Bernardinai.lt
Taip jau nutiko, kad lemiamu Maidano revoliucijos persilaužimo metu teko būti Kijeve ir savo akimis matyti barikadas, Maidano savanorius bei pajusti ore tvyrančią pergalės atmosferą. Tiesa, tuo metu „Berkut“ pareigūnų Kijeve jau nebebuvo ir Molotovo kokteilių niekas nebemėtė. Vis dėlto, kaip sakoma, geriau vienąkart pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti. O pamatyti buvo ką, todėl norėčiau trumpai pasidalyti apie tai, ką mačiau ir kas man labiausiai įstrigo atmintyje.
O įstrigo turbūt du dalykai, iš vienos pusės – revoliucijos ženklų nebuvimas Kijeve už Maidano prieigų, o iš kitos pusės – tas nepakartojamas ramybės, paprastumo ir laisvės jausmas Maidane, kurį turbūt geriausiai simbolizuoja iš kažkur šalia Maidano atsiradęs pianinas, juo skambinanti respiratoriumi „pasipuošusi“ jauna Maidano savanorė bei pianiną spontaniškai apstoję žmonės, dainuojantys ukrainiečių liaudies dainas pagal merginos akomponuotę.
Nerūpestingas Kijevas ir susitelkęs, bet ramus Maidanas
Kaip minėjau, nors įvažiavus į Kijevą, buvo galima pastebėti eismą reguliuojančius komufliažiniais drabužiais apsirengusius savanorius, kurie perėmė ne tik viešosios tvarkos, bet ir kelių eismo kontrolės funkcijų vykdymą mieste, vis dėlto, pasivaikščiojus po miestą, parduotuvėse bei kavinėse buvo galima matyti daug jaunų ir vyresnių savaitgalį nerūpestingai leidžiančių žmonių, kurių veiduose jokių revoliucijos ženklų nesimatė.
Parduotuvės buvo pilnos prekių ir nesijautė jokių ekonominės krizės ženklų, apie kurią rašė Lietuvos ir užsienio šalių žiniasklaida ir dėl kurios aš truputį nerimavau. Kavinės taip pat buvo pilnos jaunų žmonių, ramiai gurkšnojančių kavą ar ukrainietišką alų bei besišnekučiuojančių apie šį bei tą.
Žiūrėdamas į šiuos jaunus veidus, pagaudavau save galvojant, kaip jie vertina tai, kas dedasi Maidane? Ar jiems tai rūpi? Ar jie taip pat sutiktų žūti už savo idealus, kaip jų vienmečiai prieš keletą dienų? Raudonosios armijos gatvės (neseniai pervadintos, bet su nepakeistomis senomis lentelėmis) stikliniuose daugiaaukščiuose, lyg niekur nieko, švietė reklamos, kviesdamos įsigyti Lietuvoje dar nematytų užsienietiškų „brandų“ drabužių bei laikrodžių ar užeiti paskanauti įvairių šalių restoranų siūlomos virtuvės stebuklų. Mano pažįstamas kijevietis Vladimiras, kuris mielai sutiko pavedžioti po Kijevo centrą, pasakojo, kad ši, kaip ir pagrindinė Kijevo – Chruščiatiko gatvė bei ją juosiantys didžiuliai (gražiai restauruoti) pastatai buvo pastatyti Stalino laikais ir dvelkia monumentalizmu…
Tačiau visai kitas vaizdas mus pasitiko, kai Chruščiatiko gatve priartėjome prie Maidano. Čia mus pasitiko barikados ir pertvaros, kurios turėjo apsaugoti Berkuto veržimąsi iš aplinkinių gatvių. Čia jau buvo pilna ne tik skirtingų opozicijos partijų, kazokų bei kitokių aktyvistų palapinių, kuriose virte virė gyvenimas, bet (šalia civilių) – daugybė chaki spalvos „savigynos“ vaikinų, vietoj ginklo laikančių paprastas lazdas ar metalinius strypus (kai kurie turėjo ir Berkuto paliktus skydus) ir kai kuriose vietose prašančius parodyti kuprinės turinį. Vis dėlto šių „samooboronos“ vyrukų šalmuoti veidai (jei jų neslėpė savadarbės kaukės) buvo malonūs ir besišypsantys, kartais klausiantys, kokios šalies trispalvė kyšo iš mūsų kuprinės. Nustebino šių savigynos būrių savanorių amžius, kuris dažniausiai vos viršijo dvidešimt metų. Didelė dalis jaunų žmonių Maidane vaikščiojo su gėlėmis ir jos buvo skirtos ne Sovietinės kariuomenės dienai paminėti, o prieš kelias dienas žuvusių Maidano gynėjų pagerbimui. Žvakučių mirguliavimas ir kalnai tulpių, gvazdikų bei rožių leido identifikuoti kelių dienų senumo paprastų Maidano gynėjų žūties vietas.
Maidane ir jo prieigose taip pat nesimatė kokių nors ypatingų revoliucijos ženklų, išskyrus minėtas barikadas, tvarkingai sudėtas trinkelių krūveles bei sudegusį Profsąjungų pastatą – buvusį Maidano savanorių štabą. Beje, įdomi patirtis buvo pamatyti ir dabartinį Maidano štabą, kuris persikėlė į Kijevo miesto savivaldybės administracijos pastatą. Štabe – margumynas įvairių iniciatyvų (nuo medicininės ir psichologinės pagalbos iki apgyvendinimo centro ir sumuštinių dalintojų), tačiau nesijautė jokios įtampos, pakankamai rami atmosfera, gal ir dėl to, jog kampuose, tiesiog ant žemės miegmaišiuose miegojo žmonės (daugiausiai atvykę iš kitų Ukrainos regionų).
Pilietinė visuomenė ir bažnyčių vienybė
Jei kas nors norėtų pamatyti pilietinės visuomenės modelį, patarčiau jiems šiuo metu nuvykti į Maidaną, kur aktyviai veikia daugybė savanorių, primenančių gerai veikiantį skruzdėlyną: vienose vietose moterys tepa sumuštinius ir pilsto arbatą, kitose – savigynos būriai tariasi dėl veiksmų koordinavimo, dar kitur – triūsia slaugytojai su raudonais raiščiais, atvirose vietose su užrašu „psichologas“ kažkoks vyras pasakoja savo istoriją, dar kitoje vietoje ratu sustoję jaunuoliai meldžiasi, o kazokiškais drabužiais apsirengęs vyresnio amžiaus vyras dainuoja kazokišką dainą. Dar kiti jauni ir vyresni žmonės įdėmiai klausosi ant scenos kalbančių politikų bei savanorių kalbų. Tačiau ši vienoje vietoje susikoncentravusi įvairovė turi tam tikrą bendrą, vienijančią dvasią ir visai nesijaučia jokios netvarkos. Atvirkščiai, toks jausmas, kad jie vienas kitą papildo, o ore tvyro ramybės ir geranoriškumo atmosfera.
Maloniai nustebino ir įvairių bažnytinių denominacijų bendradarbiavimas. Ukrainoje veikia net šešios Ukrainos stačiatikių bažnyčios (didžiausia – Maskvos patriarchato), o taip pat – Unitų bažnyčia (Ukrainos graikų apeigų katalikų bažnyčia Lietuvos Breste įsteigta 1596 m.) ir Romos katalikų bažnyčia. Šiuo metu taip pat aktyviai veikia ir žydų bei musulmonų religinės bendruomenės. Kaip bebūtų keista, visos šios religinės bendruomenės daugiau ar mažiau nuo pat pradžių palaikė protestuojančius žmones (gal kiek labiau rezervuotai laikosi tik Maskvos patriarchato stačiatikių bažnyčia) ir koordinuoja savo veiksmus vieni su kitais. Tiek katalikų, tiek stačiatikių bažnyčiose, kuriose teko būti, veikia pagalbos centrai, kur galima pavalgyti, rasti nakvynę ir gauti medicininę bei psichologinę pagalbą. Šie centrai įsikūrę tiek bažnyčių šventoriuose, tiek ir pačių bažnyčių pastatų viduje.
Liaudies susirinkimas (večė) ir kolektyvinės pasąmonės gydymas per viešą (išsi)kalbėjimą
Dar viena neįkainojama patirtis Maidane buvo Liaudies susirinkimo (Narodnaja Več), kuris vyksta kiekvieną sekmadienį, pamatymas. Toks jausmas, lyg dalyvaučiau 1988 m. Sąjūdžio mitinge Vingio parke: vidury Maidano pastatyta scena, o priešais ją susirinkę daugybė įvairaus amžiaus žmonių. Pasak mano kompanjono Vladimiro, šis susirinkimas neturi kokio nors vieno aiškaus vedėjo, o jie kaskart keičiasi. Dažniausiai tai ne politikai, o kokie nors žinomi žurnalistai ar kiti vieši asmenys. Ant scenos visą dieną stovi ir dvasininkai, kurie kartas nuo karto kviečia maldai. Ant scenos apytiksliai kas dešimt minučių keičiasi įvairūs kalbėtojai: nuo opozicionierių politikų iki buvusių politinių kalinių ar paprastų Maidano gynėjų bei kitų Ukrainos regionų atstovų.
O žmonės kalba tiesiog apie savo šeimos ar tėvynės istoriją. Atrodo, kad jie nuo 1991 metų, kai Ukraina tapo nepriklausoma, neturėjo daug progų viešai išpasakoti savo tautos istorijos žaizdas: nuo Chmelnickio sukilimo iki trumpos pirmosios Ukrainos nepriklausomybės po I Pasaulinio karo, nuo holodomoro iki žiaurios pokario rezistencijos. Turbūt Carlas Jungas buvo teisus, kai rašė apie kolektyvinės pasąmonės archetipus ir išsikalbėjimą, kaip pirmąją psichologinę pagalbą. Dar ir dabar ausyse skamba dažnai kartojama skanduotė, pradedama kalbėtojų ant scenos ir pratęsiama minios – „Slava Ukrainie – gerojam slava!“
Būtent čia, Maidane – pagrindinėje Kijevo aikštėje, žmonės jaučiasi laisvi ir galingi. Tam tikros euforijos pagauti žmonės skanduoja įsipareigojimus nuteisti nusikaltusius politikus ir pareigūnus bei likti ištikimiems Maidano idealams. „Visai, kaip Sąjūdžio laikais“, pagalvojau. Kiek dar daug laukia šių žmonių kelyje į laisvę ir demokratiją. Bet svarbiausia, kad jie nenusiviltų, pakeliui pasitaikančių kliūčių, kurių jie sutiks, dar nemažai. Juk kliūtys tam tikra prasme būtinos, nes jos brandina. Skaldo tik pasidavimas nevilčiai ir netikėjimas savo šalies ateitimi.
Visgi, atmintyje stipriausiai išliko ne barikados, savigynos būriai ir net ne Liaudies susirinkimas – večė. Labiausiai įsirėžė ta pianinu gatvėje skambinanti mergina ir aplink ją dainuojantys žmonės. Kaip ir tas dainuojantis senolis kazokas iš Zaporožės. „Dainuojantis žmogus yra laisvas žmogus“ – pagalvojau. O gal Maidane vyksta būtent dainuojanti revoliucija?..