Vaidotas A. Vaičaitis. KT sprendimas dėl atlyginimų ir socialinis teisingumas

DELFI.lt

Noriu pasidalyti keliomis mintimis, kurios mane aplankė, perskaičius Konstitucinio Teismo liepos 1 d. nutarimą dėl įstatymų, kuriais ekonominės krizės pradžioje (2009 m.) buvo sumažinti valstybės tarnautojų, pareigūnų ir teisėjų atlyginimai, atitikties Konstitucijai.

Šiuo pasvarstymu norėčiau iškelti socialinio teisingumo, apie kurį Lietuvoje mažai viešai diskutuojama, klausimą. Bet kuriuo atveju, vieši svarstymai kokioje nors šiuolaikinėje agoroje (netgi virtualioje) tiesiog būtini, ypač, kai tai susiję su viešųjų (t.y. visų mokesčių mokėtojų sumokėtų) finansų (per)paskirstymu. 

Minėtame KT nutarime buvo iškelti labai svarbūs viešojo gyvenimo klausimai, iš kurių turbūt svarbiausias – socialinis teisingumas arba konkrečiai – kaip teisingai visuomenėje paskirstyti neigiamas finansų krizės pasekmes. Socialinio teisingumo (teisingo gerovės ar neigiamų pasekmių paskirstymo visuomenėje) klausimas yra toks pat senas, kaip ir mūsų civilizacija. Jį svarstė daugelis filosofų nuo Aristotelio (išskyrusio tiek asmeninį (korekcinį) teisingumą, tiek ir socialinį visos visuomenės paskirstomąjį (distribucinį) teisingumą) iki Emanuelio Levino, taip pat priešinusio asmeninę žmogaus etiką (moralumą) – visuotinam įvairių socialinių grupių teisingumui.

Aristotelio paskirstomojo (distribucinio) teisingumo samprata XIX–XX amžiais politinės kairės buvo interpretuota ne tik proporcine, bet ir progresyvine prasme (pvz., Johno Rawlso teisingumo teorija), pagal kurią skirstant visuomenės gėrybes vargingiausi visuomenės nariai turi teisę gauti daugiau gėrybių, nei jiems galėtų tekti pagal grynai matematinį proporcingumą. Tuo tarpu E. Levinas, panašiai kaip ir J. Habermasas, teisingumą patalpina būtent visos visuomenės ar net įvairių visuomenių kontekste (pastarasis kalba apie „idealią diskurso situaciją“, t.y. apie būtinybę į socialinio teisingumo diskursą įtraukti visas suinteresuotas visuomenės grupes).

Turbūt būtent dėl šios priežasties prieš savaitę Vilniaus Universitete lankęsis garsus italų filosofas Gianni Vattimo, paprašytas pakomentuoti savo teisingumo sampratą, visų nuostabai atsakė, jog jam, kaip ir kiekvienam žmogui, labiau svarbu ne (visuotinis) teisingumas, o (asmeninė) meilė ir gailestingumas. Perfrazuojant jo žodžius, žmonės (net ir kreipdamiesi į teismą) ieško ne teisingumo, o meilės ir gailestingumo (caritas). Klausydamas Vattimo, pagalvojau, su kokiu nepasiekiamu uždaviniu susiduria mūsų teismai: žmonės, kreipdamiesi į juos, nori atstatyti (buberiškai ar leviniškai tariant) sužeistą etinį santykį aš–tu, o teismas, priimdamas sprendimą, turi atsižvelgti ne tik į pažeistą minėtą ieškovo santykį, bet ir į priešingos krypties santykį tu–aš (t.y. įsiklausyti ir į kito asmens – atsakovo – poziciją) ir dar daugiau – matyti šį sprendimą visos visuomenės bei kitų teismo sprendimų kontekste. 

Kitais žodžiais tariant, žmogus į teismą kreipiasi prašydamas pamatyti (įsiklausyti į) jo asmeninę (etinę) problemą, o teismas turi vykdyti visuotinį teisingumą, kuris dažniausiai neturi nieko bendro su žmogaus personifikuotu prašymu (arba yra net jam priešingas). Todėl kai kurie modernūs filosofai (pvz., J. Derrida) kalba apie teisingumą, kuris niekada nepasiekiamas arba apie teismo sprendimą, kuris nuo jo priėmimo momento tampa nebeteisingas, nes atsiskleidžia jo priėmimo metu nenumatytos aplinkybės ar suinteresuoti asmenys. Būtent šių pasvarstymų kontekste kviečiu skaitytoją pažvelgti į minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą ir jame atskleistą teisingumo sampratą. 

Nemanau, kad čia būtina skaitytojus detaliai supažindinti su nutarimo nuostatomis, bet trumpai norėčiau pasakyti, jog Konstitucinis Teismas jame konstatavo, kad (1) ekonominės krizės metu valstybės tarnautojams, pareigūnams ir teisėjams sumažintų atlyginimų netolygus ir neaiškus tarifas (vieniems atlyginimai sumažinti procentiškai mažiau, kitiems – daugiau) prieštarauja Konstitucijai ir nuo spalio 1 dienos turi būti atstatyti ikikriziniai 2009 m. atlyginimų dydžiai, o (2) per ketverius (ir visus ateinančius) metus susidaręs skirtumas šiems pareigūnams ir valstybės tarnautojams turi būti (per protingą terminą) Vyriausybės kompensuotas.

Suvokdamas, jog egzistuoja įvairios socialinio teisingumo sampratos, noriu pasakyti, jog turiu garbės nesutikti su tokia KT socialinio teisingumo samprata. Visi žinome, jog teismo sprendimus reikia vykdyti, tačiau viliuosi, jog mano išvardyti motyvai paskatins nors šiokią tokią visuomenės diskusiją šiuo klausimu. Pradžioje būtina priminti, jog KT dažnai veikia kaip antimažoritarinis teismas (t.y. apgina žmogų prieš valstybę) bei yra įsteigtas vykdyti ne tik ordinarinį, bet ir konstitucinį teisingumą (justiciją), t.y. jis į savo teisingumo svarstymus turėtų žvelgti tarsi iš paukščio skrydžio, įtraukdamas ne tiek įstatyminį reguliavimą, kiek konstitucinius principus bei galbūt net tarptautinių ar užsienio šalių teismų praktiką. Pasak Habermaso, kuo platesnis diskutuojamos problemos matymas ir suinteresuotų diskurso dalyvių (iš skirtingų socialinių grupių) ratas, tuo geresnės sąlygos priartėti prie tiesos ir teisingumo.

1. Visų pirma, keletas minčių apie ekonominės krizės metu pareigūnų ir valstybės tarnautojų atlyginimo mažinimą. Tai, kad toks mažinimas iš esmės Konstitucijai neprieštarauja, pripažino ir pats Konstitucinis Teismas, tačiau nekonstituciniu buvo pripažintas šio mažinimo būdas. Trumpai tariant, įstatymų leidėjas 2009 metais pasirinko „progresinį“ atlyginimų mažinimo būdą: t.y. santykinai daugiau nurėžti iš tų, kas daugiau uždirba, o mažiau – iš tų, kas uždirba mažiau (teisybės dėlei reikia pasakyti, jog minėtame įstatymų leidėjo pasirinktame atlyginimų mažinime jokio nuoseklumo ar aiškumo tikrai nebuvo). 

Tuo tarpu Konstitucinis Teismas leido suprasti, jog pagal Konstituciją galimas tik proporcingas atlyginimų mažinimas, t.y. mažinimo nuošimtis visiems turėtų būti vienodas. Pripažindamas, jog matematiškai proporcinio teisingumo samprata yra daug aiškesnė ir skaidresnė, vis dėlto Teismas nepateikė motyvų, kodėl (grynojo) proporcingo teisingumo sampratos pasirinkimas yra socialiai teisingesnis nei progresinio teisingumo. Juk šitokiu atveju nekonstituciniu galėtų būti pripažinti ne tik neapmokestinamas minimumas, bet ir progresiniai mokesčiai, nuolaidos mokesčiams už šildymą ir kiti grynojo proporcinio teisingumo „iškraipymai“, tradiciškai susiję su politinės kairės pripažįstama socialinės gerovės paskirstymo samprata.

Tuo tarpu, mano nuomone, demokratinės pliuralistinės konstitucijos ribose turėtų būti leidžiama konkuruoti liberalioms (iš vienos pusės) ir socialiai orientuotoms (iš kitos pusės) socialinio teisingumo sampratoms, nes iš tokios konkurencijos laimėti turėtų eilinis pilietis. Nemanau, kad Konstitucijoje įtvirtintoms vertybėms (pvz., teisingumui) a priori reikėtų suteikti kokios nors politinės krypties reikšmes.

2. Dar daugiau problemų man kyla vertinant KT nuostatas dėl ekonominės krizės metu sumažintų atlyginimų skirtumų kompensavimo teisingumo. Visų pirma, mano nuomone, ekonominės krizės metu nurėžtų atlyginimų skirtumas negalėtų būti nuosavybės teisės ginama vertybė ta prasme, kuri galėtų įpareigoti šį skirtumą pagal Konstituciją kompensuoti, nes Konstitucija nenustato jokio atlyginimo minimumo, kuris galėtų būti tokio kompensavimo atskaitos taškas.

Priešingu atveju, įstatymų leidėjui sumažinus neatsakingai (pvz., prieš rinkimus) pakeltus viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus ar žmonių socialines išmokas iki to lygio, kuris atitiktų realias biudžeto galimybes, galėtų kilti valstybės pareiga „kompensuoti“ tokį populistinį (ir, manau, nekonstitucinį) žingsnį. Bet kuriuo atveju, viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimo dydis yra (bent jau turėtų būti) susijęs su valstybės biudžeto pajamomis (kaip didesne konstitucine vertybe), o ne su konkrečiu metu ordinariniu įstatymu ir poįstatyminiais aktais nustatytu atlyginimo dydžiu, todėl bet koks tokių biudžeto išlaidų mažinimas ar didinimas teismo turėtų būti vertinamas valstybės biudžeto pajamų didėjimo ar mažėjimo kontekste.

Kitoks valstybės tarnautojų ir pareigūnų atlyginimo mažinimo svarstymas sunkiai galėtų būti laikomas konstituciškai teisingu, nes į teisingumo sampratą neįtrauktų (leviniškai sakant) „trečiosios šalies“, t.y. didelės dalies mokesčių mokėtojų interesų, kurie ir sudaro pagrindą mokėti vienokį ar kitokį atlyginimą viešojo sektoriaus darbuotojams.

Dar daugiau, minėto kompensavimo reikalavimas susijęs su dideliu viešųjų gėrybių perskirstymu (viešojoje erdvėje teko girdėti – nuo kelių šimtų milijonų iki keleto milijardų litų), kurio negalima atlikti nesumažinus išmokų kitoms valstybės ir visuomenės reikmėms: švietimui, medicinai, aplinkos apsaugai, krašto gynybai ar kitų viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimams (palyginkim kelis šimtus milijonų ar keletą milijardų litų, reikalingų „kompensavimui“ su 2013 metais Lietuvos valstybės biudžeto numatomos apie 36 milijardų litų išlaidomis).

O dar tiksliau sakant – tokį viešųjų finansų perskirstymą per trumpą laiką galima būtų atlikti, greičiausiai tik valstybei skolinantis lėšų (su atitinkamomis palūkanomis), nes sunku tikėtis, jog valstybė nuspręstų drastiškai sumažinti jau suplanuotas išlaidas įvairiems minėtiems viešiesiems visuomenės poreikiams. Tokiu atveju, omenyje turėtume turėti ne tik dabartinius, bet ir būsimus mokesčių mokėtojus (gal net kitą mokesčių mokėtojų kartą), kurie šią paskolą turėtų grąžinti ir kitų gyventojų, nukentėjusių nuo krizės, interesus: dirbančius pagal darbo sutartį, bedarbius ir kt. O kaip dėl biudžeto deficito skolinimosi atveju (jau nekalbant apie planą įsivesti eurą, kas greičiausiai nėra konstitucinė vertybė)?

Be to, teisinėje sistemoje turi galioti ir protingumo kriterijus (principas), kuriuo remiantis reikėtų pasverti tokių didelių finansinių įsipareigojimų uždėjimo visuomenei pagrįstumą. Iš kitos pusės, aš labai skeptiškai žiūrėčiau į tokio kompensavimo realias galimybes, turint omenyje, jog iki šiol per 13 metų nebaigtas po vadinamosios Rusijos krizės sumažintų pensijų kompensavimas, o kur dar 2010 m. KT įpareigojimas kompensuoti krizės metu sumažintų pensijų skirtumus…

Apibendrinant šį trumpą pamąstymą, norėčiau pasakyti, jog 2009 m. įstatymų leidėjo pasirinktas krizinis atlyginimų mažinimo (progresinis) būdas greičiausiai nebuvo pats teisingiausias iš visų galimų, bet drįstu abejoti, ar jis „netilptų“ į Konstitucijos leidžiamas įstatymų leidėjo diskrecijos ribas. […] Kitais žodžiais tariant, galima kelti klausimą, ar šiuo atveju mes vieno tipo galimą neteisingumą norime ištaisyti dar neteisingesniu viešųjų lėšų perskirstymu? Būtų įdomu išgirsti skaitytojų nuomonę šiuo svarbiu visuomenės gyvenimo klausimu.

Autorius yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas, konstitucinės teisės specialistas.

DELFI.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top