaliau, Konvencijos 55 straipsnyje teigiama, jog šalys užtikrina, kad „baudžiamasis persekiojimas galėtų būti tęsiamas, net jei auka atsiimtų savo pareiškimą arba skundą“. Taigi, visas šis baudžiamosios atsakomybės plėtimas ir griežtinimas kelia klausimų dėl konstitucinio proporcingumo ir kartu teisinės valstybės principo atitikimo.

3. Tėvų teisė auklėti savo vaikus ir Konvencija

Konvencijos 14 straipsnio nuostatoje teigiama, kad šalys imasi būtinų priemonių, kad į visas (valstybinių ir privačių mokyklų) „mokymo programas būtų įtraukta pagal kintančius besimokančiųjų gebėjimus pritaikyta mokymo medžiaga“ ir tokiomis temomis, kaip „nestereotipiniai lyčių vaidmenys“. Nors Konvencijoje nėra išaiškinta, ką reiškia „nestereotipiniai lyčių vaidmenys“ (kaip ir „stereotipiniai“), bet sistemiškai žvelgiant į ją, tai galėtų būti siejama taip pat ir su „socialinės lyties“ ar „lyties socialiniu aspektu“ (angl. gender) samprata, kuri Konvencijos 3 straipsnyje apibrėžiama, kaip „socialiai sukonstruoti vaidmenys, kuriuos konkreti visuomenė priskiria vyrui ir moteriai”.

Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnyje numatyta, jog savo vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus nevaržomai rūpinasi tėvai ir globėjai, o Konstitucijos 43 straipsnyje numatyta, kad religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savus kanonus ir kad gali turėti savo mokyklas dvasininkams rengti. Dėl šios priežasties čia galėtų kilti klausimas, ar minėta Konvencijos 14 straipsnio nuostata dėl „nestereotipinių lyčių vaidmenų“ bei „socialinės lyties“ ar „lyties socialiniu aspektu“ privalomo mokymo visų lygių mokyklose neprieštarauja Lietuvos Konstitucijos nuostatoms, susijusioms tėvų auklėjimo ir religinių organizacijų konstitucine autonomija.

4. Asmens konstitucinė samprata ir Konvencija

Visgi, manyčiau, kad svarbiausia konstitucinė abejonė čia kyla dėl Konvencijos įtraukiamos jau minėtos „gender“ sąvokos, Konvencijos 3 straipsnyje apibrėžiamos, kaip „socialiai sukonstruoti vaidmenys, kuriuos konkreti visuomenė priskiria vyrui ir moteriai” ir kuri į lietuvių kalbą verčiama kaip „socialinė lytis“ ar „lytis socialiniu aspektu“. Visų pirma, reikia pasakyti, jog šio termino vartojimas (Konvencijos 4 straipsnyje) šalia termino „sex“ (kuris, beje, lietuviškame Konvencijos vertime kažkodėl yra kaip „biologinė lytis“) yra problemiškas konstitucine prasme. Taip yra todėl, kad Lietuvos Konstitucijoje yra vartojama „lyties“, o ne „biologinės“ ir/ar „socialinės lyties“ („lyties socialiniu aspektu“) sąvokos. Pagal Lietuvos Konstituciją, žmogus yra vyriškos ir moteriškos lyties (38 str. 3 d.) asmuo, kuris nėra vien biologinė lytis, bet apima tiek prigimtinę (preambulė ir 18 str.), tiek dvasinę (42 str. 3 d.), moralinę dorinę (30 str. 2 d., 38 str. 6 d.), psichologinę ar socialinę žmogaus dimensiją.

Kitaip tariant, Konstitucijoje minimo žmogaus (kaip asmens) samprata atskleidžiama per santykį su valstybe, visuomene, bendruomene, šeima ir kitu žmogumi, t. y. per žmogaus teisių institutą. Taigi, konstitucinė žmogaus samprata apima savyje tiek prigimtinę biologinę, tiek ir socialinę dimensiją, t. y. ne tik gebėjimą susilaukti vaikų, bet ir gebėjimą prisiimti įvairius vaidmenis ir atsakomybes visuomenėje: piliečio, tėvo, vaiko, sutuoktinio, darbuotojo, rinkėjo ar vartotojo. Todėl Konvencijos 4 straipsnyje įvedama „gender“ sąvoka, kuri atsiejama nuo „lyties“ sąvokos (angl. „[…] discrimination on any ground such as sex, gender, race […]”), galimai prieštarauja Konstitucijai, nes Konstitucijos 29 straipsnyje „lyties“ sąvoka nėra suskaidoma į dvi savarankiškas sąvokas: „sex“ ir „gender“, t. y. čia numatoma, jog negalima teikti žmogui privilegijų dėl jo „lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu”.

Aišku, atsakyti į klausimą, ar Konvencija neprieštarauja Konstitucijai, oficialiai galėtų tik Konstitucinis Teismas, tačiau, siekiant išvengti teisinio netikrumo ir galimų tarptautinių sankcijų, remiantis Tarptautinių sutarčių įstatymo 4 straipsniu, būtina sudaryti ekspertų darbo grupę iš konstitucinės, tarptautinės, baudžiamosios, civilinės ir kitų teisės šakų specialistų, kurie Seimui šiuo klausimu pateiktų savo kompetentingą išvadą.

P. S. Šis tekstas pirmą kartą buvo paskelbtas 2021 m. kovo 23 d., jis dabar skelbiamas autoriui sutikus. Nors praėjo du metai, tačiau jo mintys išlieka aktualios, ypač po to, kai Lietuvos konstitucinis teismas ėmėsi nagrinėti Stambulo konvencijos atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai klausimą.

5 4 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
8 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
8
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top