Kuriozas dėl neįvykusio prezidentės skrydžio į Rygą (taip pat ir į Taliną) – tai ne vien valstybės vadovės darbotvarkės planavimo, diplomatinio protokolo ir visos užsienio politikos klausimas. Problema net didesnė už pačios D.Grybauskaitės personą, jeigu taip galima būtų pasakyti.
Nors politiškai Lietuva jau seniai yra Europos dalis, tačiau ilgai senajame žemyne ji išliko (net iki šiol) energetikos izoliuota sala; su Europa Lietuvą sujungė automobilių keliai, jūros keltai, tvarkosi, nors ir lėtai, oro susisiekimas. Tačiau Europos geležinkelių žemėlapyje Lietuva – vis dar sala. Tėvų pasakojimai, kad Smetonos laikais įsėdęs iš vakaro Kaune į traukinį kitą dieną išlipdavai Berlyne, šiandieninėje Lietuvoje vis dar skamba kaip pasaka. Nors dabar keleiviniai traukiniai skrieja 240 km per valandą greičiu.
Tokiu greičiu turėtų važinėti ir nepriklausomos Lietuvos traukiniai – Europos Taryba ir Europos Parlamentas dar 2004 m. patvirtino „Rail Baltica“ projektą, sujungiantį Lenkiją, Lietuvą, Latviją, Estiją ir Suomiją. Lietuvos Vyriausybė ir Seimas „Rail Baltica“ pripažino svarbiu ir net ypač svarbiu valstybės projektu, tačiau tai jo nepaskubino. Tiesa, nutiesta atšaka nuo Kauno iki Šeštokų, tačiau ja niekas nesididžiuoja, net vengia prisiminti, nes tai dar viena didžioji afera – nors sukišti (pavogti) milijonai, tačiau čia traukiniai gali važiuoti tik 70 km per valandą greičiu. Gal šį ruožą greičiau galėtų įveikti prokurorai?
Įsivaizduokime Lietuvos prezidentę, traukiniu 240 km per valandą greičiu skubančią pasveikinti sesės Latvijos! Jeigu „Real Baltica“ būtų jau ne popierinis projektas. O dabar į Rygą ir Taliną vėluoja ne tik prezidentė, bet ir visa Lietuva, jos verslas, kultūra, žmonės.
P.S. Visi linksminosi, kad premjeras S. Skvernelis negalėjo grįžti iš Briuselio į Lietuvą. Bet ar čia netiktų finalinis N.Gogolio „Revizoriaus“ klausimas: „Iš ko juokiatės?“ Iš savo atsilikimo?