Gražų savaitgalį žmonės užplūdo ne tik Palangą, Druskininkus. Atrodė, kas gyvas išėjo į Vilniaus viešąsias erdves. 15 min. kelio nuo Pilaitės, etnografiniame Šilėnų kaime, nebuvo kur pastatyti automobilio – vilniečiai su vaikais, šuniukais pulkais keliavo tenykščiu pažintiniu taku. Vienas pyplys skundėsi broliuku: „Jis visai nereaguoja į gamtą!“
Pabudęs kolektyvinis tautos genijus gyveno savo gyvenimą, nekreipdamas dėmesio į I.Šimonytės Vyriausybę, jos ekspertus, statistiką, grafikus ir juokingus „laisvės bilietus“. Visiškai praradęs iniciatyvą ir situacijos kontrolę, Ministrų kabinetas atsidūrė Tautos gyvenimo paraštėse. Pasirodo, būna ne tik nereikalingi žmonės, bet ir nereikalingos vyriausybės.
Ta proga – ir viena teatrinė digresija. Žiūrėdamas į pamėkliškus uždarytus valstybinius teatrus, pagalvoju: ar šio mirusio teatrinio sezono negalėtų nutraukti lietuviški vakarai, prisimenant – iš pradžių slaptą scenos mėgėjų masinį judėjimą carizmo laikais (1885–1917), vieną svarbiausių Tautos atgimimo veiksnių.
Ar ilgai kentėsime kultūros sausrą – gal jau vėl metas rengti lietuviškus vakarus?
Tautos genijus negali būti visąlaik įkalintas, turi kaip nors prasiveržti.