Į konservatorių laivą trenkė žaibas iš giedro dangaus- juoda neganda juos užgriuvo dėl menkų kišenpinigių, nors iki tol be didesnės atsakomybės vartė milijonus ir milijardus. Dar labiau buvo netikėtina , kad pirtį jiems užkūrė jų favoritas Andrius Tapinas.
Suglumę apžvalgininkai suko galvas, kodėl „visuomenininkas“ ūmai pradėjo kandžioti jį dosniai maitinusią ranką? Pagrindinė versija: neva tai rimta paraiška Prezidento rinkimams. Atsarginė versija: ministrei smogta keršto sumetimais dėl nelaimėto viešojo pirkimo konkurso.
Jeigu ir buvo kerštaujama, tai savivaldai ir savivaldybėms, kurių rinkimus Tėvynės sąjunga- Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) skaudžiai pralaimėjo. Ir ypač Kaunui, kuris iš konservatorių ir jų trubadūro A. Tapino per rinkimus stačiai pasityčiojo. Bet kuo čia dėta Jurgita Šiugždinienė? Ir kodėl ji?
Į šį klausimą įtikinamai atsakė advokatas Dominykas Vanhara, pasitelkęs žvejybos metaforą. Gali prigaudyti kaupiną kibirą pūgžlių ir pusės delno karosų, bet tokia smulkme nepasigirsi facebook‘e, o štai gražuolė lydeka- visai kas kita. Kam įdomus savivaldybių mailius- tai būtų ir likę provincijos anekdotais apie gudruolius, pilančius į automobilį vienu metu benziną ir dyzeliną, atsiskaitančius penkiolika kortelių. Bet Švietimo, mokslo ir sporto ministrės figūra A. Tapino operacijai suteikė mastą. Ir ne bet kokios ministrės, o kaunietės.
Dar viena šio skandalo keistenybė- A. Tapino užpultą Ingridos Šimonytės Vyriausybės narę vienas pirmųjų šokosi ginti didžiausias konservatorių priešas Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis. Po teisybei meras gynė save, nes iškart sumojo , kad degančių čekių gaisro epicentre netrukus atsidurs jis ir kauniečių savivaldybė.
Atrodė, jog ministrė išsilaikys balne. Žaibiškai, lyg iš anksto paruoštą pasitikėjimą J. Šiugždiniene pareiškė TS-LKD prezidiumas, mūru už ją stojo premjerė I. Šimonytė. Ne iš tokių balų konservatoriai ir jų ministrai išlipdavo sausut sausutėliai.
Tačiau dėl kelių priežasčių degančių čekių skandalas įgavo nelauktą pagreitį, pakrypo netikėta vaga ir išsprūdo iš jo konstruktorių rankų. Pirmiausia – dėl pačios ministrės intelekto. Jos pateikta ataskaita pralinksmino visą Lietuvą (nesiseka mums su Švietimo ministrėmis: viena „ačiū“ rašė su nosine, antra prailgino metus dviem dienom). Bet noras juoktis prapuola, paaiškėjus, kad į dienos šviesą išvilktas ministrės savivaldybės pinigų įsisavinimas, nesiskiriantis nuo pasisavinimo, yra sisteminis, įsišaknijęs daugumoje Lietuvos savivaldybių.
Maža paguoda, kad tai buvo daroma pagal pačių savivaldybių tarybų patvirtintus reglamentus. Šį argumentą trumpai drūtai į miltus sumalė kitas teisininkas, buvęs Lietuvos Aukščiausiojo teismo konsultantas Tomas Chochrin: “ Pasiteisinimai, kad kažkokie įstatymo lydimieji aktai kažko nereglamentavo, todėl galima vogti mokesčių mokėtojų lėšas , yra išvis absurdiški. Užtektų atsiversti tokį dalyką, kaip savivaldybės nario priesaiką:“ Aš, ( vardas, pavardė), prisiekiu gerbti ir vykdyti Konstituciją ir įstatymus , sąžiningai ir garbingai atlikti savo pareigas ir susilaikyti nuo veiksmų, pažeidžiančių savivaldybės gyventojų teises ir viešuosius interesus. Tepadeda man Dievas“. Sulaužiusiam priesaiką tarybos nariui tik vienas Dievas ir galėtų padėti.
Tokie pat nieko verti skundai ir graudūs verksmai dėl pigios valdžios, nes savivaldybių tarybų nariai negauna algos, jie nepasidaro kaip Seimo nariai profesionalūs politikai, lieka savo darbovietėse. Šveicarijos net federacinio parlamento (Federacinio susirinkimo) nariai posėdžiauja nemokamai, jų pragyvenimo šaltinis ir po rinkimų yra jų profesinė veikla.
Toks modelis apsaugo politikus nuo greito subiurokratėjimo, jiems daug mažesnė grėsmė atitrūkti nuo žmonių, prarasti profesinius įgūdžius ir virsti partiniais funkcionieriais, nes gyvena savo bendruomenėje, dalinasi su ja rūpesčiais ir godomis. Kažko panašaus tikėjosi ir lietuviškos savivaldos kūrėjai, kad tai iš tikrųjų būtų valdžia arčiausiai žmogaus.
Šveicariškas modelis paremtas subsidiarumo principu- kuo daugiau valdžios perduoti kuo smulkesniam politiniam vienetui. Todėl į nacionalinę politiką iškyla asmenys, jau patikrinti ir įrodę savo gebėjimus kantono ir bendruomenės (seniūnijos) lygiu.
Lietuvoje apie subsidiarumą galima kalbėti nebent ironiškai – centrinės valdžios suteiktas savivaldai korupcijos galimybes. Kaip byloja čekių skandalas, nelabai apsiriktume, savivaldybių tarybas pavadinę korupcijos pradžios mokykla.
Čia nebūta jokios kontrolės – nei vietinės, nei centrinės. Nors prie visų savivaldybių veikia savarankiškos biudžetinės įstaigos teisėmis Kontrolės ir audito tarnybos, vadovaujamos Savivaldybės kontrolierių, nors savivaldybių tarybose sudaryti Kontrolės komitetai ir Antikorupcijos komisijos – niekas nepastebėjo miestelėnų pinigų pasisavinimo, kuris truko metų metus.
Savivaldybių tarybų patvirtinti reglamentai, atvėrę kelius masiniam piktnaudžiavimui, neužkliuvo nei Valstybės kontrolieriui, nei Finansų ministerijai, prižiūrinčiai Nacionalinį biudžetą, kurį sudaro valstybės ir savivaldybių biudžetai. O juk išradinėti dviračio nereikia- pakaktų perimti Seimo praktiką (Seimo nariai privalo atsiskaityti ir pateikti čekį už kiekvieną kanceliarinėms išlaidoms skirtą centą).
Negana to, degantys čekiai svilina padus net pačiai finansų ministrei Gintarei Skaistei. Būdama Kauno miesto savivaldybės tarybos nare, ji griežtesnio reglamento ir atskaitomybės už kanceliarinių išlaidų panaudojimą nepasigedo, leido kauniečių pinigus, kaip ir būsimas kultūros ministras Simonas Kairys, be čekių, galutinai patvirtindami, kad tai ne paskiras atvejis, o darniai veikusi sistema. Kaip vienos sistemos dalyviai, ir G. Skaistė, ir S. Kairys. ir J. Šiugždinienė panašias didžiausias sumas paklojo kurui, su kuriuo kasdien turėjo nuvažiuoti šimtus kilometrų, nelyg būsimieji ministrai po tarnybos dirbdavo Kaune taksistais.
Vis dėlto gaisras būtų gesęs ir užgesęs , jeigu ne Prezidentūra, kirtusi ta pačia kauniečių korta ir įvariusi konservatorius į kampą.
Visi buvo užmiršę, kad ir Prezidentūroje triūsia kaunietis, kuriam būtų privalu pateikti čekius už miesto tarybos nario kanceliarines išlaidas. Kadangi Prezidento Gitano Nausėdos vyriausiasis patarėjas Povilas Mačiulis čekių neišsaugojo, be gaišavimų atsistatydino.
Po tokio G. Nausėdos komandos prikišamai pademonstruoto tarnybinės etikos standarto I. Šimonytės stovykla nebegalėjo toliau skelbti, kad J. Šiugždinienė – tikras skaidrumo ir sąžiningumo stebuklas. Ministrė buvo priversta įteikti premjerei atsistatydinimo prašymą.
Po dar vienos kelionės į Vilnių užsukęs TS-LKD vedlys Gabrielius Landsbergis skubinai surengtoje spaudos konferencijoje graudinosi ir auditoriją mėgino sugraudinti, kalbėdamas apie vienos vargšės ministrės linčo teismą ir ritualinį paaukojimą, kuris sistemos nepakeistų, nes už susidariusią padėtį esame atsakingi visi, maksimalaus skaidrumo ir atsiskaitomumo reikalavimai šiai Vyriausybei ir bet kam, įskaitant Europos parlamento( EP) narius, yra per griežti.
Dėl EP buvęs EP narys G.Landsbergis nėmaž neklysta. Net Lietuvos ministrai ir Seimo nariai, nekalbant apie savivaldybių tarybas, atrodo kaip suvargę neturtėliai greta europarlamentarų, kurių mėnesio atlyginimai senstelėjusiais duomenimis (nes nuolat indeksuojami atsižvelgiant į infliaciją ) buvo 9.808 eurai (iki mokesčių), dienpinigiai už kiekvieną darbo dieną (posėdį) – 320 eurų, apmokamos kelionių ir gydymosi išlaidos.
Bet žmogui niekad negana: 2017 m. Europos žurnalistai išniukštinėjo , kad ne vienam europarlamentarui gimtajame krašte privalomas biuro patalpas suteikdavo veltui jį delegavusios partijos, todėl Briuselio kas mėnesį neatsiskaitytinai skirti 4.513 eurų biurų nuomai be pėdsako pradingdavo apsukresnių EP narių privačiose kišenėse. Kaip žemėje, taip ir danguje.
Gesindamas degančių čekių įsiplieskusį gaisrą, TS-LKD pirmininkas jau spaudos konferencijoje pateikė Vyriausybės krizės suvaldymo planą, kuris tik atrodė ryžtingas ir radikalus, tačiau iš esmės ničnieko nekeičiantis. Primenantis farsą, kai klounai vaidina dramą ar net tragediją; arba paprasčiausią visuomenės gąsdinimą ir šantažą Vyriausybės atsistatydinimu ir pirmalaikiais Seimo rinkimais. Vėlgi tie patys viešieji ryšiai.
TS-LKD prezidiumas šį krizės suvaldymo (viešųjų ryšių) planą patvirtino, tik jo dalis apdairiai sukeitė vietomis: pirmiau- pirmalaikiai Seimo rinkimai, o tik paskui gali būti svarstoma dėl Vyriausybės atsistatydinimo. Sekmadienį I. Šimonytė interviu patikslino, jog tai – ultimatumas Seimui: jeigu nebus paskelbti pirmalaikiai rinkimai – ji ir Vyriausybė atsistatydins. Kur logika: užuot atsistatydinusi, premjerė renkasi aplinkinį kelią, iš pradžių reikalaudama paleisti Seimą, nors puikiai nutuokia, kad tai utopija? Mat pagal Konstituciją pirmalaikiai Seimo rinkimai gali būti paskelbti Seimo nutarimu, priimtu ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių.
Krizių metu ir išvystame tikruosius politikų veidus. Vyriausybės vadovė pasirodė kaip politinė nebrendila, aklai valdoma savo liguistų ambicijų, kurioms nemirktelėjusi gali paaukoti valstybės interesus, negebanti prisiimti atsakomybės, todėl ir nūnai ją mėgina permesti Seimui, kurio, tiesą sakant, niekad negerbė.
Sykiu tai gudri lošėja, mokanti lemiamu momentu blefuoti. Tarkim, išliko šešėlyje, įkliuvus jos numylėtiniui įtariamam pedofilui Kristijonui Bartoševičiui, nustelbus jo galimus nusikaltimus mažiau reikšmingu informacijos nutekinimo skandalu ir visą kritikos ugnį nukreipus į Seimo pirmininkę Viktoriją Čmilytę -Nilsen.
Arba blefas su ministrais G. Landsbergiu ir Mariumi Skuodžiu, patekusiais į bėdą dėl baltarusiškų trąšų tranzito. Kilęs triukšmas ir visuomenės pasipiktinimas buvo numaldytas premjerei įteiktais ministrų atsistatydinimo prašymais. Pagulėję ant premjerės stalo ir atmesti, šie popieriai stebuklingai pavirto indulgencijomis- ministrų nuodėmių atleidimo raštais. (Šio triuko su J. Šiugždinienės atsistatydinimo prašymu I. Šimonytė po Prezidento patarėjo pasitraukimo neišdrįso po netrumpų dvejonių pakartoti.)
Žinoma, tai klounada, kuria konservatoriai pavertė visą nūdienos Lietuvos politiką – ir vidaus, ir užsienio. Šiandien galime tik spėlioti, ar I. Šimonytės pažadas atsistatydinti nėra dar vienas blefas. Nesvarbu, kad nutarimo projektas dėl pirmalaikių rinkimų Seime neabejotinai žlugs. Tačiau jau dabar vežimas, pastatytas prieš arklį, atliko savo vaidmenį: laimėta laiko, būtino garui nuleisti, pirmalaikių Seimo rinkimų tema, meistriškai pakurstoma konservatorių interviu, pareiškimų ir laiškų parlamentinių partijų lyderiams, nustūmė Vyriausybės klausimą į antrą planą. Ir vėliau, vengiant pakenti Lietuvos prestižui, vargu, ar rasis laiko ir vietos diskusijoms dėl Vyriausybės krizės ir atsistatydinimo, kai ant nosies – NATO viršūnių susitikimas Vilniuje. Po NATO samit‘o negi sutiks Seimas gadinti sau atostogas ir rinktis į neeilinę sesiją?
O sugrįžę rudenį visi galvos apie būsimus Prezidento, Europos parlamento ir Seimo rinkimus. Kiek čia tai Vyriausybei beliko, ar verta dėl jos laužyti ietis?
Todėl I. Šimonytės Ministrų kabinetas temps rūpesčių dėl Lietuvos naštą iki kadencijos pergalingo finišo. Jeigu I. Šimonytė, norėdama išsaugoti orų veidą, vis dėlto įteiktų Prezidentui atsistatydinimo prašymą, Seimas, pasimokęs iš premjerės, gali ir pritarti, ir nepritarti Vyriausybės atsistatydinimui arba pavesti Ministrų kabinetui ir jo vadovei toliau eiti pareigas.
Perfrazavus garsų posakį, klounada turi tęstis.