Išvados, kurios peršasi po vieningosios 2014-ųjų rinkimų dienos, nuteikia itin niūriai, tačiau ir jos suteikia šiokio tokio optimizmo.
Pirmiausia – apie tai, dėl ko liūdna.
1. Tai, kas vyko rinkimų sekmadienį, negalima pavadinti „rinkimais“, nes pats žodis „rinkti“ reiškia galimybę pasirinkti iš dviejų ar kelių variantų. Visuose be išimties regionuose, kuriuose vyko balsavimas, nugalėtojai buvo žinomi iš anksto – be jokių išimčių. Užtenka paminėti, kad laikinai pareigas einantys gubernatoriai visuose trisdešimtyje regionų buvo išrinkti 80–90 procentų balsų dauguma. Todėl žodis „rinkimai“ skamba kaip anekdote, kur iš Adomo šonkaulio Ievą sukūręs Dievas atvedė ją pas Adomą ir pasiūlė: „Rinkis sau žmoną“.
2. Politologai žino: tokie butaforiniai rinkimai yra autoritarinės trečiojo pasaulio šalies požymis – Afrikos arba Azijos. Kad valstybė save tik formaliai vadina „demokratine“, imituodama pagrindinius demokratinius institutus, iš tiesų tai yra diktatūra, nes valdžia priklauso vienam nedideliam klanui, kuris kiekvienąkart rinkimų apylinkėse „surenka“ 90–99 procentus rinkėjų balsų. Tikrose demokratinėse visuomenėse tokie rinkimų rezultatai neįmanomi – kai politinių jėgų spektras pasiskirstęs sveikai, nė viena partija ar politikas negali surinkti daugiau kaip du trečdalius balsų (net ir du trečdaliai balsų yra retenybė, labiau įprasta, kai rezultatai pasiskirsto, pavyzdžiui, 53,5 procentai – už ir 46,5 procentai – prieš).
3. Labai liūdna, kad Kremlius mus verčia trečiojo pasaulio šalimi. Esu įsitikinęs – Rusija nusipelno daugiau. Mūsų vieta turi būti ten, kur Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija, JAV, Kanada, Italija, Ispanija ir kitos išsivysčiusios valstybės, o ne – Zimbabvė, Sudanas, Uzbekistanas, Kongo demokratinė respublika, Korėjos liaudies demokratinė respublika.
4. Dar liūdniau skaityti reguliariai pasirodančius komentarus. „Penktosios kolonos atstovai liko rinkimų proceso užribyje, tai jau yra gerai, o ne blogai“, „autorius, matyt, nori destabilizuoti valstybę pačiu sunkiausiu jai metu“ ir t. t. Nežinau, kas juos rašo – darbuojasi samdyti troliai ar sielą išlieja paprasti žmonės, bet šie komentarai atspindi visišką šiuolaikinės valstybės sąrangos principų nesuvokimą. Iš tiesų valstybę destabilizuoja rinkimai, kuriuose rezultatai – 99 proc. prieš 1 proc. Ir atvirkščiai – valstybė stabilesnė, kai pralaimėjęs neženkliu skirtumu pripažįsta tai ir pasveikina savo priešininką. Pakanka pamąstyti: kur didesnė perversmo, pilietinio karo, ekonominės griūties galimybė – Vokietijoje ar Zimbabvėje? Didžiojoje Britanijoje ar Sudane? Prancūzijoje ar Uzbekistane? Mano galva, tai – retoriniai klausimai.
5. Ypač liūdna, kad tarp regionų, rinkimus organizuojančių trečiojo pasaulio valstybių pavyzdžiui, yra ir Sankt Peterburgas. Neseniai buvome „langas į Europą“, o dabar – teritorija, kurią valdo politikas, surinkęs 80 procentų balsų rinkimuose, paskelbtuose netikėtai, tik jam patogiu metu. Rinkimuose, kuriuose nebuvo leista dalyvauti nė vienam realiam opozicijos kandidatui, o išankstiniame balsavime (neįtikėtina) suskaičiuota daugiau kaip 9 procentai rinkėjų.
6. Vis dėlto yra mažų mažiausiai viena optimistiškai nuteikianti aplinkybė. Tai – visiškas mito apie „postkryminę agresyvią 87 procentų daugumą“, neva remiančią valdžią ir griaunančią piktus opozicijos kėslus, žlugimas. Žinoma, iš pirmo žvilgsnio rinkimų nugalėtojų rezultatai atrodo įspūdingai ir galima pamanyti, jog iš tiesų egzistuoja minėtoji dauguma. Tačiau, įvertinus tai, kiek rinkėjų apskritai atėjo balsuoti, reali situacija – visiškai kitokia. Piteryje už artimą Putino draugą, absoliutų patriotą-militaristą ir laikinai gubernatoriaus pareigas einantį Georgijų Poltavčenką balsavo tik 32 procentai nuo visų rinkėjų skaičiaus (jeigu neskaičiuotume balsavusiųjų iš anksto, tik 23 procentai)! Įvertinus tai, kiek iš viso yra rinkėjų, Maskvos miesto dūmos mandatai atiteko partijos „Vieningoji Rusija“ atstovams, kurie tesurinko 5–10 procentų. Ir t. t. Kitaip tariant, valdžios status quo rėmėjų visoje šalyje nėra daugiau kaip 20–30 procentų. O kad sociologinėse apklausose 87 procentų atsako „taip, kaip reikia“, reiškia tik tiek, kad 87 procentai sutikusių pabendrauti su sociologais (sociologai sako, kad du iš trijų atsisako su jais bendrauti) mano: išgirdus viešai pateiktą klausimą apie valdžios politiką reikia demonstruoti lojalumą. Ir ne daugiau.
7. Todėl pagrindinė išvada po pastarųjų rinkimų skambėtų taip: jokių demokratijos institutų Rusijos Federacijoje 2014 metais neliko, egzistuojančių opozicinių judėjimų palaikymas – menkas, tačiau realių valdžios rėmėjų nėra tiek daug, kaip gali pasirodyti. Vadinasi, šalyje esama stipraus naujos politinės jėgos, galinčios pasiūlyti protingą alternatyvą dabartiniam režimui ir sujudinti 50–70 procentų abejingųjų, poreikio. Ar tokia jėga atsiras ir kas ja taps – esminis klausimas, į kurį teks atsakyti artimiausiu metu.
Iš rusų kalbos vertė Mykolas Deikus.