Milijardieriaus, buvusio demokratų partijos rėmėjo B. Ackmano mintys apie naująjį marksizmą JAV. Ackmanas sako, kad už jo stovi didelė žmonių minia – viskas, apie ką jis kalba, yra „tai, apie ką visi norėjo kalbėti, bet bijojo“.
Ankstesnio teksto II dalis. Rasizmas prieš baltuosius ir kaip tai veikia Harvarde
DEI („Įvairovės, lygybės ir įtraukties“ politika – angliškai Diversity, Equity & Inclusion arba sutrumpintai – DEI) yra iš esmės rasistinė, nes atvirkštinis rasizmas taip pat yra rasizmas, net jei jis nukreiptas prieš baltuosius. Rasizmas prieš baltuosius žmones daugeliui tapo priimtina nuomone, kad tai nėra rasizmas, arba atvirkščiai, jis laikomas priimtinu, „geruoju“ rasizmu. Nors tai, žinoma, absurdiška, tačiau tai tapo vyraujančiu požiūriu daugelyje šalies universitetų. Šiandien universitetuose, versle ar kitur apie baltuosius žmones galite pasakyti tokių dalykų, kad jei žodį „baltasis“ pakeistumėte žodžiu „juodaodis“, pasekmės jums kainuotų brangiai ir būtų sunkios. Ar teiginys yra rasistinis, ar ne, neturėtų priklausyti nuo to, ar rasizmo taikinys yra grupė, kuri šiuo metu sudaro daugumą ar mažumą šalyje, ar tie, kurie turi šviesesnę ar tamsesnę odos spalvą. Rasizmas baltųjų atžvilgiu yra toks pat smerktinas kaip ir tamsesnės odos spalvos žmonių grupių atžvilgiu.
Garsiausi Martino Liuterio Kingo žodžiai yra pamokantys: „Turiu svajonę, kad mano keturi maži vaikai vieną dieną gyvens tautoje, kurioje jie bus vertinami ne pagal odos spalvą, o pagal charakterio savybes“. Bet štai mes esame 2024 m., kai mūsų prašoma, o kai kuriais atvejais primygtinai reikalaujama pagal odos spalvą daryti sprendimus, priimant į darbą, versle ir vyriausybėje, o ne pagal žmonių charakterio turinį ir dalykines savybes. Todėl meritokratija yra priešinga DEI judėjimui. DEI savo esme yra rasistinis ir neteisėtas judėjimas, net jei jis tariamai dirba vadinamųjų engiamųjų labui.
Visada maniau, kad laimingiausieji turėtų padėti nelaimingiausiems ir kad mūsų sistema turėtų būti sukurta taip, kad maksimaliai padidintų bendrą pyrago dydį, kad būtų galima sukurti ekonominę sistemą, galinčią užtikrinti gyvenimo kokybę, švietimą, būstą ir sveikatos priežiūrą visiems. Amerika yra turtinga šalis ir per dešimtmečius padarėme didžiulę pažangą siekdami šio tikslo, tačiau akivaizdu, kad turime dar daug nuveikti. Žingsniai, žengti socializmo – dar vieno žodžio, reiškiančio lygių rezultatų sistemą, – keliu, panaikins šią pažangą ir galiausiai nuskurdins mus visus. Šį dalyką matėme daugybę kartų.
Tamsesnė odos spalva, rečiau pasitaikanti seksualinė tapatybė ir (arba) buvimas moterimi nereiškia, kad žmogus būtinai yra engiamas ar net nuskriaustas. Vergovė išlieka nuolatine dėme mūsų šalies istorijoje – tai faktas, kuriuo DEI naudojasi, norėdama visus baltuosius žmones pavadinti engėjais. Tačiau kažkada buvusi vergovė nereiškia, kad dabar visi baltieji žmonės, kurių kelios kartos gyveno jau po vergovės panaikinimo, turėtų būti laikomi atsakingais už jos blogybes. Panašiai ir faktas, kad Kolumbas atrado Ameriką, nereiškia, kad visi šiuolaikiniai italai yra kolonizatoriai.
Ideologija, vaizduojanti dvilypį engėjų ir engiamųjų pasaulį, grindžiamą iš principo rase ar seksualine tapatybe, yra iš esmės rasistinė ideologija, dėl kurios rasizmo veikiau daugės, o ne mažės. Sistema, kurioje privilegijos įgyjamos dėl odos spalvos, yra rasistinė sistema, kuri sukels nepalankioje padėtyje esančių žmonių apmaudą ir pyktį, o šie savo pyktį nukreips į privilegijuotas grupes. Per pastaruosius kelerius metus šalyje didėjo nepasitenkinimas ir pyktis, o DEI judėjimas labai prisidėjo prie didėjančio susiskaldymo. Pasipiktinimas yra vienas svarbiausių rasizmo veiksnių. Ir būtent teisingumo, t. y. sąžiningumo, trūkumas DEI veikloje prisideda prie šio pasipiktinimo.
Mane apkaltino rasizmu, kai paskelbiau, kad sužinojau, jog į Harvardo prezidento paieškos procesą nebuvo įtraukti kandidatai, neatitinkantys DEI kriterijų. Nesakiau, kad buvusi prezidentė Gay buvo įdarbinta vien tik todėl, kad buvo juodaodė. Tiesiog pasakiau, kad girdėjau, jog dėl DEI apribojimų į paieškos procesą nebuvo įtrauktas didelis procentas potencialių kandidatų. Mano teiginys nebuvo rasistinis. Tai buvo tiesiog empirinė tiesa apie Harvardo darbuotojų paieškos procesą, dėl kurio nuostatų buvo įdarbinta prezidentė Gay, kaip juodaodė.
Kai buvusi prezidentė Gay buvo įdarbinta, mažai ką apie ją žinojau, bet instinktyviai džiaugiausi dėl Harvardo ir juodaodžių bendruomenės. Kiekvienai mažumų bendruomenei patinka matyti savo atstovus svarbiuose vadovaujančiuose postuose, todėl tai svarbi akimirka švęsti. Aš irgi švenčiau šį pasiekimą. Mane įkvepia ir jaudina kitų žmonių sėkmė, o Gay įdarbinimą aukščiausiose vadovaujančiose pareigose bene svarbiausiame mūsų universitete laikiau svarbiu ir reikšmingu įvykiu juodaodžių bendruomenei.
Didžiąją gyvenimo dalį praleidau gindamas ir remdamas nepalankioje padėtyje esančių bendruomenių narius, be kita ko, skirdamas kelis šimtus milijonų dolerių filantropinių lėšų, kad padėčiau bendruomenėms, kurioms jų reikia, ekonominio vystymosi, protingos baudžiamojo teisingumo reformos, skurdo mažinimo, sveikatos priežiūros, švietimo, darbuotojų aprūpinimo būstu, specialiųjų mokyklų ir kt. srityse. Tą patį dariau ir įmonėje „Pershing Square Capital Management“, kai, pavyzdžiui, įgyvendinome vieną didžiausių visų laikų IPO (angl. Initial Public Offering – pirmasis viešas įmonės akcijų platinimas), įtraukiant kelis mažumoms, moterims ir veteranams priklausančius investicinius bankus. Mūsų IPO metu mažesnius bankus pakvietėme dalyvauti sandoryje nuo pat proceso pradžios, kad jie galėtų sukurti realią pridėtinę vertę.
Visada tikėjau, kad nepalankioje padėtyje esančioms grupėms reikia ištiesti pagalbos ranką. Dėl šios priežasties pasirašiau „Giving Pledge“ (populiarus itin turtingų žmonių pasižadėjimas paaukoti bent pusę viso savo turto). Mano gyvenimo planas nuo 18 metų buvo būti sėkmingam ir tada padėti mažiau laimingiems. Tai visada atrodė teisinga, ypač tokiam laimingam žmogui kaip aš. Visa tai, kas išdėstyta aukščiau, reiškia, kad vienas dalykas yra suteikti nepalankioje padėtyje esantiems žmonėms galimybių ir išteklių, kad jie galėtų sau padėti. Kitas dalykas – dėl odos spalvos paskirti kandidatą į vadovavimo pareigas, kai jis neturi reikiamos kvalifikacijos joms eiti. Atrodo, kad taip ir buvo buvusios prezidentės Gay atrankos atveju. Ji neturėjo vadovavimo įgūdžių, kad galėtų eiti Harvardo universiteto prezidentės pareigas, nesigilinant į jokius klausimus apie jos akademinius pasiekimus. Tai paaiškėjo netrukus po spalio 7 d., tačiau daug ženklų buvo ir anksčiau, kai ji buvo fakulteto dekanė.
Harvardo valdyba neturėjo vykdyti vadovo paieškos proceso, kurio iš anksto numatytas tikslas buvo įdarbinti tik DEI patvirtintą kandidatą. Bet kuriuo atveju yra daugybė neįtikėtinai talentingų juodaodžių vyrų ir moterų, kuriuos Harvardas galėjo pasirinkti savo prezidentu, tad kodėl Harvardo korporacijos valdyba pasirinko būtent Gay? Nežinant visų faktų, galima tik spėlioti, tačiau atrodo, kad dėl Gay vadovavimo kuriant Harvardo Įvairovės, lygybės ir įtraukties biurą ir dėl DEI ideologijos skverbimosi į korporatyvinės valdybos posėdžių salę, Gay tapo palankiausiu kandidatu.
Prezidento darbas – vadovauti tūkstančiams darbuotojų, prižiūrėti 50 mlrd. dolerių vertės fondą, rinkti pinigus, valdyti išlaidas, paskirstyti kapitalą, įsigyti, parduoti ir statyti nekilnojamąjį turtą bei valdyti reputaciją – tai pareigos, kurias retas karjeros akademikas gali atlikti. Išplėtus kandidatų atranką ir įtraukus aukščiausio lygio verslo vadovus, taip pat atsirastų daugiau galimybių universiteto rektoriaus pareigoms užimti įvairiems talentams. Be to, Harvardas yra didžiulis verslas, kuris netinkamai valdomas. Universiteto išlaidų struktūra yra nekontroliuojama iš esmės dėl to, kad administracija augo be ribų. Pajamos yra mažesnės nei turėtų būti, nes per pastarąjį dešimtmetį, fondas gavo tik 4,5 proc. metinę grąžą, ir ši maža grąža ne dėl to, kad fondas prisiėmė mažesnę riziką, nes didžioji jo turto dalis investuota į nelikvidų ir kitą didelės rizikos turtą.
Produkto – Harvardo studijų – kaina dešimtmečiais augo gerokai sparčiau nei infliacija (manau, kad per metus ji išaugo apie 7–8 proc.) ir dabar už ketverių metų humanitarinį išsilavinimą Harvardo universitete mokama apie 320 tūkst. JAV dolerių. Todėl dabar Harvardą gali sau leisti tik studentai iš turtingų ir neturtingų (joms taikomos lengvatos) šeimų. Vidurinioji klasė negali gauti pakankamos finansinės pagalbos kitaip, kaip tik skolindamasi daug pinigų, o baigus universitetą ir turint didelį paskolos likutį, sunku ekonomiškai susitvarkyti gyvenimą.
Geriausios pasaulio įmonės daugelį dešimtmečių auga dideliais tempais. Harvardas augo de minimis tempu. Nuo tada, kai baigiau studijas prieš 35 metus, Harvardo studentų skaičius išaugo mažiau nei 20 proc. Kokią dar žinote sėkmingą įmonę, kurios aptarnaujamų klientų skaičius per 35 metus išaugo mažiau nei 20 proc. ir kurios beveik visas pajamų augimas buvo pasiektas vien didinant kainas?
Apibendrinant galima teigti, kad Harvardui sutvarkyti reikia atlikti daug daugiau darbų nei tik pakeisti jo prezidentą. Vis dėlto kito Harvardo prezidento parinkimas yra labai svarbi užduotis, o asmenys, kurie yra atsakingi už šio sprendimo priėmimą, atsižvelgiant į jų pastarojo meto istoriją, neturi geros patirties, be to, jie gerai nesusitvarkė su kitomis problemomis, kurias įvardijau pirmiau. Valdyba nesugebėjo sukurti universitetiniame miestelyje nediskriminacinės aplinkos, todėl universitetas patyrė didžiulę žalą reputacijai, didelius teisinius ir finansinius sunkumus, Kongreso tyrimus ir kontrolę, galėjo netekti federalinio finansavimo, o visa tai pakenkė visų studentų mokymosi aplinkai.
Kai buvo iškeltas klausimas dėl plagiato prezidentės Gay moksliniuose darbuose, Valdyba pareiškė, kad šie teiginiai yra „akivaizdžiai melagingi“, ir pagrasino žiniasklaidos leidiniui „New York Post“ „milžiniška“ atsakomybe, jei šis paskelbs straipsnį, kuriame bus keliami šie klausimai. Tik po to, kai straipsnis buvo atšauktas, valdyba slapta pradėjo paviršutinišką, trumpą tyrimą, nesilaikydama tinkamo fakulteto nario galimo plagijavimo vertinimo proceso. Kai Valdyba pagaliau viešai pripažino kai kuriuos Gay plagijavimo atvejus, ji plagijavimą apibūdino kaip „netyčinį“ ir sugalvojo naujų eufemizmų, t. y. „dubliuojančią kalbą“ plagijavimui apibūdinti, o tai yra akademinio sąžiningumo sumenkinimas, padaręs didelę žalą Harvardo akademiniams standartams ir patikimumui.
Valdybos sudaryta trijų asmenų „politologų ekspertų“ grupė, kuri iki šiol lieka neįvardyta ir kuri vertino Gay darbą, nenustatė daugybės jos plagijavimo pavyzdžių, o tai dar labiau pakenkė universiteto reputacijai ir jo akademinio sąžiningumo prestižui, nes pranešėjas ir žiniasklaida po kelių dienų ir savaičių toliau nustatinėjo papildomas Gay darbo problemas. Leidinio „New York Post“ teigimu, valdyba taip pat akivaizdžiai siekė nustatyti pranešėjo tapatybę ir atkeršyti jam ar jai, taip pažeisdama universiteto pranešėjų apsaugos politiką. Nepaisant viso to, kas išdėstyta aukščiau, Valdyba „vienbalsiai“ visiškai palaikė prezidentę Gay per šią beveik keturis mėnesius trukusią krizę, kol galiausiai buvo priversta priimti jos atsistatydinimą, o tai yra didelė ir tebesitęsianti Harvardo ir Valdybos reputacijos katastrofa. Įprastomis verslo sąlygomis, esant minėtoms aplinkybėms, visa valdyba nedelsiant atsistatydintų ir būtų pakeista akcininkų paskirta grupe. Tačiau Harvardo atveju valdyba pati skiria save ir naujus narius. Jiems pakeisti nėra akcininkų balsavimo mechanizmo.
Valdyboje neturėtų būti daugiausia asmenų, kurie laikosi tos pačios politikos ir požiūrio į DEI. Nauji valdybos nariai turėtų būti išrinkti skaidriu procesu, padedant 30-ies asmenų stebėtojų tarybai. Nėra jokios priežasties, dėl kurios Harvardo 12 nepriklausomų patikėtinių valdyba negalėtų būti sudaryta iš įspūdingiausių, itin sąžiningų, intelektualiai ir politiškai įvairių mūsų šalies ir pasaulio žmonių. Galime rinktis iš daugybės puikių žmonių, o direktoriaus darbas ką tik tapo daug įdomesnis ir svarbesnis. Tai nebėra ir niekada neturėjo būti tik garbės postas ir politinė sinekura.
Harvardas turi vėl tapti meritokratine institucija, kurioje dėstytojai ar studentai nediskriminuojami dėl odos spalvos ir kurioje įvairovė suprantama plačiąja prasme, kad studentai galėtų mokytis aplinkoje, kurioje palankiai vertinami įvairūs dėstytojų ir studentų, turinčių tikrai įvairią patirtį ir kilmę, požiūriai. Harvardas turi sukurti akademinę aplinką, kurioje vyrautų tikra akademinė laisvė ir žodžio laisvė, kurioje savicenzūra, kalbos kodeksai ir „pašalinimo kultūra“ būtų visiems laikams išstumti iš universiteto teritorijos.
Tai minimalūs pokyčiai, būtini norint pradėti taisyti padarytą žalą.