Alfa.lt
Prieš Kalėdas įprasta rinkti metų įvykius. Amerikoje į juos galėtų taikyti paskelbta JAV Senato Žvalgybos komiteto ataskaita apie CŽV kalėjimus. Lietuvoje tai gali būti ne metų, o ištiso dešimtmečio įvykis. Išmušta pirmoji plyta iš melo sienos, saugojusios politinės korupcijos ištakas.
Pati netiesos siena dar stūkso nepajudinamai. Girdi, dievai nematė tų CŽV kalėjimų, jų paieškos pakenks strateginiam partneriui, Amerikos ir Europos santykiams. Apsimetama, kad ničnieko svarbaus neįvyko. Ataskaitoje minimas „violet center” nebūtinai yra Lietuva, tai tik „The Washington Post“ spėlionės – tarsi tai būtų koks bulvarinis laikraštpalaikis.
Po šio įtakingo ir gerai informuoto, artimo vyriausybiniams sluoksniams dienraščio pirmosios publikacijos ir TV kanalo ABC News reportažo JAV Senato Žvalgybos komitetas 2009 metais pradėjo tyrimą, kurį baigė tik pernai. Prireikė dar metų, kol narsiajai komiteto pirmininkei, Kalifornijos valstijai atstovaujančiai senatorei ir buvusiai San Francisko merei Diane Feistein pavyko apginti teisę viešai skelbti tyrimo santrauką. Praėjusią savaitę išvadų santrauka Niujorke jau pasirodė ir atskira knyga.
Nepanašu, kad Lietuvoje būtų daug politikų, trokštančių šią knygą perskaityti. O juk ji būtų ne tik unikalios informacijos šaltinis, bet ir neįkainojama demokratijos ir įstatymo viršenybės pamoka.
Ataskaita darsyk patvirtino tai, kas mane žavi „amerikietiškoje svajonėje“, amerikietškame gyvenimo būde – beatodairiška ištikimybė demokratijai, pagarba žmogaus teisėms. Nors Amerika yra pasaulinio terorizmo taikinys Nr.1, nors per 2001-ųjų rugsėjo 11-osios tragediją šalis neteko penkių tūkstančių nekaltų taikių amerikiečių, nors CŽV yra Amerikos skydas kovoje su tarptautiniu terorizmu, ir daugybė CŽV vyrų bei moterų padėjo galvas šioje kovoje, tačiau tai nesutrukdė JAV senatoriams drąsiai atskleisti nemalonius faktus savo žmonėms ir pasauliui. Nors CŽV draugas, bet tiesa brangesnė.
O Lietuva?
Lietuva, atrodo, bailiai užsikimšo ausis, kad neišgirstų praėjusio trečiadienio, gruodžio 17 d., visą pavakarę Europos Parlamento Strasbūre skliautus drebinusių kaltinimų dėl CŽV kalėjimų Europos Sąjungoje bei žmogaus teisių išniekinimo. Taip pat tą pačią dieną nuskambėjusios neįprastai griežtos Europos Komisijos ištarmės, kad Bendrijos narės, kurių teritorijoje buvo kalėjimai, tučtuojau turi ištirti šiuos nusikaltimus ir kaltininkus patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Tačiau Lietuvos Generalinė prokuratūra kaltininkų nusiteikusi ieškoti. Amerikoje. Praėjusią savaitę Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui generalinio prokuroro pavaduotojas Darius Raulušaitis ir Generalinės prokuratūros Kovos su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija departamento vyriausiasis prokuroras Irmantas Mikelionis vangiai pristatinėjo kuklius pasiekimus šioje byloje, visa savo povyza demonstruodami: vienu ikiteisminiu tyrimu daugiau ar mažiau, koks skirtumas.
Svarbiausias darbas, kuriam užsimojo mūsų prokurorai, tai surašyti JAV teisinės pagalbos prašymą, kad amerikiečiai suteiktų daugiau informacijos, tarsi iš anksto nežinotų, koks bus atsakymas, nes ant kiekvieno dar iki kupiūrų (užtušuotų vietų) Senato ataskaitos lapo įspausta žyma „Non-Foreign“.
Kartojamas tas pats triukas, kuris leido Generalinei prokuratūrai jau sykį nutraukti CŽV kalėjimų Lietuvoje ikiteisminį tyrimą, nors po 2009 m. Amerikos žiniasklaidos sukelto skandalo atskleisti teisybę kategoriškai pareikalavo prezidentė Dalia Grybauskaitė (ir nūnai reikalauja). Neigiamas JAV Teisingumo departamento atsakymas suteikti papildomos informacijos tapo formalia dingstimi Generalinei prokuratūrai nutraukti pradėtą ikiteisminį tyrimą.
Kur kas toliau nukeliavo 2009 m. konservatoriaus Arvydo Anušausko vadovaujama laikinoji Seimo komisija, pagal tuometes aplinkybes tikrai nuveikusi nemažai. Komisijai jau buvo pradėję liudyti žmonės. Tačiau ir tai neįkvėpė prokurorų tęsti tyrimą.
Kaip ir tais pačiais metais veikusi Europos Tarybos komisija, vadovaujama žymaus Europos teisininko, Šveicarijos senatoriaus, buvusio prokuroro Dico Marty. Komisijos tyrimo išvados neleido abejoti, kad CŽV kalėjimo Lietuvoje būta. Tačiau šios išvados Lietuvoje faktiškai buvo nutylėtos.
Generalinė prokuratūra atsisakė 2013 m pradėti ikiteisminį tyrimą Lietuvos žmogaus teisių gynėjų prašymu, kai į Europos Žmogaus Teisių Teismą ieškinį prieš Lietuvos valstybę padavė Lietuvoje slaptame CŽV kalėjime kalintas ir kankintas kalinys. Lietuvos prokurorai suabejojo, ar apskritai toks žmogus egzistuoja. Paaiškėjus, kad vis dėlto egzistuoja, šiemet vargais negalais pradėtas ikiteisminis tyrimas. Šiokia tokia pažanga – kankintą Lietuvoje kalinį jau turime, nors slaptųjų kalėjimų dar ne.
Apie šio ikiteisminio tyrimo intensyvumą viską pasako tai, kad dar praėjusį trečiadienį generalinio prokuroro pavaduotojas D. Raulušaitis Seimo komiteto posėdyje nežinojo, kas buvo tas Lietuvos kalinys, tartum tai būtų koks pilkas žmogelis.
Tai įžymybė, taip pat ir interneto (internete apstu jo nuotraukų), vienas svarbiausių Rugsėjo 11-osios bylos įtariamųjų, šio nusikaltimo finansavimo organizatorius. Lietuvai savotiškai nepasisekė, kad jai CŽV skyrė tokį svarbų kalinį: lengviau paslėpti visą kalėjimą nei tokią pasaulinio terorizmo tinklo figūrą.
Specialiai ir nemokamai informuoju Generalinę prokuratūrą: tai Saudo Arabijos pilietis Mustafa al Hawsavis, g. 1968 balandžio 3 d., nuo 2010 m. iki dabar kalinamas Gvantanamo kalėjime. Galite ruoštis komandiruotei, nes iki šiol abiejų jūsų ikiteisminių tyrimų rezultatai tėra, kaip mėgsta sakyti amerikiečiai, truputį daugiau negu nieko.
Tačiau nebūtina skristi į Gvantanamą, nes liudininkų su kaupu ir Lietuvoje – Palangos ir Vilniaus oro uostų darbuotojai, muitininkai, pasieniečiai, saugumiečiai. Žinoma, jeigu jie nebus išgąsdinti bandant atpirkimo ožiais padaryti iešmininkus. Čia uodegas giliausiai įmerkę aukščiausio rango pareigūnai ir buvę valstybės vadovai. Todėl taip atkakliai nenorima rasti Lietuvoje slaptųjų kalėjimų.
JAV Senato Žvalgybos komiteto ataskaita paakina naujai pažvelgti į senus įvykius ir faktus, atskleidžia jų naują ir tikrąją, anksčiau net nenuspėjamą, prasmę.
Visuose praėjusio dešimtmečio skandaluose, savotiškuose „mažo intensyvumo pilietiniuose karuose“, neišvengiamai svarbiausią vaidmenį atlikdavo Valstybės saugumo departamentas(VSD). Pirmasis „mažo intensyvumo pilietinis karas“ užvirė 2004 m. – tai buvo prezidento Rolando Pakso apkalta, kurioje pirmuoju smuiku griežė VSD. Apkaltos organizatorių nebūtų sustabdę išmintingi prancūzų filosofo Raymond’o Arono žodžiai, ištarti pokario Europoje, politinio nestabilumo ir silpnų besikuriančių demokratijos institucijų laikais: nuversti žmonių išrinktą prezidentą nėra tas pats, kaip nuversti karalių.
Vilniaus apygardos prokuratūrai europarlamentaras R. Paksas liudijo, kad 2003m. jį prezidentūroje aplankęs tuometis VSD generalinis direktorius Mečys Laurinkus ir abstraktokai apylankomis pasmalsavęs, ar Lietuva nesutiktų kaip nors prisidėti prie kovos su terorizmu leisdama strateginio partnerio specialiosioms tarnyboms Lietuvoje atlikti tam tikrus veiksmus. Prezidentas R. Paksas pasakė „ne“.
Po to M. Laurinkus išvyko mėnesiui į komandiruotę už Atlanto. Grįžus departamento vadovui iš Amerikos, netrukus pasirodė garsioji VSD pažyma apie grėsmes nacionaliniam saugumui. Neva slapta, valstybės paslaptį sudaranti informacija buvo žaibiškai nutekinta žiniasklaidai – apkaltos lavina pajudėjo. Šį R. Pakso liudijimą Vilniaus apygardos prokuratūra iki šiol laiko giliai paslėpusi.
Tada ir buvo išleistas slaptųjų tarnybų džinas iš butelio Lietuvoje. Jeigu jos gali nuversti prezidentą, tai joms niekų darbas paimti už gerklės parlamento ar Vyriausybės narį, net visą parlamentinę partiją in corpore, be baimės ir atsakomybės šnipinėti politikus ir žurnalistus.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.
