Verta prisiminti. Iškrypusi teisėsauga – prieš mažą mergaitę

Jurga Tvaskienė | lzinios.lt | 2010-01-06

Ilgiau kaip metus tiriama penkiametės Drąsiaus Kedžio dukrelės galimo seksualinio išnaudojimo byla artimiausiu metu aukštų prokurorų gali būti numarinta, nors visuomenės reakcija ir labai griežta. Paskui mažylei gali tekti grįžti pas motiną, kuri liepdavo dukrai: „Dar pakentėk…“

Teisingumo grimasos D.Kedžio penkiametės dukrelės galimo seksualinio išnaudojimo ir prievartavimo byloje prilygsta nebent iki šiol nebaigtam Valstybės saugumo departamento (VSD) karininko Vytauto Pociūno žūties Baltarusijoje tyrimui.

Ir vėl: pagarsinamos ir tučtuojau prokurorų paneigiamos teismo ekspertizės išvados, pakeliui į sostinę dingsta įrodymai, o ant nukentėjusiųjų galvų pilama šmeižto lavina. Generalinis prokuroras Algimantas Valantinas, nepaisydamas griežtos prezidentės ir visuomenės pozicijos, dėl paslapties išsaugojimo, regis, yra pasirengęs rizikuoti savo geru vardu ir karjera.

Ir vėl: ant tyrimo paslapties maršką traukia iki šiol visagalio VSD ranka. Gal todėl, kad vos kelerių metukų sulaukusios mergaitės galimi skriaudikai – ne tik įvardyti asmenys: įtakingas politikas Andrius Ūsas, kuriam pareikšti įtarimai, ir sparčiai karjeros laiptais kilęs nušautas teisėjas Jonas Furmanavičius, bet ir vis dar nenustatytas Aidas, galintis iki šiol turėti vieną įtakingiausių valstybėje postų.

Laukia, kol užaugs

Atrodo, Generalinė prokuratūra, tyrimą atliekanti Vilniaus apygardos prokuratūra laukia, kol mergaitė užaugs: juk prokurorai šią bylą vilkino ir prieš šūvius Kaune, vilkina ir po tragedijos, pareikalavusios dviejų gyvybių. Čia savaime peršasi dėsningumas.

Kai D.Kedys 2008 metų lapkričio 30-ąją įteikė pareiškimą dėl mažametės seksualinio išnaudojimo Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (VPK), ikiteisminis tyrimas Kauno miesto Panemunės policijos komisariate sparčiai yrėsi į priekį, byla netrukus būtų pasiekusi teismą. Tačiau 2009 metų sausio 30 dieną ją iš policijos perėmė prokurorai. Ir tyrimas iškart įstrigo, stebint Kauno prokurorų veiksmus pačiam generaliniam prokurorui A.Valantinui. Dabar jau Vilniaus prokurorai pačioje A.Valantino pašonėje tiria Kauno pedofilijos bylą ir nieko neištiria.

„Jei matome, kad pasaulyje kas mėnesį atskleidžiama ne dešimtys, bet šimtai pedofilų tinklų, Lietuva tikrai negali būti išskirtinė. Tik mus dar slegia mažos valstybės sindromas: čia visi pažįstami – arba kieno nors kurso draugai, arba bendraklasiai, arba pusbroliai, tad viešumas yra labai ribotas“, – neabejoja su LŽ kalbėjęsi mergaitės globėjai – teisėja Neringa Venckienė ir jos vyras advokatas Aidas Venckus.

Atomazga gali priblokšti

Ne kartą viešai minėjote, kad D.Kedžio mergaitės galimo prievartavimo byla netiriama.

A.Venckus (A.V.): Mano asmenine nuomone, taip daroma todėl, kad siekiama nuslėpti ikiteisminio tyrimo trūkumus. Nuosekliai apžvelgus įvykių seką, matyti, jog netiesos iš ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir tyrimą organizuojančių bei kontroliuojančių prokurorų tikrai yra daug.

Iš pradžių girdėjome Generalinės prokuratūros vadovus kalbant, esą šis ikiteisminis tyrimas užtruko, nes D.Kedys nebendradarbiavo su pareigūnais ir net trukdė tyrimui. Jau anksčiau sakiau, kad D.Kedys yra įvykdęs visus prokurorų nurodymus šioje byloje. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas (TTK), atlikęs parlamentinį tyrimą, savo išvadose akcentavo, jog prokurorų pozicija, esą D.Kedys trukdė ikiteisminiam tyrimui, yra visiškai nepagrįsta.

Reikia prisiminti ir tai, kad Generalinė prokuratūra tris kartus išsireikalavo šią bylą ir tris kartus pasakė, jog viskas daroma gerai. Bet juk joje per metus neatlikti net pirminiai procesiniai veiksmai!

Abejones patvirtina ir metų pabaigoje nuskambėję tyrimui vadovaujančio Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo (Labai sunkių nusikaltimų ikiteisminio tyrimo organizavimo) skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Ramūno Šileikos žodžiai. Prokuroras, be kita ko, nurodė, kad jam labai būtų padėję, jei kolegos būtų išreikalavę su nurodyta nusikalstama veika susijusių asmenų telefono pokalbių išklotines. Kokią galime daryti išvadą? Vadinasi, nebuvo padarytas elementarus veiksmas, atliekamas net tiriant vagystes iš sandėliukų!

Šiandien turime situaciją, kai tiriama nusikalstama veika, padaryta prieš mažametę, bet duomenų niekam nereikia!

D.Kedžio išplatintoje filmuotoje medžiagoje mergaitė pasakoja, kad jai baisu ir blogai, bet motina ragina „dar pakentėti“. Tuo metu prokurorai tvirtina, jog vaikas nebuvo prievartaujamas?

A.V.: Jei mergaitės apžiūra būtų buvusi atlikta tik pradėjus ikiteisminį tyrimą, būtų buvę galima kažką nustatyti ir surasti. Bet kai apžiūros atliktos praėjus metams po galimų nusikalstamų veikų padarymo, tada kyla klausimas, ko prokurorai iš tiesų ieškojo? Juk ir teismo medicinos ekspertai kategoriškai teigia, jog praėjus tiek laiko net teoriškai neįmanoma nieko nustatyti.

Kam daromi tokie tyrimai? Tam, kad patvirtintų per ikiteisminį tyrimą surinktus duomenis, ar tam, kad juos paneigtų?

Šioje byloje keistenybių – daugybė. Psichiatrijos tarnybos vadovas prieš televizijos kameras pareiškia, jog mergaitei buvo atlikta ekspertizė, po kurios klausimų nebelieka, tačiau prokurorai suskumba pareikšti, kad vaikas nėra tirtas. Netrukus ekspertizės duomenys dingsta pakeliui į Vilnių. Kaip tai paaiškintumėte?

A.V.: Tikslas, ko gero, yra vienas: nutraukti bylą, remiantis tuo, kad pagrindinis įrodymų šaltinis tėra mažamečio nukentėjusiojo parodymai. Jei dingsta ekspertizės aktas, vaiką apklaususio specialisto išvados, galbūt tada galima pareikšti, esą mergaitė fantazuoja, neatsimena, kas buvo, ir t. t.

Tokie dalykai, mūsų manymu, daromi todėl, kad, jei tikėsime sklandančiomis kalbomis, procesinis sprendimas šioje byloje jau yra aiškus. Jo viešą paskelbimą bandoma derinti su laiku, kai Seimas pradės svarstyti TTK išvadas – arba griežtins jas, arba ne.

Teigiama, esą jei tyrimas bus nutrauktas, mažylė gali būti grąžinta motinai?

A.V.: Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras Ramutis Jancevičius dar spalio mėnesį sakė nebeturintis abejonių, kad mergaitės motinai Laimutei Stankūnaitei reikėtų pareikšti įtarimus. Spalio 6-ąją Vilniaus apygardos teismas panaikino Kauno miesto apylinkės teismo nutartį, kuria buvo atsisakyta pateikti jai įtarimus. Bet praėjo trys mėnesiai, o įtarimai L.Stankūnaitei iki šiol nėra pareikšti!

Iš tiesų, jei L.Stankūnaitė nebus pripažinta kalta dėl nusikalstamos veikos, nukreiptos prieš mažametę dukrą, ji turės teisinį pagrindą reikalauti, kad mergaitė būtų grąžinta jai.

Vienas už kitą

Vis garsiau prabylama, kad jūsų šeimos tragedija atskleidė tai, jog Lietuvoje egzistuoja pedofilų tinklas.

A.V.: Man ši situacija primena okupacijos laikus, kai buvo teigiama, esą Sovietų Sąjungoje, taip pat ir Lietuvoje, prostitucijos nėra. Visame pasaulyje ji egzistavo, o ten – ne.

Dabar, nepriklausomybės laikais, viskas kartojasi. Jei matome, kad pasaulyje kas mėnesį atskleidžiama ne dešimtys, bet šimtai tinklų, Lietuva tikrai negali būti išskirtinė. Tik mus dar slegia mažos valstybės sindromas: čia visi pažįstami – arba kieno nors kurso draugai, arba bendraklasiai, arba pusbroliai, tad viešumas yra labai ribotas.

Manote, kad šioje byloje, be A.Ūso ir A.Furmanavičiaus, turėtų figūruoti ir daugiau asmenų?

A.V.: Manau, taip ir yra. Advokatu dirbu jau 8 metus, tačiau tokios ikiteisminio tyrimo eigos nemačiau jokioje kitoje byloje. To negali būti be didelio būrio suinteresuotų žmonių.

Šioje byloje mergaitė, be A.Ūso ir J.Furmanavičiaus, minėjo dar vieną skriaudiką – tokį Aidą, tačiau jo tapatybė nenustatyta iki šiol.

A.V.: Kaip jau sakiau, mums neleidžiama susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Tačiau sprendžiant iš veiksmų, apie kuriuos kalbama viešojoje erdvėje, kyla pagrįstų abejonių, ar šio asmens apskritai buvo ieškoma.

Vis garsiau šnekama, kad šios bylos tyrimui aktyviai siekia daryti įtaką net VSD. Ar tai negali būti susiję su minimu nenustatytu asmeniu?

A.V.: Svarstyti galima įvairiai. Gali kilti prielaidų, kad trečiasis asmuo, vadinamas Aidu, tokiu atveju turėtų eiti aukštas valstybines pareigas. Kokioje struktūroje jis galėtų dirbti, mes vėl tegalime spėlioti.

Kai kentėti nebegalima

Esate minėję, jog D.Kedžio darytus mergaitės pasakojimų įrašus pažiūrėjusiam normaliam žmogui nekyla jokių abejonių, kad ji prievartauta, tačiau tai dar ne visas šios istorijos baisumas. Ką turėjote omenyje?

N.Venckienė (N.V.): Tai, kas yra tuose įrašuose, pasakojimai, kaip mergaitė buvo prievartaujama, – tik maža visos istorijos dalis. Fiksuoti ne visi vaiko pasakojimai.

Iš pradžių brolis net ir nesuprato, kad mergaitės motina L.Stankūnaitė galėtų būti prie to prisidėjusi. O paskui mažoji prasitarė, jog mama taip nurodydavo, mama matydavo…

Iki tol nebuvome susidūrę su tokia situacija, todėl net negalėjome pagalvoti, iki kokio lygio viskas yra nuėję. Drąsius iš pradžių manė, kad gal šiaip kas nors kur nors palietė, gal buvo tik vienas atvejis – nesuprasi, išgėręs žmogus taip padarė, blaivus… Nebuvo tai ir akcentuojama. Tik vėliau mergaitė ėmė pasakoti vis daugiau…

Dabar pradedame atkurti, kada ir kodėl ji pradėjo pasakotis. Civilinėje byloje dėl motinos teisių apribojimo buvo patvirtinta taikos sutartis, nustatyta, jog L.Stankūnaitė kas antrą savaitę po kelias dienas gali matytis su vaiku. Tačiau motinai nebuvo daroma jokių kliūčių, ji pasiimdavo mergaitę kada nori.

2008-ųjų lapkritį vaikas pas L.Stankūnaitę praleido gal 17 dienų. Iki tol mergaitė, būdama pas motiną porą ar tris dienas kas dvi savaites, gal dar kentėjo, bet kai tai truko net 17 dienų, kaip sako, kas antrą dieną, ji neišlaikė ir pradėjo kalbėti.

Nevilties žingsnis

Penkiametės pasakojimai tapo vieši, kai juos paskelbė pats D.Kedys. Ar tai nebuvo pernelyg drastiškas veiksmas?

A.V.: Juk mergaitė nesukvietė vieną dieną tėvų, tetų, dėdžių, senelių ir nepasakė: „Sėskit visi prie stalo, dabar išklosiu, kaip buvo!“ Ji pasakojo epizodais. Ką nors prisimindavo, papasakodavo močiutei, kitą kartą – tėčiui, paskui – tetai.

Kadangi per ikiteisminį tyrimą nieko iš esmės nebuvo daroma, D.Kedys suprato, kad dukra, 5 metų vaikas, praėjus tam tikram laikui gali ir užmiršti aplinkybes. Dėl to jis mergaitės pasakojimus ėmė įrašinėti.

Ar tėvas dar labiau netraumavo dukters statydamas prieš kamerą ir prašydamas vis iš naujo pasakoti?

A.V.: Dabar sunku vertinti, kas būtų buvę geriau ar blogiau. Juk iš tiesų tėvas nei jos vertė, nei liepė pasakoti. Fiksuodamas tą informaciją jis bandė mergaitei pateikti procesą kaip kokį žaidimą. Niekada, bent jau kiek man žinoma, tėvas nepasakė dukrai, kad ji ką nors blogo padarė. Priešingai, vis kartodavo, jog toje situacijoje mažoji yra teisi.

Kaip teisininkas dabar manau, kad D.Kedys kito pasirinkimo tikriausiai net neturėjo. Juk pagrindinis teigiamas postūmis šioje byloje ir yra tai, jog tėvas, ačiū Dievui, mergaitės parodymus užfiksavo. Jeigu jis būtų to nepadaręs, dabar, kai kyla debatai, kad D.Kedys galbūt vaiką primokė, įkalbėjo ar panašiai, kas būtų be tų filmuotų mergaitės parodymų?

Be abejo, paskui mes klausėme, kodėl jis išplatino įrašą? „Ar jūs galite kitais būdais išjudinti ikiteisminį tyrimą? Rašomos krūvos skundų, niekas nereaguoja. Kokių kitų veiksmų man siūlote imtis?“ – kalbėjo jis. O mes iš tiesų nelabai ką ir turėjome pasiūlyti…

Žudikas nerastas

Ar jautėte, kad D.Kedys artėja prie nevilties ribos, paskatinusios spalio pradžioje Kauno centre griebtis ginklo?

A.V.: Pirmiausia, nors šiandien plačiai apie tai kalbama, aš asmeniškai nedrįsčiau tvirtinti, kad Kaune šaudė D.Kedys. Be to, kalbant apie jo poziciją, bent jau mano supratimu, ji kaip tik buvo priešinga. D.Kedys kreipėsi į Seimo narius, išplatino įrašus, bendravo su žurnalistais – viešino problemą, bandė kovoti teisiniais būdais.

N.V.: Tuo metu Drąsius buvo sekamas. Brolis sakydavo, kad Palangoje, Juodkrantėje mato tam tikrus jį stebinčius asmenis. Jis iš tiesų pradėjo važinėti tik lydimas draugo Alberto – palikdavo šį saugoti automobilio. Drąsius tokį sprendimą aiškino baime, kad palikus tuščią automobilį kas nepakištų jam narkotikų ar ginklų.

Manote, jog žudynės Kaune galėjo būti gerai apgalvotas veiksmas, siekiant apkaltinti D.Kedį?

N.V.: Svarstyti galima įvairiai. Tokia tikimybė, be abejo, neatmestina. Versijų yra įvairiausių. Ir minčių įvairių kyla.

Vaikystė ir prisiminimai

Kaip dabar jaučiasi jūsų globojama mergaitė?

N.V.: Sakyčiau, gerai. Dabar ji yra savoje aplinkoje – juk užaugo gretimame kieme, žaisdavo su mūsų sūnumi, vasarą bėgiodavo pirmyn ir atgal iš vienų namų į kitus.

Kai mergaitė pateko į Vaiko raidos centrą, buvo viena situacija, kai grįžo į namų aplinką, kur ir seneliai šalia, ir savo kambarį turi, ir televizorių, ir žaislų, be abejo, jaučiasi gerai. Juk ji tebėra vaikas, šiandien jai dar svarbiausi – vaikiški rūpesčiai.

Bet… Prisiminimų išlenda ir dabar. Mergaitė prie mūsų sūnaus gėdijasi pasakoti, tačiau man vis dar kalba.

Ar ji sulaukia specialistų pagalbos?

N.V.: Pasiūlius Vaiko teisių apsaugos tarnybai nuo lapkričio 16-osios kiekvieną savaitę lankomės pas psichologą. Manau, jai įmanoma padėti, bet dirbti reikės intensyviai – gal net kelerius metus.

Jei, kaip kalbama, byla vis dėlto bus nutraukta, ką darysite?

N.V.: Pasirinkimo nėra. Galime daryti tik tai, kas reglamentuota įstatymu – skųsti tokį nutarimą.

Tačiau reikia prisiminti: jei byla bus nutraukta, ji taps vieša. Tada su ja galės susipažinti visi. Ir žmonės pamatys, kaip viskas buvo padaryta iš tikrųjų!

Ar mergaitė nebus dar labiau įskaudinta tokio viešumo?

N.V.: Geriau viešumas negu seksualinė prievarta. Šiuo atveju tylėti jau neįmanoma.

lzinios.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
31 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
31
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top