Pilietinis Tiesos.lt portalas kviečia skaitytojus prisiminti teisininko ir politologo, Hillsdale’o kolegijos profesoriaus Aleksandro Štromo (1931–1999) dar 1998 metais išdėstytą poziciją dėl Lietuvos Konstitucinio Teismo keliamų grėsmių krašto demokratijai. Viešoje paskaitoje ir jos pagrindu parengtame straipsnyje profesorius atskleidė mechanizmą, kaip politikai palenkia teisę savo pragmatiškiems interesams, kaip pasitelkia Konstitucinį Teismą pačiai Konstitucijai laužyti.
A. Štromas įspėjo: „Tokioje situacijoje, kurioje valdžia be didesnio vargo ar ypatingesnių skrupulų pajungia teisę savo esamosios politikos tikslams, demokratinė santvarka negali tapti nei stabili, nei patikima, o kadangi pagrindiniai demokratinės santvarkos principai yra nustatyti konstitucinės teisės normose, įžūlus bei lengvas tų normų nepaisymas bei savavališkas jų pažeidinėjimas „pagal reikalingumą“ sudaro nuolatinį pavojų demokratijai palaipsniui ir beveik nepastebimai išsigimti į šiaip taip demokratine skraiste pridengtą autoritarinės diktatūros režimą.“
Lietuvai vis aktualesnį A. Štromo tekstą su šypsniu palydime jo mėgtomis kartoti poeto Juliaus Janonio eilutėmis:
Pailsėti dar ne laikas,
Tai dar tik kovos pradžia:
Nors jau dreba, bet dar laikos
Biurokratinė valdžia.
Viename pokalbyje su žurnalistu apie Lietuvos politiką netikėtai buvau tiesiogiai paklaustas, ar, mano nuomone, Lietuva yra tikrai demokratinė valstybė.
Pagalvojęs atsakiau, kad taip, ji neabejotinai tokia yra; tačiau ko Lietuvoje dar nepavyko iki galo sukurti, tai teisinės valstybės, o be tvirto pamato teisinėje valstybėje demokratija dažnai tampa tuščiavidurė.
Ryškiausiai šį teiginį turbūt iliustruoja 1998 metų sausio 10 dieną paskelbtas Lietuvos Konstitucinio Teismo sprendimas, atsakantis į 1997 metų gruodžio 17 dienos Vyriausybės klausimą dėl Seimo 1996 metų gruodžio 10 dienos nutarimo, patvirtinančio ketverių metų laikotarpiui Gedimino Vagnoriaus Vyriausybės programą, sutikimo su Lietuvos Konstitucijos 92 str. 4-ąja dalimi, t. y. su tuo Konstitucijos teiginiu, pagal kurį „Vyriausybė grąžina savo įgaliojimus Respublikos Prezidentui po Seimo rinkimų arba išrinkus Respublikos Prezidentą“.
Užuot pareiškęs, jog Vyriausybė klaidingai suformulavo savo klausimą, nes josios nurodytieji teisiniai aktai aiškiai negali vienas kitam prieštarauti dėl tos paprastos priežasties, kad jie nėra tarpusavyje susiję jokiais loginiais ar juridiniais saitais – juk Seimas sprendžia klausimą, ar pritarti Vyriausybės programai, vadovaudamasis ne 92-uoju, o 67-uoju (punktu 7) Konstitucijos straipsniu, ir todėl tik pastarajame straipsnyje nurodytas normas šis Seimo aktas gali arba atitikti, arba joms prieštarauti, – ir tuo pagrindu atsisakęs svarstyti Vyriausybės užduotą jam klausimą iš esmės, teismas noriai priėmė Vyriausybės šitaip netinkamai iškeltą bylą savo jurisdikcijon ir, ją išnagrinėjęs, kaip sprendimą surašė 17 puslapių ilgio traktatą, kuriame išaiškino, kad Konstitucijos 92 str. 4 dalyje nustatyta Vyriausybės pareiga grąžinti savo įgaliojimus naujai išrinktam prezidentui nesuteikia pastarajam teisės skirti kitą ministrą pirmininką ar apskritai keisti Vyriausybės sudėtį.
[…]
Visa ši suglaustai atpasakota teisinė procedūra yra ne kas kita, kaip ištisinis visų tos procedūros dalyvių sutartinai atlikto Lietuvos Konstitucijos bei įstatymų visiško ignoravimo bei jų grubaus laužymo pavyzdys. Pirmiausia savo teisinį nihilizmą pademonstravo šios procedūros iniciatoriai – Vyriausybė ir ją kelti šią bylą paskatinusi Seimo įstatymų leidybos komisija. […]
Neteisėtai suformulavusi teismui pateiktą klausimą, Vyriausybė tokiu būdu pirmoji pažeidė Konstitucijos reikalavimus, o teismas, apsimesdamas, kad šio pažeidimo nepastabėjo, pratęsė Konstitucijos pažeidinėjimą, iš esmės nagrinėdamas ne kvestionuojamojo Seimo nutarimo konstitucionalumą (dėl kurio niekas ir neabejojo), bet tai, kaip reikėtų interpretuoti Vyriausybės paklausime paminėtąjį Konstitucijos 92 str. 4 dalies teiginį ir jame vartojamą Vyriausybės įgaliojimų grąžinimo sąvoką, taip pat ir tai, kuo toji sąvoka skiriasi nuo Konstitucijos 101 str. vartojamos Vyriausybės atsistatydinimo sąvokos. Apiforminęs tokio interpretacinio nagrinėjimo rezultatus savo oficialiu sprendimu, teismas tiesiogiai pažeidė Konstitucijos 105 str., visiškai tiksliai apibūdinantį jo kompetencijos bei jurisdikcijos ribas. Pagal šio Konstitucijos straipsnio tą pačią 1 dalį, „Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti teisės aktai“. Jis taip pat nagrinėja, ar neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams Respublikos prezidento ir Vyriausybės aktai (105 str. 2 d.). Interpretuoti bei komentuoti Konstituciją ar įstatymus, išeinant už nagrinėjamojo akto konstitucionalumo (įstatymiškumo) nustatymo ribų, o tuo labiau savarankiškai ir su nagrinėjamuoju aktu tiesiogiai nesusietai, teismui yra aiškiai ir nedviprasmiškai uždrausta.
Negana to, Konstitucinis Teismas taip interpretavo ir komentavo aukščiau minėtuosius ir kai kuriuos kitus Konstitucijos teiginius, kad šiais savo aktais faktiškai sukūrė naujas Lietuvos konstitucinės teisės normas – tokias, kokių nei Konstitucijoje, nei kituose Lietuvos įstatymuose iki šiol nėra buvę. Savo sprendime-traktate teismas, pavyzdžiui, išsamiai ir visiškai originaliai sukodifikavo Vyriausybės įgaliojimų grąžinimo prezidentui procesą bei pasekmes, tiksliai nustatydamas visų šiame procese dalyvaujančių institucijų (Seimo, prezidento, ministro pirmininko) teises, pareigas bei veiksmus. Šiuo aktu teismas ne tik viršijo savo konstitucinės jurisdikcijos ribas, bet jau visiškai akivaizdžiai ir be didesnių ceremonijų įsibrovė į jam visiškai nesavą įstatymų leidybos sferą, kuri, pagal Konstitucijos 67 str., išimtinai ir nedalijamai priklauso Seimo kompetencijai. Šitaip pasielgęs, teismas kartu su Vyriausybe ir ją šiam veiksmui paskatinusia Seimo įstatymų leidybos komisija pažeidė ne tik atskiras Lietuvos Konstitucijos normas, bet ir pasikėsino į patį pamatinį toje Konstitucijoje užfiksuotą valdžių padalijimo principą.
Lietuvos reikalais besidominčiam skaitytojui nereikia aiškinti, kokiais tikslais ši byla buvo pradėta ir kodėl aptariamas Vyriausybės kreipimasis į Konstitucinį Teismą buvo taip „keistai“ teisiniu požiūriu suformuluotas. Vytautui Landsbergiui pralaimėjus prezidento rinkimus pirmajame jų ture, Tėvynės Sąjunga (Lietuvos konservatoriai) nutarė imtis šio „juridinio“ veiksmo tam, kad apsaugotų savo „patvaldystę“ nuo bet kurių galimų pasikėsinimų į ją iš tai partijai nepriklausančio (Adamkus) ar tuo labiau jai atvirai oponuojančio (Paulauskas) naujai išrinktojo prezidento pusės. Vyriausybės intencijos čia jokių abejonių nekelia. Keisčiau atrodo tai, kad Vyriausybės politinį užsakymą, nepaisydamas jokių Konstitucijos ir įstatymų reikalavimų, taip paklusniai ir noriai įvykdė nuo kitų valdžių iš tikrųjų nepriklausomas Konstitucinis Teismas, kurio narių aukšta juridine kvalifikacija – ir todėl visišku sugebėjimu suvokti savo veiksmų neteisėtą pobūdį – būtų sunku suabejoti. Negalėjo nesuprasti, kad vykdo politinį užsakymą, kurio teisės požiūriu pateisinti niekaip neįmanoma, ir juridiniai taip „gudriai“ paruošę tą Vyriausybės akciją asmenys, pripažinti – taikant ne lietuviškus ar sovietinius, bet pasaulinius standartus – aukščiausios kvalifikacijos teisininkai: Stasys Stačiokas (Seimo įstatymų leidybos komisijos pirmininkas) ir Stasys Šedbaras (dabartinis vidaus reikalų ministras, anuo metu buvęs Vyriausybės patarėju teisės klausimais). Tačiau jeigu pripažinsime, kad teisinės valstybės dvasia dar toli gražu nėra persunkusi Lietuvos politinio gyvenimo ir kad iki šiol visos Lietuvos valdžios ir jų atsakingiausieji pareigūnai visiškai natūraliai – netgi, pasakyčiau, instinktyviai – tebetraktuoja teisę kaip politikos tarnaitę ir apskritai žiūri į ją kaip į tuščią formą, kurią, reikalui esant, „geri“ teisininkai gali pripildyti bet kokio tom valdžiom pageidaujamo turinio, tai nieko „keisto“ šiame antiteisiniame akte nepamatysime. Greičiau netgi atvirkščiai – toks „tarnybinis“ požiūris į konstitucionalumą (ir teisėtumą apskritai) dabartinėje Lietuvoje yra visiškai dėsningas reiškinys. […] Tokioje situacijoje, kurioje valdžia be didesnio vargo ar ypatingesnių skrupulų pajungia teisę savo esamosios politikos tikslams, demokratinė santvarka negali tapti nei stabili, nei patikima, o kadangi pagrindiniai demokratinės santvarkos principai yra nustatyti konstitucinės teisės normose, įžūlus bei lengvas tų normų nepaisymas bei savavališkas jų pažeidinėjimas „pagal reikalingumą“ sudaro nuolatinį pavojų demokratijai palaipsniui ir beveik nepastebimai išsigimti į šiaip taip demokratine skraiste pridengtą autoritarinės diktatūros režimą.
Kalbant apie teisinės valstybės institutus, pirmiausia reikia pabrėžti, kad teisinėje valstybėje kiekviena valdžios šaka turi būti subalansuota jos galimą savivalę ribojančiu stabdžių ir atsvarų (checks and balances) mechanizmu. Konstitucinis Teismas yra ta vienintelė Lietuvos valdžios institucija, kuriai šis principas nėra taikomas, ir tai savaime deformuoja valstybės struktūrą, neleidžia jai įgyti tvirto, teisinei valstybei normaliai funkcionuoti reikalingo pagrindo. Mat pagal Konstitucijos 107 str. 2 dalį, „Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami“. Gerai bent, kad Konstitucija vis dėlto nurodo į tai, kad neapribotai absoliutų statusą turi tiktai tokie sprendimai, kurie priklauso teismo kompetencijai. Tačiau nenurodydama į tai, kas galėtų autoritetingai spręsti, ar teismas neviršijo savo kompetencijos, Konstitucija tokio sprendimo teisę faktiškai palieka pačiam Konstituciniam Teismui. Kad yra tikrai taip, aiškiai byloja šiame rašinyje nagrinėjamas Konstitucinio Teismo sprendimas. Nėra abejonių, kad čia mes susiduriame su labai reikšmingu Lietuvos Konstitucijos trūkumu, dėl kurio kuo skubesnio pašalinimo visiems Lietuvos demokratiniu likimu susirūpinusiems asmenims reikėtų rimtai susimąstyti.
Kadangi Lietuvos Konstitucija „yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas“ (6 str. 1 d.), kiekvienas asmuo ar įstaiga, manantys, jog kuris nors juos liečiantis Konstitucinio Teismo sprendimas išeina už jo kompetencijos ribų, galėtų tiesiogiai pritaikyti Konstitucijos 105 str. ir pareikšti, kad jo pagrindu laiko kalbamąjį sprendimą juridinės galios neturinčia asmeninės teisėjų nuomonės išraiška. Tačiau toks tiesioginis Konstitucijos taikymas negalėtų būti pripažintas autoritetingu, nes ginčytinais atvejais autoritetingai įstatymus taiko tiktai teismai. O teisingumo sistemoje nėra autoritetingesnės institucijos negu Konstitucinis Teismas. Taigi mes čia patenkame į užburtą ratą. Tam, kad galima būtų pagrįstai atsisakyti vykdyti už jo kompetencijos ribų išeinantį Konstitucinio Teismo sprendimą, reikėtų, kad kokia nors Konstitucijos įgaliota teisminė instancija turėtų teisę tokį atsisakymą autoritetingai sankcionuoti. Tačiau tokios instancijos Lietuvoje nėra ir vargu ar galiojančios Konstitucijos kontekste ją galima būtų sukurti.
Vis dėlto, mano supratimu, mūsų valdžios žmonėms reikėtų ryžtis drąsiai praktikuoti tokį „savavališką“ atsisakymą vadovautis Konstitucinio Teismo sprendimais tais akivaizdžiais Konstitucijos pažeidimo atvejais, kaip šiame rašinyje aptartasis. Tik tokią teisminę savivalę ignoruojanti jos objektų „savivalė“ gali suteikti reikiamą pagreitį šios nenormalios padėties ištaisymo procesui. Taip, iš tikrųjų toks elgesys padarytų Konstitucinį Teismą neveiksnia įstaiga. Tačiau, man atrodo, yra geriau, einant prieš įstatymo raidę, šiuo būdu faktiškai Konstitucinį Teismą panaikinti, negu paklūstant jo neteisėtiems sprendimams, suteikti jam galimybę efektyviai veikti pavojingai prasižengiant Lietuvos Konstitucijos bei įstatymų dvasiai. Ne veltui visos baudžiamosios teisės sistemos atsisako laikyti nusikalstamu tokį įstatymu baudžiamą veiksmą, kuris leidžia išvengti didesnės žalos negu toji žala, kokią pats tas veiksmas sukėlė.
Mane stebina ta aplinkybė, kad visi politikai, viešai ir visiškai pagrįstai kritikavę čia išnagrinėtą Konstitucinio Teismo sprendimą, – tarp jų radikaliausiai ir aižiausiai tai dariusieji Romualdas Ozolas, Česlovas Juršėnas ir Gediminas Kirkilas, – nedvejodami pavadino jį neteisingu, neišdrįso tačiau jį įvardyti kaip taip pat ir neteisėtą, su visomis iš tokio apibūdinimo išplaukiančiomis išvadomis. Maža to, jie visi netgi pripažino būtinybę šį neteisingą sprendimą vykdyti, t. y. laiko jį iš esmės teisėtu. Vadovaudamiesi tokia grynai formalia teisėtumo samprata, mūsų politikos šulai dar kartą pademonstravo, kad teisinės valstybės idėja jiems kol kas dar yra visiškai svetima. Teisinėje valstybėje neteisingas sprendimas negali būti pripažintas teisėtu. Teisinėje valstybėje visados atsiranda priemonių ir galimybių neteisingą sprendimą pripažinti taip pat ir neteisėtu bei jį pakeisti teisingu, o kartu ir teisėtu sprendimu. Tas faktas, kad ši elementari tiesa niekam iš tą sprendimą žiauriai sukritikavusių politikų net nešovė į galvą, rodo, kad iki teisinės valstybės Lietuvoje sukūrimo dar turbūt nutekės nemažai vandens. O gaila.
Dar nuostabiau atrodo tai, kad panašią poziciją užėmė ir iškilūs Lietuvos teisės mokslų specialistai. Pavyzdžiui, dr. Egidijus Kūris, parašęs šiuo klausimu išsamiausią bei nuodugniausią studiją (žr. Politologija, 1998, nr. 1 (11), p. 3–93), savo neordinarinėmis įžvalgomis neabejotinai padarė svarbų bei itin originalų įnašą į universalią konstitucinio teisingumo teoriją, o be to, skrupulingai bei teisinės logikos prasme nepriekaištingai įrodė, kad 1998 metų sausio 10 dieną paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas prieštarauja ne tik Lietuvos Konstitucijai bei įstatymams, bet ir pagrindiniams pasaulio mastu pripažįstamiems konstitucinio teisingumo standartams apskritai. Tačiau ir šiame kone tobulame akademiniame darbe, deja, pasigendame kokių nors pasiūlymų de lege ferenda (dėl įstatymų darybos), kuriais remiantis galima būtų šią skandalingą situaciją pašalinti, taip pat ir neleisti panašiems atvejams pasikartoti ateityje.
Pirmiausia abejotina, ar konstitucinis teisingumas apskritai gali organiškai „įsirašyti“ į Lietuvos teisinę sistemą. Tas pats klausimas kyla ne tiktai Lietuvoje, bet ir Vokietijoje bei kai kuriose kitose (nedaugelyje) kontinentinės teisės sistemos šalyse. […]
Žinoma, vien tik su konstitucionalumo bei teisėtumo priežiūros (ir kartu Konstitucinio Teismo) reforma čia neapseitume. Kol Lietuvoje veiks iš sovietų valdžios laikų paveldėtos prokuratūros įstaigos, kol Vidaus reikalų ministerija nenustos funkcionuoti kaip paprasta centrinė krašto policijos valdyba ir nepakeis savo veiklos pagrindinio profilio, kol nebus organizuota vieninga teismo žinioje funkcionuojanti parengtinio tardymo tarnyba; kol patys teismai nepakels savo profesionalios kvalifikacijos lygio ir netaps labiausiai gerbiama šalies institucija ir pagaliau kol nebus sukurtas prisiekusiųjų teismas bent svarbiausioms bei sudėtingiausioms baudžiamosioms ir civilinėms byloms spręsti, tol teisinė valstybė Lietuvoje liks vien tiktai svajonė. Tačiau pradėti tokią valstybę kurti reikia neatidėliojant. Ir atrodo, kad turbūt konstitucionalumo bei teisėtumo priežiūros esminė reforma, – nors ją atlikti būtų kur kas sunkiau nei visas kitas Konstitucijos keisti nereikalaujančias teisinės sistemos reformas, – yra tas svarbiausias kertinis akmuo, kurio pirma nepadėjus pamatan vargu ar bus įmanoma patikimai pradėti kurti kitas teisinės valstybės institucijas ir rimtai tikėtis, kad joms atsiradus Lietuvos teisinė valstybė susiformuos bei susikonsoliduos savaime, kad tie Konstitucijos teiginiai, kurie su teisinės valstybės samprata nesuderinami, automatiškai nustos būti kenksmingi ir todėl jų formalaus pašalinimo iš Konstitucijos teksto ir pakeitimo kitais galima bus išvengti.
Publikuojama iš Aleksandro Štromo straipsnio „Valdžių padalijimas Lietuvos konstitucinėje teisėje bei praktikoje: žvilgsnis į mūsų demokratiją ir jos įtvirtinimo problemas“, skelbto mėnraštyje „Akiračiai“, 1998 metų 9 numeryje.
Straipsnis taip pat yra perspausdintas knygoje: Aleksandras Štromas, Laisvės horizontai, sudarė Liūtas Mickūnas, Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 446–462.