Į pavadinimą iškelta chrestomatinė A.Čechovo „Žuvėdros“ frazė šįsyk žadėtų trumpą apsakymą ne apie nelaimingą merginą, kurią iš nuobodumo suvedžiojo ir pametė garsus rašytojas. Veikiau – apie nelaimingą valstybę ir jos pamestus žmones.
Tą senutę išvydau sėdėdamas Vilniaus Gedimino prospekte lauko kavinėje: gražiai apsikirpusi, skoningais auskarais, švariais išlygintais drabužiais – ar iš valyklos, ar iš „Humanos“.
Baugščiai apsidairiusi, ar kas nemato, pravėrė šiukšliadėžę ieškodama tuščių alaus skardinių ar butelių, nieko neradusi, patraukė prie kitos (taromatai pakeitė konteinerių klientūros sudėtį, papildydami ją pensininkais).
Ši pagyvenusi, inteligentiškų, niekad alkoholio nesudarkytų bruožų moteris galėjo būti buvusi mokytoja, medicinos darbuotoja, galbūt buhalterė, visą gyvenimą dorai triūsusi, bet dabar gaunanti elgetišką pensiją, gal namuose jos laukia iš patalo nesikeliantis vyras arba dar blogiau – geriantis, atimantis iš jos pensiją sūnus. Po metų ji jau nesidrovės svetimų žvilgsnių, gal net susigrums dėl grobio su bomžais.
Toks būtų siužetas apsakymui apie Lietuvos senutę, kuri galėtų būti kiekvieno iš mūsų motina, močiutė, dėdienė.
P.S. Praėjusią savaitę per televizijų žinias rodė siužetą apie Generalinės urėdijos tarnybinius namus ir butus, mat derėjo pateisinti S.Skvernelio miškų ūkio „reformą“, neva išdraskiusią šį korupcijos lizdą. Net ne „feikas“, o nupirkta žinia iš viešinimo lėšų. Bet papiktino net ne ši žiniasklaidos prostitucija, o klounas, pasirišęs po kaklu varlytę, – kažkoks Aplinkos viceministras, demaskuojantis korupciją Generalinėje urėdijoje. Ta korupcija – tai būstas nusenusiam urėdui ir miškininko našlei – sukiužęs namelis.
Kokiam reikia būti balvonui, kad senelį ar senutę, visą gyvenimą dirbusiam valstybei (valstybiniams miškams), reikalautum išmesti į gatvę?