Šiuo metu Lietuvos žiniasklaida išgyvena aukso amžių. Dar niekad Lietuvos žurnalistika neturėjo tiek talentų, aukščiausio lygio profesionalų. Manot, pokštauju? Anaiptol. Remiuosi pačia Prezidente Dalia Grybauskaite, kuri iš visų laisvųjų profesijų daugiausia ordinais yra apdovanojusi žurnalistus ir net tinklaraštininkus.
Per visą Lietuvos žurnalistikos istoriją neužderėjo tiek žurnalistų ordininkų, kiek per viso labo dvi D.Grybauskaitės kadencijas.
Populiarusis Andrius Tapinas – ne pirmas ir ne paskutinis iš D.Grybauskaitės ordininkų sąrašo, tačiau neabejotina jo puošmena, savotiška D.Grybauskaitės epochos žiniasklaidos emblema, gal net Prezidentūros ambasadorius. Dėl pastarojo titulo žurnalistas gali energingai protestuoti, tačiau A.Tapino surengtas garsusis mitingas prie Seimo „Mes kaltinam!“ , mano nuomone, buvo palaimintas nematomos rankos iš S.Daukanto aikštės.
Galima iki pasaulio pabaigos ginčytis, ar nėra rizikinga žinomam žurnalistui rengti politines akcijas ir tiesiogiai įsivelti į politines kovas, jeigu dar tikime fundamentaliais žiniasklaidos objektyvumo, nešališkumo, nepriklausomumo principais. Tačiau nebelieka dėl ko diskutuoti, kai išgirsti, jog A.Tapino „Laisvės TV“ gavo 100 000 eurų iš Vidaus reikalų ministerijos – Europos sąjungos(ES) paramos. Ar surengtas protesto mitingas, valdžios kritika ir kitoks jos spaudimas nėra paprasčiausias reketas?
Dar prasčiau nuteikia paties A.Tapino šio fakto komentaras: „…turbūt nėra nė vienos žiniasklaidos priemonės, kuri anksčiau ar vėliau nebūtų gavusi kažkokio finansavimo iš Europos Sąjungos. Tai yra normalus procesas“.
Vokietijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose ar Jungtinėje Karalystėje tai nebūtų „normalus procesas“ . Net Lietuvoje bent jau mano visos vadovautos „žiniasklaidos priemonės“ niekad nėra prašiusios ir gavusios paramos iš ES. Kaip tik todėl savaitinis žurnalas „Ekstra“ galėjo demaskuoti Vilniuje rezidavusį ES atstovą kyšininką (kai dar Lietuva derėjosi dėl stojimo į ES).
Ir atvirkščiai: priklausomybė nuo ES paramos užčiaupė Lietuvos žiniasklaidą, kai visa Europa piktinosi ir bjaurėjosi puota maro metru Briuselyje: per patį 2008 m. krizės įkarštį, ragindama susiveržti diržus, pati Europos Komisija (kurios narė tuo metu buvo ir D.Grybauskaitė) savo algų nesusimažino nė euro centu.
Viešinimui skirtos biudžeto ir ES paramos lėšos, kuriomis disponuoja kiekviena ministerija, departamentas, tarnyba, iš tikrųjų yra šiltų draugiškų santykių su žiniasklaida laidas. Gavęs nepatogų klausimą arba signalą apie ruošiamą kritišką publikaciją, žinybos vadovas pirmučiausia spaudos tarnybos prašo patikrinti sutartis su žiniasklaida. Toks įteisintas žurnalistų papirkinėjimas arba prekyba poveikiu.
Schema pasidaro sudėtingesnė, kai įsijungia tarpininkai – neišvengiami viešieji ryšiai, kuriems ir atitenka didžioji dalis viešinimo pyrago. Kuo tas pyragas storesnis, tuo geresni viešieji ryšiai, kurie pajėgūs užgesinti bet kokį skandalą, suvaldyti krizę, tapdami patikimu “stogu” . Ypač gerais viešaisiais ryšiais nuo seno garsėja turtingas, labiausiai korumpuotas energetikos klanas, kurio kol kas niekas neįveikė.
Tačiau viešųjų ryšių tikroji čempionė – mūsų Prezidentė. Jos susikurtas nuo pirmųjų dienų Prezidentūroje įvaizdis nesikeičia nė per plauką – kaip ir jos amžinoji šukuosena. Šiam įvaizdžiui nė menkiausio poveikio nepadarė visiems žinomi ne patys patraukliausi D.Grybauskaitės biografijos faktai. Įvaizdis prieš tikrovę pasiekė absoliučią pergalę.
Tai neįvyko savaime, be milžiniškų pastangų, kruopštaus , ne visuomet įmatomo triūso. Taip manyti gali tik tie naivuoliai, kurie nenutuokia, kas yra viešieji ryšiai.
Naujausias pavyzdys – NATO viršūnių susitikimas Briuselyje. Daugiau nei įžūlus (iš tiesų negrabus ir mėgėjiškas) buvo bandymas viešiems ryšiams ir D.Grybauskaitės įvaizdžiui pajungti įvykį, kurį stebėjo viso pasaulio žiniasklaida.
Susitikime nestigo chaoso ir nerimo dėl ateities, iš piršto laužtų gandų ir nepamatuotų spėlionių. Tačiau tik Lietuvos žurnalistai atrado, kad susitikimą nuo žlugimo išgelbėjusi D.Grybauskaitė, kuri už tai net sulaukusi R.Trumpo padėkos ir E.Macrono bučinių. Šitas viešas melas buvo iliustruojamas nuotraukomis ir video siužetu.
Ką mes matėme iš tikrųjų? D.Grybauskaitė kaip nuolanki tarnaitė čiumpa pro šalį išdidžiai marširuojančio JAV prezidento ranką, tas nueidamas visiems (pirmiausia – sau, kaip jam įprasta), o ne D,Grybaukaitei, mesteli pagyrimą „Good job“. Prancūzijos prezidentas pasisveikindamas pabučiuoja Lietuvos vadovę ir, kaip galantiškas vyriškis, pasako komplimentą ir čia pat kreipiasi į jam įdomesnį pašnekovą – Armėnijos prezidentą, nes armėnų diaspora Prancūzijoje visuomet buvo įtakinga.
Bet Lietuvos žurnalistų ordininkų ir kandidatų į ordininkus legionas choru skelbė tai, ko nepatvirtino nė vienas pasaulio žiniasklaidos šaltinis. Net pusamžiai jau žilstelėję mano kolegos, vadinantys save politikos analitikais, prisiminė savo propagandistų jaunystę ir melavo be jokios gėdos net susiriesdami, kokia nuostabi ir šauni Briuselyje buvo mūsų Prezidentė, kaip jai nusilenkė galingiausių valstybių vadovai.
Šią viešųjų ryšių akciją pratęsė TV naujienų tarnybos, išsiuntusios repoterius į gatves kamantinėti Lietuvos žmonių, ar jie džiaugiasi dar vienu D.Grybauskaitės užsienio politikos laimėjimu. Viskas dėl to įvaizdžio. Ir reitingų, kurie po „tulpių pašto“ avarijos susvyravo ir smuktelėjo.
Panašiai Lietuvoje buvo atspindėtas ir balandžio mėnesio Baltijos valstybių prezidentų ir D.Trumpo susitikimas. Kol mūsų namudininkai propagandistai Lietuvos visuomenei plovė smegenis apie D.Grybauskaitės tariamą lyderystę Vašingtone, Amerika per ABC „Fox news“ kanalą ir pasaulis per „YouTube“ raitėsi iš juoko žiūrėdami „Saturday Night Live“, kur Holivudo žvaigždė Alecas Baldwinas ir aktorė Kate McKinnon parodijavo D.Trumpą ir D.Grybauskaitę. Amerikiečių parodija buvo arčiau tiesos nei neva rimtos lietuviškos žiniasklaidos pateikiama informacija.
Vis dėlto net propagandistai, įvaizdžio kūrėjai nebūtinai pykstasi su tiesa. Antai pernai per visas krašto TV buvo demonstruojamas klipas Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė duoda startą akcijai „Vasario 16-ąją švęsk linksmai ir išradingai“.
Prezidentės nuotaikingai diriguojamas orkestras galėjo simbolizuoti ir Lietuvos žiniasklaidą, kuri paklūsta jos įkvėptam valdingam mostui. Svarbiausia, trokštančių patekti į šį dvaro orkestrą žurnalistų netrūksta – net iš beribių laisvų interneto erdvių.
Per dvi D.Grybauskaitės kadencijas Lietuvos žiniasklaida savo valia atsisakė „ketvirtosios valdžios“ statuso. „Ketvirtąja“ ji gali būti tik išlikdama nepriklausoma nuo trijų pirmųjų. Šiuo metu Lietuvos žiniasklaida suaugusi su valdžia, tapusi jos dalimi. D.Grybauskaitės dvaro orkestro sezonas tęsiasi.