Bernardinai.lt | 2009 m. lapkričio 10 d.
Švenčiant „komunizmo gėdos sienos“ griūtį, nevalia pamiršti ir tris dešimtmečius trukusio stebėtino Vakarų abejingumo. Džiūgavimų audroje dažnai pamirštama, kad prieš nugriaunant sieną reikėjo ją pastatyti.
1989-ųjų lapkričio 9 dieną griuvo Berlyno siena, o drauge su ja nugarmėjo ir visa VDR. Vis dėlto džiaugsmas dėl šio įvykio yra toks pat didelis, kaip ir gėda dėl laikotarpio iki jo. Kas yra labiau pamokoma: šis laisvės aktas ar daugelį metų trukęs susitaikymas su neteisybe?
„Sienos atviros! Mielas dienorašti, man trūksta žodžių“, – 1989-ųjų lapkričio 10 dieną užrašė Drezdeno rašytojas Thomas Rosenlöcheris. Šis komentaras jam pasirodė akivaizdžiai per kuklus tokiam sensacingam įvykiui, tad jis dar sykį pakartojo, kaip tai jam buvo svarbu: „Man išties trūksta žodžių. Ašarotomis akimis vaikštau po virtuvę pirmyn atgal, ir rankose nėra svogūno, kuriam galėčiau suversti šį staigų ašarų protrūkį.“
Pradžioje pilni džiaugsmo, vėliau – apmaudo
Tos ašaros, kurios dėl prasiveržimo pro sieną ir netrukus jį lydėjusios sienos griūties vilgė ne tik Thomas Rosenlöcherio akis, buvo kažkuo išskirtinės. Tai buvo džiaugsmo, palengvėjimo ir sukrėtimo ašaros – tokio sukrėtimo, kurį patiriame, kai į ūkanų siaučiamą pasaulį prasiskverbia šviesos spindulys ir įvyksta kažkas gero; įvyksta tada, kai to visai nesitikime. Tačiau kas privertė pirmadienio demonstrantą verkti, kieno kilnumas? Berlyno sieną saugoję pasieniečiai, kurie lapkričio 9-osios naktį atvėrė užkardas besiveržiančiai miniai? Ar veikiau kilnumas tų valdininkų, kurie trim keturiais sakiniais pertvarkė ir staiga palengvino Vokietijos vidaus susisiekimo sistemą?
Žinoma, ne. Tai buvo istorijos kilnumo sukeltas širdies džiaugsmas, kurį anuomet dienoraštyje užfiksavo Rosenlöcheris. Jis, kaip įprasta, tikėjosi pasaulio bukumo ir tragiškumo, ir štai sulaukė laimės. Taip verkia apdovanotieji. Akimirkomis tartum užtvindomi vandenyno, sutrikę ir dėkingi. Tas jausmas buvo sumišęs su šiokia tokia gėda, kurią išduoda Rosenlöcherio užuomina apie trūkstamą svogūną. Juk rytiečiai neverkia – tai buvo įdiegta dar vaikystėje. VDR psichogramoje pavadinimu „Jausmų sankaupa“ (1990) gydytojas iš Halės (Vokietija) Hansas-Joachimas Maazas taip rašė apie vyravusį auklėjimo principą: „Ašaros būdavo išjuokiamos, užgniaužiamos arba užmaskuojamos linksmumu.“
Šiose ašarose, pralietose dėl 1989-ųjų lapkritį atsivėrusios sienos, charakteringa tai, kad jose mažai pykčio ir įniršio. Vietoje džiaugsmo ir elegiškos nuotaikos būtų galima įsivaizduoti ir visai kitokią VDR opozicijos reakciją: troškimą suvesti sąskaitas. Socialistinė valstybė po 28 metų išleido savo kalinius – Rytų vokiečius – iš narvo, tačiau šie neatsiteisė narvo prižiūrėtojams už nė vieną sienos mirties linijos auką. Vienintelis lavonas valstybės pusėje, metaforiškai kalbant, buvo pati siena. Ji pradingo akimirksniu – išgraibstyta „sienos genių“, išplatinta meno rinkoje arba paversta į žvyrą. Šio vienintelio lavono neabejotinai pakako įveikti visą politinę sistemą. Prarasdama sienos kontrolę, Vokietijos vieningoji socialistų partija SED prarado sykiu ir savo svarbiausią prievartos įrankį, savo tikrąjį valdžios pagrindą. Be jos VDR buvo kortų namelis, kuris žaibiškai subyrėjo.
Kadangi 1989-ųjų masinis protestas iki pat galo išliko taikus, buvo ne kartą suabejota revoliuciniu jo charakteriu. Smurto romantikai laikosi Josepho Rovano nuomonės, esą pasibaigus diktatūrai „sąskaitų suvedimas [turėtų] būti trumpas ir kruvinas“, nes „neapykantos, įniršio ir pykčio palikimo“, kurį materialiniu ir dvasiniu pavidalu po savęs palieka tironija, esą neįmanoma įveikti teisinės valstybės priemonėmis. Tuo tarpu VDR piliečiai pasirinko pilietinį kelią ir pelnė už tai daug pagyrų. Teisę nubausti (švelniai) sienos saugotojus ir jų viršininkus jie perleido Vokietijos Federacinės Respublikos teisėsaugai.
Vis dėlto už įstojimą į Federacinę Respubliką jie sumokėjo didelę kainą. Didžiavimasis nugalėjus senąsias struktūras negalėjo ilgai tverti, nes naujoji tvarka ir santykiai buvo implantuoti Vakarų, o ne susikurti pačių. „Rytų atstatymas“ pavertė Rytų vokiečius globotiniais. Ir nors praėjus dvidešimčiai vokiečių vienybės metų nebeliko tokių tikrovę taikliai įvardijančių kategorijų kaip „geresnieji vakariečiai“ (vok. „Besser-Wessi“) ir „vargšai rytiečiai“ (vok. „Jammer-Ossi“), pastarųjų pasitikėjimas savimi vis dar šlubuoja. „Ar jūs vis dar jaučiatės globojamas Vakarų?“ – prieš keletą dienų savo skaitytojų paklausė dienraštis „Leipziger Volkszeitung“. Ir apytikris rezultatas, kurio, žinoma, neverta imti už gryną pinigą, buvo toks: 86 procentai tų, kurie jautėsi galį pagrįstai atsakyti į užduotą klausimą, atsakė teigiamai.
Vokietijos vidaus siena subyra 20-ąjį kartą. Politinėje retorikoje nestinga džiūgavimų dėl šio laimingo atsitikimo. Žinoma, pagrįstai. Tačiau prieš sugriaunant sieną juk reikėjo ją pastatyti. Šiuos du įvykius skiria veik trys dešimtmečiai prisitaikymo prie „komunizmo gėdos sienos“, kuri buvo ne tik VDR, bet ir Vakarų gėda. Po 1961 metų rugpjūčio 13 dienos kilo didelis pasibaisėjimas spygliuota viela, kurią Walteris Ulbrichtas su Nikitos Chruščiovo palaiminimu per naktį nutiesė per Berlyną ir kurią vėliau pakeitė siena. Tačiau šis iš pradžių perversija laikytas sprendimas užmūryti tautą netrukus tapo pasaulinės politikos realybe, prie kurios buvo prisitaikyta. Ši SED strategija suvienyti atskiriant, regis, pasiteisino, ir Vakarų jėgos su palengvėjimu atsikvėpė matydamos, jog konfliktų židinys Berlynas įspraustas į korsetą. Tai padėjo Šaltajam karui likti šaltam. JAV, Prancūzijai ir Anglijai padėtis neatrodė tokia prasta.
Idilė užuovėjoje
O Vokietijos Federacinės Respublikos piliečiai? Ir jie netruko nutildyti savo užuojautą užmūrytiesiems. Siena, kuri po pakartotinų mirtinų šūvių pasienyje buvo praminta „koncentracijos stovyklos siena“ (vok. „KZ-Mauer“) (kaip antai dienraštyje „Berliner Morgenpost“ po Peterio Fechnerio nužudymo 1962 metų rugpjūčio 18 dieną), pasitarnavo politiniuose ginčuose, prireikus, kaip matyti, netgi nacių nusikaltimų reliatyvizavimui prilyginant juos DDR neteisėtiems veiksmams. Vakarinėje pusėje sienos metamas šešėlis viliojo iškylautojus. Diena iš dienos sienos niekšybės spygliai vis mažiau badė akis.
1973 metais VDR apdėjo mirties liniją minomis, kurių skeveldros sunkiai sužeisdavo tuos, kurie bandydavo ją peržengti. Vakarinė sienos pusė taip pat darėsi vis labiau pastebima: 1975 metais sienos plokštės tapo idealiomis „drobėmis“ grafitų kūrėjams ir dailininkams. Siena tapo lankymo objektu ir Vakarų Berlyno miesto rinkodaros dalimi. Apsilankymas prie sienos suteikdavo turistams spalvų, kalbų ir mažumėlę šiurpo.
Žmogus yra adaptyvus sutvėrimas. O gyvendamas geresnėje sienos pusėje jis prisitaiko prie neteisybės dar lengviau. Tai, kad Vakarų vokiečiai gyveno laisvojoje sienos pusėje, neteikia jiems jokios šlovės…
Džiaugsmingai minint 1989-ųjų lapkričio 9 dienos įvykį derėtų nukreipti žvilgsnį ir į naująsias geležines uždangas, kurių šiandien daugybė visame pasaulyje – ar tai būtų JAV, Australijos ir Europos atsiribojimas nuo skurdo genamų migrantų, ar apsauga nuo terorizmo Indijoje ar Izraelyje. 2004 metais ėmęsis skaičiuoti naująsias sienas, sociologas Mike Davisas suskaičiavo daugiau kaip tuziną pasienio režimų. Nuo to laiko jų tikrai nesumažėjo. Kaip ir gerų pasiteisinimų – o, jų niekada netrūksta.
„Neue Zürcher Zeitung“, 2009 11 07
Iš vokiečių kalbos vertė Dangė Vitkienė