Lapkričio 1-ąją, kaip ir kiekvieną ketvirtadienį, Simono Daukanto aikštėje prie Prezidentūros rinkosi visuomeninio judėjimo „Tie-SOS!“ dalyviai, kiti Lietuvos ateičiai neabejingi piliečiai. Vėl rašė spalvotomis kreidelėmis žodį „Tie-SOS!“, badantį akis tiems, kuriems patogiau „pastovėti po medžiu“. Kartu piešė ir užsienio turistų grupelė, užklydusi šį vėlyvą vakarą į S. Daukanto aikštę – linkėjo Lietuvos piliečiams sėkmės susigrąžinant valstybę iš ją užvaldžiusių antikonstitucinių jėgų.
Ketvirtadienis Lietuvoje – atmintina diena. Būtent ši savaitės diena buvo paskutinė, kuomet tą ankstų gegužės 17-osios rytą vis dar tikėjome, kad Deimantė, mažoji mergaitė iš Garliavos, liks saugi ir laiminga, apsupta artimųjų meilės sveiks ir susigrąžins vaikystę… Ketvirtadienis – būtent tą dieną mūsų valstybės vardu buvo įvykdytas antikonstitucinis smurto aktas prieš bejėgį vaiką – jėga išplėštas iš jaukios namų aplinkos ir uždarytas narvelyje su triušiu… Smurtauta – jėga ir melu – ir prieš jį taikiai gynusius sąmoningus Lietuvos Respublikos piliečius.
Tačiau šį ketvirtadienį nuspalvino ir kiek kitokia – Visų Šventųjų ir Vėlinių dvasia. Tokią dieną bent trumpam stabtelime prie artimųjų kapų ir susimąstome apie Anapilin iškeliavusius artimuosius, apie gyvenimą, mirtį, amžinąsias vertybes… Visi be išimties susimąstome. Ir teisieji, ir neteisieji. Juk prieš mirtį visi esame lygūs. Ir tie, kurie neteko artimųjų, gynusių Tiesą, mažą vaiką, ir tie, kurių rankomis, įsakymais buvo įvykdyti nežmogiški veiksmai. Ir klausiame savęs – garsiai ir kiekvienas sau: kokį pasaulį paliksime išeidami? Kokie patys būsime tapę? Kas išties nuo mūsų apsisprendimo priklauso? Juk ne tik šios „bylos-žudikės“ aukos ir budeliai turėjo galimybę rinktis… suklydę savo klaidas taisyti ar klaidoje pasilikti… Rinktis galėjome ir kiekvienas mūsų – atsiverti tiesai, jos ieškoti, ją ginti ar bailiai apsimesti, kad nieko nevyksta, jei tai vyksta ne su manim…
Kažkas už nugaros atsidūsta: „Ar Deimantė galėjo bent žvakelę ant tėvo kapo uždegti?…“
Vėjas blaškė susirinkusiųjų uždegtas žvakutes: tirpo vaškas, bet liepsnos viltingai veržėsi aukštyn…