Bernardinai.lt
Siūlome Tiesos.lt skaitytojams prisiminti Daliaus Stanciko pastebėjimus, išsakytus šių metų sausio 22-ąją.
Trečiasis pasaulinis karas bus ne su Rusija. Ne todėl, kad vienos šalies karas su tam tikra pasaulio dalimi nevadintinas pasauliniu. Todėl, kad trečiasis pasaulinis karas realiai jau vyksta.
Būtent tokiu karu reikėtų laikyti islamo teroristų kovą, nes ji jau seniai yra apėmusi visą pasaulį, ir jos aukų labai daug. Tiesa, gal šito karo formos mums neįprastos: nėra jokios aiškios fronto linijos, jis vyksta bet kada ir bet kur, nėra jokių aiškių karo taisyklių, karius vis dažniau pakeičia palikti sprogmenys ar bepiločiai lėktuvai, sprogmenimis apsikarstę savižudžiai niekuo nesiskiria nuo civilių, bet panašiai ir XX amžiaus karų formas sunku lyginti su viduramžio ar net 18 amžiaus Napoleono mūšiais – tuomet nebuvo miestų bombardavimų iš lėktuvų, nuodingų dujų, tankų, atominių bombų.
Šiandien kažin ar kas galėtų bent apytiksliai suskaičiuoti visas trečiojo pasaulinio karo aukas, nes nelabai aišku ir nuo kada pripažinti jo pradžią: nuo 2001 rugsėjo 11-ąją įvykusio JAV užpuolimo? O gal nuo 1980-ųjų, kai Sovietų Sąjungai okupavus Afganistaną ten pradėjo formuotis Talibanas, radikalusis islamo judėjimas, peraugęs į tarptautinį teroristinį tinklą?
Akivaizdu viena: nuolatinius kelis dešimtmečius islamo radikalų vykdomus teroro aktus, NATO karą Afganistane (iš dalies ir Irake), Talibaną, „al Qaedą“, „Islamo valstybę“ ir t. t. sieja vienas ir tas pats motyvas, leidžiantis apibendrinti juos į karą tarp islamo radikalų ir Vakarų civilizacijos.
Karo ilgumas ir žiaurumas priklausys nuo to, kaip teroristų vadeivoms pavyks verbuoti savanorius savižudžius, kuriems žūti už Alachą yra garbė ir tikslas. Todėl šis karas nuo kitų dviejų pasaulinių karų skiriasi ne tik savo forma, bet ir strategija: ankstesniuose pergalę buvo galima pasiekti fiziškai sutriuškinant priešą, o šiame siekinys turėtų būti visai kitas. Esmė ta, kad nėra galimybių fiziškai sunaikinti milijardo islamo išpažinėjų, o islamo teroristų naikinimas iš esmės duoda priešingą rezultatą: kuo daugiau pralieto kraujo, tuo daugiau savanorių. Kas kita, kai teroristus baudžia patys musulmonai, jų valstybės.
Deja, Vakarai to paprasčiausiai nesupranta. Ir, matyt, jau nebegali suprasti. Vakarų susitapatinimas su nešvankybes proteguojančiais, ciniškais „Charlie Hebdo“ žurnalistais („svarbiausia ne tai, ar mums patiko „Charlie Hebdo“ karikatūros, svarbiausia, ar sugebėsime apsiginti nuo tų, kurie vadovaujasi laukinių džiunglių taisyklėmis“) reiškia tik viena: Vakarams fizinė mirtis yra žymiai baisesnė už dvasinę. Ant krikščioniškų pamatų atsiradusiai civilizacijai Kristaus žodžiai „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare“ tapo nesuvokiama svetimybė. Šiam „tolerantiškam“, nuo bet kokios nuodėmės (išskyrus žmogžudystę) išlaisvintam pasauliui, Kristus, siūlantis geriau išsilupti akį ar nusikirsti ranką, nei svetimauti, Kristus, jėga varantis prekeivius iš savo Tėvo šventovės, neišvengiamai taip pat turi atrodyti kaip koks laukinių džiunglių tamsuolis, ne mažiau pavojingas, kaip ir prieš du tūkstančius metų.
Yra toks liaudies posakis: kai Dievas nori nubausti, atima protą. Masinis Alacho karikatūrų dauginimas pasiekė savo tikslą su kaupu: visas islamo pasaulis, net ir didžioji, taikioji jo pusė, sukilo lyg išerzintų bičių spiečius. Jordanijos vyriausybės dienraštis pareiškė: tai peržengia visas raudonas linijas, ir yra atviras kryžiaus žygis prieš visus musulmonus. Net Šventasis Tėvas Pranciškus neišlaikė: „Jeigu, tarkim, kas nors imtų užgaulioti mano mamą, tikriausiai sulauktų kumščio. Ir tai būtų normalu. Negalima provokuoti, negalima užsipuldinėti kitų religijų, negalima tyčiotis iš tikėjimo.“
Kad žodis žeidžia labiau nei durklas, galėjome įsitikinti ir čia, Lietuvoje: per labai trumpą laiką dėl bendraklasių patyčių nusižudė net trys moksleiviai.
Taigi po Paryžiaus žudynių trečiasis pasaulinis karas įgijo naują pagreitį. Islamo teroristai ilgam užsitikrino savo gretų papildymą naujais savižudžiais, trokštančiais atkeršyti už savo pranašo ir savo pačių išniekinimą. Užsitikrino ir ilgalaikį finansavimą iš tokių turtingų ir įtakingų valstybių, kaip Saudo Arabija (Saudo Arabija, o ir apskritai musulmoniškas pasaulis, yra bene pagrindinis pasaulinės rinkos žaidėjas, lemiantis naftos kainą).
Per „Charlie Hebdo“ karikatūras pareikšta panieka Rytams atskleidžia gilumines Vakarų pasaulio ydas. Pirmiausia puikybę, nes taip arogantiškai elgiasi tik tas, kas mano, jog džiunglių barbarai ar viduramžių tamsuoliai anksčiau ar vėliau vis tiek bus priversti žaisti pagal mūsų, aukštesniųjų, taisykles.
Kas be ko: neįmanoma nematyti, kad visas pasaulis perima Vakarų demokratijos taisykles, kad milijonai musulmonų ieško Vakaruose geresnio gyvenimo, tuo ypač siutindami tokius teroristinius judėjimus kaip „al Qaeda“ ar „Islamo valstybė“. Žemėje beveik neliko valstybių, kur Vakarų demokratija neatsispindėtų vienokia ar kitokia forma. Net tokios valstybės kaip Indija ar Kinija, kurios abi sudaro daugiau kaip trečdalį žmonijos, prekiauja pagal vakarietiškos rinkos taisykles, o Indija perėmė ir politinę valdymo sistemą. Pagaliau net Irane vis daugiau vakarietiškos demokratijos bruožų.
Kita vertus, visus Vakarų pasipūtėlius taikliai nutūpdė amerikiečių rašytojas Kurtas Vonegutas, pasiūlęs pabandyti savo finansinius pelnus susiskaičiuoti romėniškais, o ne arabiškais skaičiais. Kaip sekasi vakarietiškos kilmės skaičiais dauginti palūkanų dydžius?
Krikščionių mąstytojas Clives Lewisas akcentavo, kad ankstesnės trys didžiosios civilizacijos – senovės graikų, žydų ir viduramžių krikščionių – sutarė, kad pinigus skolinti už palūkanas yra smerktina, nuodėminga. Pabandykime pagal šią moralę pakeisti Vakarų ekonomikos šerdį – bankus; priverskim juos atsisakyti lupikavimo – taip palūkanas vadino Mozė, Aristotelis ir ankstesnieji krikščionys. Islamo pasauliui tai pavyko – jų bankai dirba be palūkanų.
Žodžiu, ant krikščionybės pamatų pastatyta Vakarų civilizacija turėtų ne tik ko pamokyti (pvz., priešo meilės), bet ir ką pati išmokti iš islamo pasaulio. Tačiau tam Vakarams reikia grįžti prie tikrųjų vertybinių šaknų, nuo kurių dabar tik tolstama patyčias suvokiant kaip žodžio laisvę (tas labai plinta ir Lietuvoje: populiarus Lietuvos konservatorių-krikščionių demokratų narys A. Ramanauskas–Greitai taip pat ne kartą viešai šaipėsi iš krikščioniui šventų dalykų) ir patyčių laisvę iškeliant aukščiau religijų, aukščiau moralinio kodekso (skaitomiausio, taigi madas diktuojančio Lietuvoje internetinio dienraščio DELFI redaktorė neseniai pasisakė būtent už tokią laisvę.) Šis kelias veda tik viena aiškia kryptimi: į draudimą bet kokio tikėjimo, kaip atgyvenos, trukdančios ne tik žodžio, žmogaus saviraiškos laisvėms (pvz., „Charle Hebdo“ karikatūroms, kurias prieš penketą metų nuo pasipiktinusių musulmonų apgynė Prancūzijos teismai, gėjų vestuvėms, laisvam seksui, abortams ir pan.), bet ir skatinančioms nesantaiką ar fizinį smurtą (užteks kokiam ateistui ar gėjui apeliuoti į Kristaus žodžius: „Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją“, ir Paryžiaus, o po to ir visos Europos Žmogaus teisių teismo verdiktas aiškus).
Didžiojoje Britanijoje įteisinus gėjų santuokas pradėtas ruošti iš esmės naujas santuokos įstatymas: jo projektiniame variante siūloma atsižvelgti ir į nudistų teisę tuoktis nuogiems. Ar tokia vertybių sistema Jums neprimena Nerono laikų Romos imperijos? Kodėl neturėtume manyti, kad dvasiškai mirusi Vakarų civilizacija fiziškai baigs taip pat, kaip ir galingiausia visų laikų Romos valstybė? Juk patys prancūzai jau svarsto, kada Prancūziją valdys musulmonai? Prieš 20 metų Jungtinėse Amerikos Valstijose nemažai kam šventvagiška atrodė pati mintis, kad jų prezidentas gali būti juodaodis.
Legendinis muitininkas, stebuklingai likęs gyvas po komunistinių teroristų kulkų į galvą, o nūnai evangelikų reformatų kunigas Tomas Šernas neabejoja, kad „Europą paveldės romieji, tik daugiau romiųjų bus iš musulmonų gretų. Kodėl? Statistinis musulmonas gerbia šeimą ir savo bendruomenės religines vertybes. Statistinis europietis nebežino, kas yra šeima, kokios socialinės lytys gali sudaryti šeimą. Statistinis musulmonas, t.y. nebūtinai tikintis, šiek tiek žino apie islamą. Statistinis europietis apie krikščionybę dažniausiai nieko nežino. Supaprastinant taip galima atvaizduoti europiečio žinias apie krikščionybę: Kalėdų senelio nėra, kunigai nėra šventieji, pasirodo, buvo inkvizicija, Dievo nėra.“
Palyginus šakninių europiečių ir atvykėlių gimstamumo rodiklius, ginčytis su Tomu Šernu, kas paveldės Europą, reikštų akivaizdžios realybės neigimą.
Iš čia ir ne ypač viltingas reziumė: kaip ir pirmieji du pasauliniai karai, taip ir šis, trečiasis, įeis į istoriją ne tik dėl daugybės fizinių mirčių, bet ir dėl pasikeitusių žmonijos ar bent nemažos jos dalies dvasinių vertybių. Kokios jos bus po to ir kas liks iš Europos, iš Vakarų civilizacijos, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Gal dar priklauso… Europa kol kas žengia priešingu keliu – tiek savo prigimčiai, tiek tam, kas garantuotų jos dvasinę, o taip pat ir fizinę pergalę.
Deja, Kūrėjo sukurti dėsniai gamtoje yra labai aiškūs: augalas, netekęs savo šaknų, neišvengiamai nuvysta. Žmogus, civilizacija – taip pat.