Verta prisiminti. Jungtinių Tautų Konvencija prieš korupciją

Gruodžio 9-ąją visame pasaulyje minima Tarptautinė antikorupcijos diena. Ši diena pasirinkta todėl, kad 2003 metų gruodžio 9 d. Meridoje (Meksikoje) įvykusioje aukščiausio politinio lygio konferencijoje kovos su korupcija problemoms spręsti buvo pasirašyta ir Jungtinių Tautų konvencija prieš korupciją. Lietuvos Respublikos vardu šį dokumentą pasirašė teisingumo ministras.

Šią dieną nuo 2004 metų įvairiose pasaulio šalyje organizuojamais renginiais siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į plintančią korupciją, kai kuriais duomenimis, pasauliui kasmet atnešančią šimtus trilijonų JAV dolerių nuostolių, ir paskatinti žmones užkirsti jai kelią.

Kaip ši diena šiemet buvo minima Lietuvoje, siūlome pasiskaityti ČIA. Kiek tokie renginiai yra prasmingi ir paveikūs, klausimas kad valstybiniam ir privačiam sektoriui sukčiauti būtų nepelninga, atsisakytų

Tiesos.lt skaitytojams siūlome prisiminti Jungtinių Tautų konvenciją prieš korupciją, kurią Lietuva ratifikavo prieš dešimt metų – 2006 m. gruodžio mėn. (įsigaliojo 2007 m. sausio 20 d.). Šia tarptautine sutartimi siekta paskatinti valstybes imtis efektyvių priemonių korupciniams nusikaltimams nustatyti bei užtikrinti tokių nusikaltimų prevenciją. Konvencija numato ir bendruosius standartus, priemones bei taisykles, kurias valstybės, Konvencijos Šalys, privalo priimti, sustiprinti bei įgyvendinti kovoje su korupcija, įvardija ir prevencines priemones bei labiausiai paplitusių tiek privačiame, tiek ir viešajame sektoriuje korupcijos formų kriminalizavimą. Konvencijoje numatyti ir teisiniai mechanizmai, kurie neleistų atskiroms šalims dangstytis savo šalių įstatymų nuostatomis ar bankų slaptumo reikalavimais, ir priemonės, kurios leistų nelegalias pajamas reikalui esant kuo greičiau įšaldyti, identifikuoti ir grąžinti.

Nors visos Lietuvos vadžios ir deklaruoja, jog kova su korupcija yra jų prioritetas, ar šis dokumentas įgautų teisinę galią

* * *

JUNGTINIŲ TAUTŲ KONVENCIJA PRIEŠ KORUPCIJĄ

PREAMBULĖ

Valstybės, šios Konvencijos Šalys,

susirūpinusios dėl rimtų korupcijos keliamų problemų ir grėsmės visuomenės stabilumui ir saugumui, kenkiančių demokratinėms institucijoms ir vertybėms, etinėms vertybėms ir teisingumui bei keliančių pavojų tvariai plėtrai ir teisinei valstybei;

taip pat susirūpinusios dėl ryšių tarp korupcijos ir kitų nusikalstamumo formų, ypač organizuoto nusikalstamumo ir ekonominio nusikalstamumo, įskaitant pinigų plovimą;

be to, susirūpinusios dėl korupcijos atvejų, susijusių su dideliu turto ir pajamų kiekiu, kurie gali sudaryti esminę valstybių išteklių dalį ir kelia grėsmę tų valstybių politiniam stabilumui ir tvariai plėtrai;

įsitikinusios, kad korupcija jau yra ne vietinė problema, bet tarptautinis reiškinys, darantis poveikį visų šalių visuomenėms ir ekonomikai, todėl būtinas tarptautinis bendradarbiavimas siekiant užkirsti kelią korupcijai ir ją kontroliuoti;

kartu įsitikinusios, kad, norint užkirsti kelią korupcijai ir veiksmingai su ja kovoti, būtinas įvairiapusis ir daugialypis požiūris;

be to, įsitikinusios, kad techninė pagalba gali atlikti svarbų vaidmenį plečiant valstybių galimybes, kartu stiprinant gebėjimus ir kuriant institucijas, siekiant užkirsti kelią korupcijai ir veiksmingai su ja kovoti;

įsitikinusios, kad neteisėtas asmeninės naudos gavimas gali ypač pakenkti demokratinėms institucijoms, šalies ūkiui ir teisinei valstybei;

pasiryžusios veiksmingiau užkardyti, atskleisti ir užkirsti kelią neteisėtai įgyto turto ir pajamų tarptautiniams pervedimams bei sustiprinti tarptautinį bendradarbiavimą grąžinant turtą;

pripažindamos pagrindinius tinkamo teisinio proceso principus baudžiamosiose bylose ir civilinėse bei administracinėse bylose teismo tvarka nustatant turtines teises;

atsižvelgdamos į tai, kad korupcijos prevencija ir likvidavimas yra visų valstybių pareiga, ir tam, kad jų pastangos šioje srityje būtų veiksmingos, jos turi bendradarbiauti tarpusavyje, užsitikrindamos pavienių asmenų ir nevalstybinio sektoriaus grupių, tokių kaip pilietinė visuomenė, nevyriausybinės organizacijos ir bendruomeninės organizacijos, paramą ir dalyvavimą;

kartu atsižvelgdamos į tinkamo vadovavimo valstybės reikalams ir disponavimo valstybiniu turtu, teisingumo, atsakomybės ir lygybės prieš įstatymą principus ir būtinybę užtikrinti sąžiningumą ir skatinti korupciją atmetančios kultūros formavimą;

aukštai vertindamos Nusikaltimų prevencijos ir baudžiamosios justicijos komisijos bei Jungtinių Tautų Narkotikų kontrolės ir nusikalstamumo prevencijos biuro darbą korupcijos prevencijos ir kovos su ja srityje;

prisimindamos kitų tarptautinių ir regioninių organizacijų atliktą darbą šioje srityje, įskaitant Afrikos Sąjungos, Europos Tarybos, Muitinių bendradarbiavimo tarybos (taip pat žinomos ir kaip Pasaulio muitų organizacija), Europos Sąjungos, Arabų valstybių lygos, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos bei Amerikos valstybių organizacijos veiklą;

vertindamos ir atsižvelgdamos į daugiašalius dokumentus, skirtus korupcijos prevencijai ir kovai su ja, įskaitant, inter alia, Amerikos valstybių konvenciją dėl kovos prieš korupciją, priimtą Amerikos valstybių organizacijos 1996 m. kovo 29 d.1, Konvenciją dėl kovos su korupcija, susijusia su Europos Bendrijų pareigūnais ar Europos Sąjungos valstybių narių pareigūnais, priimtą Europos Sąjungos Tarybos 1997 m. gegužės 26 d.2, EBPO konvenciją dėl kovos su užsienio valstybių pareigūnų kyšininkavimu tarptautiniuose verslo sandoriuose, priimtą 1997 m. lapkričio 21 d.3, Baudžiamosios teisės konvenciją dėl korupcijos, priimtą Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1999 m. sausio 27 d.4, Civilinės teisės konvenciją dėl korupcijos, priimtą Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1999 m. lapkričio 4 d.5, ir Afrikos Sąjungos konvenciją dėl korupcijos užkardymo ir kovos su ja, priimtą Afrikos Sąjungos valstybių ir vyriausybių vadovų 2003 m. liepos 12 d.;

sveikindamos Jungtinių Tautų konvencijos prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą66 įsigaliojimą 2003 m. rugsėjo 29 d.,
susitarė:

I SKYRIUS
BENDROSIOS NUOSTATOS

1 straipsnis
Tikslas

Šios Konvencijos tikslai yra šie:
a) remti ir stiprinti priemones, skirtas veiksmingiau užkirsti kelią korupcijai ir kovoti su ja;
b) skatinti, palengvinti ir remti tarptautinį bendradarbiavimą ir techninę pagalbą užkertant kelią korupcijai ir kovojant su ja bei išieškant ir grąžinant turtą;
c) skatinti sąžiningumą, atskaitingumą ir tinkamą valstybės reikalų ir valstybės turto tvarkymą.

2 straipsnis
Vartojamos sąvokos

Šioje Konvencijoje:
a) valstybės pareigūnas – i) bet kuris asmuo, einantis bet kokias skiriamas ar renkamas, nuolatines ar laikinas, apmokamas ar neapmokamas pareigas valstybės, šios Konvencijos Šalies, įstatymų leidžiamosios, vykdomosios, administracinės ar teisminės valdžios institucijoje, nepaisant to asmens einamų pareigų viršenybės;
ii) bet kuris kitas asmuo, vykdantis viešąsias funkcijas, įskaitant tokias funkcijas viešojoje įstaigoje ar valstybės įmonėje, arba teikiantis viešąsias paslaugas, kaip tai apibrėžta valstybės, šios Konvencijos Šalies, nacionalinėje teisėje ir kaip tai taikoma valstybės, šios Konvencijos Šalies, atitinkamoje nacionalinės teisės srityje;
iii) bet kuris kitas asmuo, valstybės, šios Konvencijos Šalies, nacionalinėje teisėje apibrėžiamas kaip „valstybės pareigūnas“. Tačiau tam tikrų konkrečių šios Konvencijos II skyriuje minimų priemonių atžvilgiu „valstybės pareigūnas“ gali reikšti bet kurį asmenį, vykdantį bet kokias viešąsias funkcijas ar teikiantį viešąsias paslaugas, kaip tai apibrėžta valstybės, šios Konvencijos Šalies, nacionalinėje teisėje ir kaip tai taikoma atitinkamojoje tos valstybės, šios Konvencijos Šalies, nacionalinės teisės srityje;
b) užsienio valstybės pareigūnas – bet kuris asmuo, einantis bet kokias skiriamas ar renkamas pareigas užsienio valstybės įstatymų leidžiamosios, vykdomosios, administracinės ar teisminės valdžios institucijoje, ir bet koks asmuo, vykdantis viešąsias funkcijas užsienio valstybėje, įskaitant viešąsias funkcijas viešojoje įstaigoje ar valstybės įmonėje;
c) viešosios tarptautinės organizacijos pareigūnas – bet koks tarptautinis valstybės tarnautojas ar bet kuris asmuo, tos organizacijos įgaliotas veikti jos vardu;
d) turtas – bet koks turtas, daiktinis ar nedaiktinis, kilnojamasis ar nekilnojamasis, materialusis ir nematerialusis, ir teisiniai ar kitokie dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teisę į tokį turtą ar interesus į jį;
e) nusikalstamu būdu įgytas turtas ir pajamos – bet koks turtas, gautas ar įgytas, tiesiogiai ar netiesiogiai, padarius nusikalstamą veiką;
f) įšaldymas arba areštas – laikinas draudimas perduoti turtą, pakeisti jo teisinį statusą, disponuoti turtu, perkelti turtą arba laikinai perimti turto pasaugą ar kontrolę teismo ar kitos kompetentingos institucijos sprendimu;
g) konfiskavimas, prireikus ir nusavinimas – galutinis turto paėmimas teismo ar kitos kompetentingos institucijos sprendimu;
h) pirminis nusikaltimas – bet koks nusikaltimas, kurį padarius gaunamas turtas ar pajamos, galintys tapti nusikalstamos veikos, kaip ji apibrėžta šios Konvencijos 23 straipsnyje, objektu;
i) kontroliuojamasis gabenimas – veiksmai, kurių metu neteisėtai gabenamas ar keliančias įtarimą prekes leidžiama išvežti iš vienos ar kelių valstybių teritorijų, pervežti per jas ar įvežti į jas žinant tų valstybių kompetentingoms institucijoms ir joms kontroliuojant, kai siekiama ištirti nusikalstamą veiką ir nustatyti ją padariusius asmenis.

3 straipsnis
Taikymas

1. Ši Konvencija, vadovaujantis jos nuostatomis, taikoma korupcijos prevencijai, tyrimui ir baudžiamajam persekiojimui vykdyti bei, pagal šios Konvencijos nuostatas, nusikalstamu būdu įgytam turtui bei pajamoms įšaldyti, areštuoti, konfiskuoti ir grąžinti.
2. Jei šioje Konvencijoje nenustatyta kitaip, ją įgyvendinant nebūtina, kad dėl joje nustatytų nusikalstamų veikų būtų padaryta žalos ir nuostolių valstybės turtui.

4 straipsnis
Suvereniteto apsauga

1. Valstybės, šios Konvencijos Šalys, savo įsipareigojimus vykdo pagal šią Konvenciją, vadovaudamosi valstybių suverenios lygybės, teritorinio vientisumo ir nesikišimo į kitų valstybių vidaus reikalus principais.
2. Nė viena šios Konvencijos nuostata nesuteikia jokiai valstybei, šios Konvencijos Šaliai, teisės kitos valstybės teritorijoje vykdyti jurisdikcijos ir funkcijų, kurios pagal jos nacionalinę teisę suteiktos išskirtinai jos institucijoms.

II SKYRIUS
PREVENCINĖS PRIEMONĖS

5 straipsnis
Prevencinė antikorupcinė politika ir praktika

1. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, pagal pagrindinius savo teisinės sistemos principus parengia ir įgyvendina arba vykdo veiksmingą, koordinuotą antikorupcinę politiką, kuri skatina visuomenės dalyvavimą ir atspindi teisinės valstybės, tinkamo valstybės reikalų tvarkymo ir valstybės turto valdymo, sąžiningumo, skaidrumo ir atskaitingumo principus.
2. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, siekia nustatyti ir skatinti efektyvius praktinius veiksmus, kuriais siekiama užkirsti kelią korupcijai.
3. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, siekia reguliariai atlikti atitinkamų teisinių dokumentų ir administracinių priemonių įvertinimą, kad būtų nustatytas jų tinkamumas korupcijos prevencijai ir kovai su ja.
4. Valstybės, šios Konvencijos Šalys, atitinkamai pagal pagrindinius savo teisinės sistemos principus bendradarbiauja tarpusavyje ir su atitinkamomis tarptautinėmis ir regioninėmis organizacijomis, skatindamos ir plėtodamos šiame straipsnyje minimas priemones. Šis bendradarbiavimas gali apimti dalyvavimą korupcijos prevencijai skirtose tarptautinėse programose ir projektuose.

6 straipsnis
Prevencinės kovos su korupcija institucija ar institucijos

1. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, pagal pagrindinius savo teisinės sistemos principus užtikrina, kad veiktų atitinkamai institucija ar institucijos, vykdančios korupcijos prevenciją tokiomis priemonėmis:
a) vykdydamos šios Konvencijos 5 straipsnyje minimą politiką ir prireikus prižiūrėdamos ir koordinuodamos tos politikos įgyvendinimą;
b) kaupdamos ir skleisdamos informaciją apie korupcijos prevenciją.
2. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, pagal pagrindinius savo teisinės sistemos principus suteikia šio straipsnio 1 dalyje minimai institucijai ar institucijoms būtiną savarankiškumą, kad tokia institucija ar institucijos galėtų veiksmingai ir nepriklausomos nuo netinkamos įtakos vykdyti savo funkcijas. Turi būti parūpinti reikalingi materialiniai ištekliai ir specializuotas personalas, kurį būtina mokyti tam, kad jis galėtų atlikti savo funkcijas.
3. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, praneša Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui institucijos ar institucijų, galinčių padėti kitoms valstybėms, šios Konvencijos Šalims, parengti ir įgyvendinti konkrečias korupcijos prevencijos priemones, pavadinimus ir adresus.

7 straipsnis
Valstybinis sektorius

1. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, prireikus ir pagal pagrindinius savo teisinės sistemos principus siekia kurti, remti ir stiprinti valstybės tarnautojų ir prireikus kitų nerenkamų valstybės pareigūnų priėmimo į darbą, samdos, išlikimo pareigose, skyrimo į aukštesnes pareigas ar išėjimo į pensiją sistemas, kurios:
a) paremtos veiksmingumo, skaidrumo principais ir tokiais kriterijais, kaip nepriekaištingas darbas, teisingumas ir gebėjimai;
b) apima tinkamas asmenų parinkimo ir mokymo į ypač korupcijos pažeidžiamas pareigas valstybės tarnyboje procedūras bei prireikus numato tokių asmenų rotaciją į kitas pareigas;
c) skatina tinkamo atlyginimo mokėjimą ir teisingos atlyginimo skalės, atitinkančios valstybės, šios Konvencijos Šalies, ekonominio išsivystymo lygį, nustatymą;
d) skatina įgyvendinti švietimo ir mokymo programas, kad tokie asmenys atitiktų reikalavimus teisingai, garbingai ir tinkamai vykdyti viešąsias funkcijas ir įgytų specializuotą ir tinkamą parengimą, padedantį jiems geriau suvokti korupcijos riziką, su kuria jie susidurs eidami pareigas. Tokiose programose gali būti daroma nuoroda į atitinkamose srityse taikomus elgesio kodeksus ar standartus.
2. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, taip pat svarsto galimybę priimti tinkamas teisines ir administracines priemones, atitinkančias šios Konvencijos tikslus bei pagrindinius nacionalinės teisės principus, kad apibrėžtų kriterijus, taikomus kandidatams bei rinkimams į viešąsias pareigas.
3. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, taip pat svarsto galimybę priimti tinkamas teisines ir administracines priemones, atitinkančias šios Konvencijos tikslus bei pagrindinius nacionalinės teisės principus, kad padidintų kandidatų į renkamas viešąsias pareigas ir prireikus politinių partijų finansavimo skaidrumą.
4. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, siekia pagal pagrindinius savo nacionalinės teisės principus sukurti, įgyvendinti ir sustiprinti skaidrumą skatinančias bei kelią interesų konfliktui užkertančias sistemas.

8 straipsnis
Valstybės pareigūnų elgesio kodeksai

1. Siekdama kovoti su korupcija, kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, pagal pagrindinius savo teisinės sistemos principus tarp valstybės pareigūnų skatina, inter alia, teisingumą, sąžiningumą ir atsakomybę.
2. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, ypač stengiasi savo institucinėje ir teisinėje sistemose taikyti elgesio kodeksus ar elgesio standartus, siekdama, kad viešosios funkcijos būtų atliktos sąžiningai, garbingai ir tinkamai.
3. Įgyvendindama šio straipsnio nuostatas, kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, prireikus ir pagal pagrindinius savo teisinės sistemos principus atsižvelgia į atitinkamas regioninių, tarpregioninių ir daugiašalių organizacijų iniciatyvas, tokias kaip Generalinės Asamblėjos 1996 m. gruodžio 12 d. rezoliucijos Nr. 51/59 priede pateiktas Tarptautinis valstybės pareigūnų elgesio kodeksas.
4. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, pagal pagrindinius savo nacionalinės teisės principus svarsto galimybę nustatyti priemones ir sistemas, kurios padėtų valstybės pareigūnams lengviau pranešti atitinkamoms institucijoms apie korupcijos atvejus, jei jie sužino apie tokias veikas atlikdami savo funkcijas.
5. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, prireikus ir pagal pagrindinius savo nacionalinės teisės principus siekia nustatyti priemones ir sistemas, įpareigojančias valstybės pareigūnus pranešti atitinkamoms institucijoms apie, inter alia, savo nedarbinę veiklą, įdarbinimą, investicijas, turtą ir pajamas bei vertingas dovanas ar naudą, galinčius sukelti interesų konfliktą jiems atliekant valstybės pareigūnų funkcijas.
6. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, pagal pagrindinius savo nacionalinės teisės principus svarsto galimybę nustatyti drausmines ar kitas priemones valstybės pareigūnams, pažeidusiems pagal šį straipsnį nustatytus kodeksus ar standartus.

9 straipsnis
Viešieji pirkimai ir viešųjų finansų tvarkymas

1. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, imasi reikiamų veiksmų pagal pagrindinius savo teisinės sistemos principus, kad sukurtų atitinkamas viešųjų pirkimų sistemas, paremtas skaidrumu, konkurencija ir objektyviais sprendimų priėmimo kriterijais, kurie, inter alia, veiksmingi užkertant kelią korupcijai. Tokios sistemos, kurias taikant gali būti atsižvelgiama į atitinkamas slenkstines vertes, apima, inter alia:
a) viešą informacijos, susijusios su viešojo pirkimo procedūromis ir sutartimis, sklaidą, įskaitant informaciją apie konkurso skelbimą ir atitinkamą ar susijusią informaciją apie sutarčių skyrimą, kad potencialūs konkurso dalyviai turėtų pakankamai laiko parengti ir pateikti savo pasiūlymus;
b) dalyvavimo sąlygų nustatymą iš anksto, įskaitant atrankos ir sutarties skyrimo kriterijus bei konkurso taisykles ir jų skelbimą;
c) objektyvių ir iš anksto nustatytų kriterijų taikymą priimant su viešaisiais pirkimais susijusius sprendimus, kad po to būtų paprasčiau patikrinti, ar buvo tinkamai taikomos taisyklės ar procedūros;
d) veiksmingos vidinės kontrolės sistemos, įskaitant veiksmingą apskundimo procedūrą, taikymą siekiant užtikrinti teisines atgręžtinio reikalavimo ir teisės gynimo priemones, jei būtų nesilaikoma pagal šią dalį nustatytų taisyklių ir procedūrų;
e) prireikus priemones, klausimams, susijusiems su darbuotojais, atsakingais už viešuosius pirkimus, reguliuoti; pavyzdžiui, nustatant reikalavimą deklaruoti interesus vykdant tam tikrus viešuosius pirkimus, patikrinimo procedūras ir profesinio rengimo reikalavimus.
2. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, pagal pagrindinius savo teisinės sistemos principus imasi atitinkamų priemonių skaidrumui ir atskaitingumui valstybės finansų valdymo srityje skatinti. Tokios priemonės apima, inter alia:
a) nacionalinio biudžeto tvirtinimo procedūras;
b) pajamų ir išlaidų ataskaitų pateikimą nustatytu laiku;
c) apskaitos ir audito standartų sistemą ir susijusią priežiūrą;
d) veiksmingas rizikos valdymo ir vidaus kontrolės sistemas; ir
e) prireikus korekcinius veiksmus, jei nesilaikoma šioje dalyje nustatytų reikalavimų.
3. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, prireikus taiko tokias civilinės ir administracinės teisės priemones pagal pagrindinius savo nacionalinės teisės principus, kad užtikrintų buhalterinės apskaitos knygų, dokumentų, finansinės atskaitomybės ar kitų su valstybės išlaidomis ir pajamomis susijusių dokumentų neliečiamumą ir užkirstų kelią tokių dokumentų klastojimui.

10 straipsnis
Vieša atskaitomybė

Atsižvelgdama į kovos su korupcija būtinybę, kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, pagal pagrindinius savo nacionalinės teisės principus taiko reikiamas priemones skaidrumui jos viešojo administravimo srityje didinti, įskaitant jo organizavimą, veikimą ir sprendimų priėmimo procedūras tam tikrais atvejais. Tokios priemonės, inter alia, gali apimti:
a) procedūrų priėmimą arba nuostatų, leidžiančių plačiosios visuomenės nariams prireikus gauti informaciją apie jos viešosios administracijos organizavimą, veikimą ir sprendimų priėmimo procedūras ir, tinkamai atsižvelgiant į privatumo ir asmens duomenų apsaugą, apie visuomenės nariams taikomus sprendimus ir teisės aktus;
b) prireikus administracinių procedūrų supaprastinimą, siekiant, kad visuomenė galėtų lengviau pasiekti kompetentingas sprendimus priimančias institucijas, ir
c) informacijos, kuri gali apimti reguliarias ataskaitas dėl korupcijos rizikos jos viešojo administravimo srityje, skelbimą.

11 straipsnis
Priemonės, susijusios su teismais ir prokuratūros įstaigomis

1. Atsižvelgdama į teismų nepriklausomumą ir jų lemiamą vaidmenį kovojant su korupcija, kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, pagal pagrindinius savo teisinės sistemos principus ir nepažeisdama teisėjų nepriklausomumo imasi priemonių stiprinti teisėjų sąžiningumą ir užkirsti kelią galimai teisėjų korupcijai. Tokios priemonės gali apimti teisėjų elgesį reglamentuojančias taisykles.
2. Priemonės, analogiškos toms, kurios numatytos šio straipsnio 1 dalyje, gali būti nustatytos ir taikomos prokuratūros įstaigoms tose valstybėse, šios Konvencijos Šalyse, kuriose prokuratūra, nebūdama teismų dalimi, yra tokia pat nepriklausoma kaip ir teismai.

12 straipsnis
Privatus sektorius

1. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, pagal pagrindinius savo nacionalinės teisės principus imasi priemonių užkirsti kelią korupcijai privačiame sektoriuje, sustiprinti apskaitos ir audito standartus privačiame sektoriuje ir prireikus nustato veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias civilines, administracines ar baudžiamąsias sankcijas už tokių priemonių nesilaikymą.
2. Priemonės šiems tikslams pasiekti gali, inter alia, apimti:
a) teisėsaugos institucijų ir atitinkamų privačių subjektų bendradarbiavimo skatinimą;
b) standartų ir procedūrų, skirtų atitinkamų privačių subjektų sąžiningumui darbe užtikrinti, skatinimą, įskaitant elgesio kodeksus, kuriais siekiama užtikrinti teisingą, garbingą ir tinkamą verslininkų bei visų atitinkamų profesijų atstovų veiklą ir užkirsti kelią interesų konfliktams, taip pat geros komercinės praktikos tarp įmonių bei sutartiniuose santykiuose tarp įmonių ir valstybės kūrimo skatinimą;
c) skaidrumo tarp privačių subjektų skatinimą, įskaitant prireikus priemones, skirtas juridinių ir fizinių asmenų, susijusių su įmonių steigimu ir vadovavimu joms, tapatybei nustatyti;
d) piktnaudžiavimo privačius subjektus reglamentuojančiomis procedūromis prevenciją, įskaitant procedūras, susijusias su valstybės institucijų skirtomis subsidijomis ir licencijomis komercinei veiklai;
e) interesų konfliktų prevenciją, prireikus ir pagrįstam laikotarpiui, nustatant buvusių valstybės pareigūnų profesinės veiklos apribojimus ar valstybės pareigūnų įdarbinimo privačiame sektoriuje atsistatydinus ar išėjus į pensiją apribojimus, jei tokia veikla ar darbas tiesiogiai susiję su funkcijomis, kurias šie pareigūnai atliko ar prižiūrėjo eidami pareigas;
f) užtikrinimą, kad privačios įmonės, atsižvelgiant į jų struktūrą ir dydį, turėtų pakankamą vidaus audito kontrolės mechanizmą, kuris padėtų užkirsti kelią korupcijai ir nustatytų korupcijos atvejus, ir kad tokių privačių įmonių sąskaitoms ir reikiamoms finansinėms ataskaitoms bus taikomos tinkamos audito ir sertifikavimo procedūros.
3. Siekdama užkirsti kelią korupcijai, kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, imasi reikiamų priemonių pagal savo vidaus įstatymus ir teisės aktus, reglamentuojančius buhalterinės apskaitos tvarkymą, finansinės atskaitomybės teikimą ir apskaitos ir audito standartus, kad būtų uždrausti toliau išvardyti veiksmai, kuriais siekiama padaryti bet kurį iš šioje Konvencijoje nustatytų nusikaltimų:
a) neoficialios apskaitos sukūrimas;
b) neoficialių ar netinkamai įformintų sandorių vykdymas;
c) fiktyvių išlaidų apskaita;
d) įsiskolinimų registravimas klaidingai nurodant jų objektus;
e) suklastotų dokumentų naudojimas; ir
f) sąmoningas apskaitos dokumentų sunaikinimas nepasibaigus įstatymo nustatytam terminui.
4. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, draudžia atskaityti mokesčius iš išlaidų, kurias sudaro kyšiai, patenkantys į šios Konvencijos 15 ir 16 straipsniuose nustatytų nusikaltimų sudėtį, ir tam tikrais atvejais kitų išlaidų, atsiradusių prisidedant prie korupcinių veiksmų.

13 straipsnis
Visuomenės dalyvavimas

1. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, pagal savo galimybes ir pagal pagrindinius savo nacionalinės teisės principus imasi reikiamų priemonių skatinti pavienius asmenis ir nevalstybinio sektoriaus grupes, tokias kaip pilietinė visuomenė, nevyriausybinės organizacijos ir bendruomeninės organizacijos, aktyviai dalyvauti korupcijos prevencijoje bei kovojant su ja ir didinant visuomenės informuotumą apie korupcijos egzistavimą, jos priežastis ir pavojingumą bei keliamą grėsmę. Toks dalyvavimas turėtų būti stiprinamas tokiomis priemonėmis kaip:
a) skaidrumo didinimas ir visuomenės dalyvavimo sprendimų priėmimo procese skatinimas;
b) galimybės visuomenei veiksmingai naudotis informacija užtikrinimas;
c) visuomenės informavimo priemonių naudojimas skatinant visuomenės nepakantumą korupcijai bei visuomenės švietimo programų, įskaitant vidurinių ir aukštųjų mokyklų programas, įgyvendinimas;
d) pagarba laisvei siekti, gauti, skelbti ir skleisti informaciją apie korupciją, šios laisvės rėmimas ir apsauga. Ši laisvė gali būti atitinkamai ribojama, tačiau tik taip, kaip nustatyta įstatymo, ir tiek, kiek tai reikalinga:
i) užtikrinti pagarbą kitų asmenų teisėms ar reputacijai;
ii) apsaugoti nacionalinį saugumą ar ordre public, ar visuomenės sveikatą arba moralę.
2. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, imasi priemonių, būtinų siekiant užtikrinti, kad atitinkamos šioje Konvencijoje nurodytos kovos su korupcija institucijos būtų žinomos visuomenei, ir suteikia galimybę prireikus pranešti tokioms institucijoms, taip pat ir anonimiškai, apie visus atvejus, kurie gali būti laikomi šioje Konvencijoje nustatytu nusikaltimu.

14 straipsnis
Pinigų plovimo prevencijos priemonės

1. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis:
a) nustato visa apimantį vidaus reguliavimo ir priežiūros režimą bankams ir nebankinėms finansų įstaigoms, įskaitant fizinius ir juridinius asmenis, teikiančius formalias ar neformalias pinigų ir vertybių pervedimo paslaugas, ir prireikus kitoms jos kompetencijai priklausančioms pinigų plovimo ypač pažeidžiamoms institucijoms, siekiant užkirsti kelią ir atskleisti visas pinigų plovimo formas; šis režimas pabrėžia reikalavimus dėl kliento ir prireikus tikrojo savininko tapatybės nustatymo, apskaitos tvarkymo ir pranešimo apie įtartinus sandorius;
b) nepažeisdama šios Konvencijos 46 straipsnio, užtikrina, kad administracinės, reguliavimo, teisėsaugos ir kitos su pinigų plovimu kovojančios institucijos (įskaitant, kaip nustatyta pagal nacionalinės teisės nuostatas, ir teismines institucijas) galėtų bendradarbiauti ir keistis informacija nacionaliniu ir tarptautiniu lygiais, nacionalinės teisės nustatytomis sąlygomis, ir tuo tikslu svarsto galimybę įsteigti finansinės žvalgybos padalinį kaip nacionalinį informacijos apie galimus pinigų plovimo atvejus rinkimo, analizės ir sklaidos centrą.
2. Valstybės, šios Konvencijos Šalys, svarsto galimybę taikyti praktiškai įgyvendinamas priemones grynųjų pinigų ir atitinkamų apyvarčiųjų priemonių judėjimui per jų sienas nustatyti ir stebėti atsižvelgdamos į saugos priemones, skirtas tinkamam informacijos panaudojimui užtikrinti, ir nesudarydamos jokių kliūčių teisėto kapitalo judėjimui. Tokios priemonės gali apimti reikalavimą, kad fiziniai asmenys ir verslo subjektai praneštų apie didelių grynųjų pinigų sumų ir atitinkamų apyvarčiųjų priemonių tarptautinius pervedimus.
3. Valstybės, šios Konvencijos Šalys, svarsto atitinkamų ir praktiškai įgyvendinamų priemonių taikymą reikalaudamos, kad finansų įstaigos, įskaitant piniginių perlaidų siuntėjus:
a) nurodytų lėšų ir susijusių pranešimų elektroninio pervedimo blankuose tikslią ir naudingą informaciją apie siuntėją;
b) saugotų tokią informaciją visos mokėjimo operacijos metu; ir
c) vykdytų sustiprintą lėšų pervedimo kontrolę tuo atveju, kai nėra išsamios informacijos apie siuntėją.
4. Nustatant vidaus reguliavimo ir priežiūros režimą šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis ir nepažeidžiant jokio kito šios Konvencijos straipsnio, valstybės, šios Konvencijos Šalys, raginamos vadovautis atitinkamomis prieš pinigų plovimą nukreiptomis regioninių, tarpregioninių ir daugiašalių organizacijų iniciatyvomis.
5. Valstybės, šios Konvencijos Šalys, deda pastangas pasauliniam, regioniniam, subregioniniam ir dvišaliam bendradarbiavimui tarp teisminių, teisėsaugos ir finansų reguliavimo institucijų plėtoti ir skatinti siekiant kovoti su pinigų plovimu.

III SKYRIUS
KRIMINALIZAVIMAS IR TEISĖSAUGA

15 straipsnis
Šalies valstybės pareigūnų kyšininkavimas

Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, priima reikiamus teisės aktus ir imasi kitų būtinų priemonių, kad baudžiamuoju nusikaltimu būtų laikomi šie tyčiniai veiksmai:
a) pažadas, siūlymas ar davimas valstybės pareigūnui tiesiogiai ar netiesiogiai bet kokio nepagrįsto atlygio, skirto jam pačiam ar kitam asmeniui ar subjektui už jo veikimą ar neveikimą vykdant savo oficialias pareigas;
b) valstybės pareigūno tiesioginis ar netiesioginis prašymas arba priėmimas bet kokio nepagrįsto atlygio, skirto jam pačiam ar kitam asmeniui ar subjektui už jo veikimą arba neveikimą vykdant savo oficialias pareigas.

16 straipsnis
Užsienio valstybės pareigūnų ir viešųjų tarptautinių organizacijų pareigūnų kyšininkavimas

1. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, priima reikiamus teisės aktus ir imasi kitų būtinų priemonių, kad baudžiamuoju nusikaltimu būtų laikomi tokie tyčiniai veiksmai, kaip pažadas, siūlymas ar davimas užsienio valstybės pareigūnui ar viešosios tarptautinės organizacijos pareigūnui tiesiogiai ar netiesiogiai bet kokio nepagrįsto atlygio, skirto jam pačiam ar kitam asmeniui ar subjektui už jo veikimą ar neveikimą vykdant savo oficialias pareigas, siekiant įgyti ar išlaikyti verslą ar kitą su tarptautiniu verslu susijusį nepagrįstą atlygį.
2. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, svarsto galimybę priimti reikiamus teisės aktus ir imtis kitų priemonių, kad baudžiamuoju nusikaltimu būtų laikomi tyčinis tiesioginis ar netiesioginis užsienio valstybės pareigūno ar viešosios tarptautinės organizacijos pareigūno prašymas arba gavimas bet kokio nepagrįsto atlygio, skirto jam pačiam ar kitam asmeniui ar subjektui už jo veikimą arba neveikimą vykdant savo oficialias pareigas.

17 straipsnis
Valstybės pareigūno vykdomas turto iššvaistymas, pasisavinimas ar kitas naudojimas ne pagal paskirtį

Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, priima reikiamus teisės aktus ir imasi kitų būtinų priemonių, kad baudžiamuoju nusikaltimu būtų laikomi tokie tyčiniai veiksmai, kaip valstybės pareigūno vykdomas bet kokio turto, valstybės ar privačių lėšų ar vertybinių popierių arba bet kokių kitų vertingų daiktų, esančių valstybės pareigūno žinioje pagal pareigas, iššvaistymas, pasisavinimas ar kitas naudojimas savo naudai arba kito asmens ar subjekto naudai.

18 straipsnis
Prekyba poveikiu

Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, svarsto galimybę priimti reikiamus teisės aktus ir imasi kitų būtinų priemonių, kad baudžiamuoju nusikaltimu būtų laikomi šie tyčiniai veiksmai:
a) pažadas, siūlymas ar davimas valstybės pareigūnui ar bet kokiam kitam asmeniui tiesiogiai ar netiesiogiai nepagrįsto atlygio, kad tas valstybės pareigūnas ar asmuo piktnaudžiautų savo turima ar menama įtaka siekdamas gauti iš valstybės, šios Konvencijos Šalies, administracinės ar valdžios institucijos nepagrįstą atlygį pradiniam tokių veiksmų kurstytojui ar bet kokiam kitam asmeniui;
b) valstybės pareigūno ar bet kokio kito asmens tiesioginis ar netiesioginis prašymas arba priėmimas bet kokio nepagrįsto atlygio, skirto jam pačiam ar kitam asmeniui, kad tas valstybės pareigūnas ar tas asmuo, piktnaudžiaudamas savo turima ar menama įtaka, gautų iš valstybės, šios Konvencijos Šalies, administracinės ar valdžios institucijos nepagrįstą atlygį.

19 straipsnis
Piktnaudžiavimas pareigomis

Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, svarsto galimybę priimti reikiamus teisės aktus ir imtis kitų būtinų priemonių, kad baudžiamuoju nusikaltimu būtų laikomas tyčinis piktnaudžiavimas pareigomis ar tarnybine padėtimi, tai yra pareigas einančio valstybės pareigūno veikimas ar neveikimas pažeidžiant įstatymus, siekiant gauti nepagrįstą atlygį sau ar kitam asmeniui ar subjektui.

20 straipsnis
Neteisėtas praturtėjimas

Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, laikydamasi savo konstitucijos ir pagrindinių savo teisinės sistemos principų, svarsto galimybę priimti reikiamus teisės aktus ir imtis kitų būtinų priemonių, kad pagal pagrindinius jos nacionalinės teisės principus baudžiamuoju nusikaltimu būtų laikomas tyčinis neteisėtas praturtėjimas, tai yra žymus valstybės pareigūno turto padidėjimas, kurio jis negali pagrįsti savo teisėtomis pajamomis.

21 straipsnis
Kyšininkavimas privačiame sektoriuje

Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, svarsto galimybę priimti reikiamus teisės aktus ir imtis kitų būtinų priemonių, kad baudžiamuoju nusikaltimu būtų laikomi šie tyčiniai veiksmai, įvykdyti ekonominės, finansinės ar komercinės veiklos metu:
a) pažadas, siūlymas ar davimas tiesiogiai ar netiesiogiai bet kokiam asmeniui, vadovaujančiam privataus sektoriaus subjektui arba einančiam jame bet kokias pareigas, bet kokio nepagrįsto atlygio, skirto jam pačiam ar kitam asmeniui, siekiant jo veikimo ar neveikimo netinkamai vykdant savo pareigas;
b) bet kokio asmens, vadovaujančio privataus sektoriaus subjektui arba einančio jame bet kokias pareigas, tiesioginis ar netiesioginis prašymas arba priėmimas bet kokio nepagrįsto atlygio, skirto jam pačiam ar kuriam kitam asmeniui, siekiant jo veikimo ar neveikimo netinkamai vykdant savo pareigas.

22 straipsnis
Turto iššvaistymas privačiame sektoriuje

Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, svarsto galimybę priimti reikiamus teisės aktus ir imtis kitų būtinų priemonių, kad baudžiamuoju nusikaltimu būtų laikomas bet kokio asmens, vadovaujančio privataus sektoriaus subjektui arba einančio jame bet kokias pareigas, tyčinis bet kokio turto, privačių lėšų ar vertybinių popierių, ar bet kokių kitų jo žinioje esančių vertingų daiktų grobstymas ekonominės, finansinės ar komercinės veiklos metu.

23 straipsnis
Nusikalstamu būdu įgytų pajamų plovimas

1. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, priima reikiamus teisės aktus ir imasi kitų būtinų priemonių, kad pagal pagrindinius jos nacionalinės teisės principus baudžiamuoju nusikaltimu būtų laikomas tyčinis:
a) i) turto teisinės padėties keitimas arba turto perdavimas žinant, kad šis turtas yra įgytas nusikalstamu būdu, siekiant nuslėpti ar užmaskuoti neteisėtą turto kilmę arba padėti bet kokiam asmeniui, dalyvaujančiam darant pirminį nusikaltimą, išvengti teisinių šios veikos pasekmių;
ii) turto tikrosios kilmės, šaltinio, vietos, disponavimo juo, judėjimo, nuosavybės teisių arba su nuosavybe susijusių teisių slėpimas žinant, kad šis turtas yra įgytas nusikalstamu būdu;
b) pagal pagrindinius jos teisinės sistemos principus:
i) turto įgijimas, valdymas ar naudojimas, įgijimo metu žinant, kad šis turtas įgytas nusikalstamu būdu;
ii) dalyvavimas, bendrininkavimas ar susitarimas daryti bet kurią iš šiame straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų, kėsinimasis ją daryti, taip pat pagalbos teikimas, kurstymas, galimybių sudarymas tokiai veikai daryti ar patarimas tokią veiką daryti.
2. Įgyvendindama ir taikydama šio straipsnio 1 dalį:
a) kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, siekia taikyti šio straipsnio 1 dalį kaip galima didesniam pirminių nusikaltimų skaičiui;
b) kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, pirminiams nusikaltimams bent minimaliai priskiria įvairius šios Konvencijos nustatytus baudžiamuosius nusikaltimus;
c) pirmiau išdėstytame b punkte pirminiams nusikaltimams priskiriami tiek atitinkamos valstybės, šios Konvencijos Šalies, jurisdikcijai priklausantys, tiek už jos ribų padaryti nusikaltimai. Tačiau už kurios nors valstybės, šios Konvencijos Šalies, jurisdikcijos ribų padaryti nusikaltimai tik tuomet yra laikomi pirminiais nusikaltimais, kai atitinkama veika laikoma nusikaltimu pagal tos valstybės, kur ji buvo padaryta, nacionalinę teisę ir būtų laikoma baudžiamuoju nusikaltimu pagal šį straipsnį vykdančios ir taikančios valstybės, šios Konvencijos Šalies, nacionalinę teisę, jei ši veika būtų įvykdyta joje;
d) kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, pateikia Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui savo įstatymų, įgyvendinančių šį straipsnį, ir bet kokių vėlesnių tokių įstatymų pakeitimų kopijas arba jų aprašymus;
e) jei to reikalauja pagrindiniai valstybės, šios Konvencijos Šalies, nacionalinės teisės principai, gali būti numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyti nusikaltimai netaikomi pirminius nusikaltimus padariusiems asmenims.

24 straipsnis
Nuslėpimas

Nepažeisdama šios Konvencijos 23 straipsnio nuostatų, valstybė, šios Konvencijos Šalis, svarsto galimybę priimti reikiamus teisės aktus ir imtis kitų būtinų priemonių, kad pagal pagrindinius jos nacionalinės teisės principus baudžiamuoju nusikaltimu būtų laikoma tyčinė veika, padaryta po to, kai buvo įvykdytas bet koks šioje Konvencijoje nustatytas nusikaltimas, kai jame nedalyvavęs asmuo nuslepia arba laiko paslėpęs turtą žinodamas, kad šis turtas įgytas įvykdžius bet kurį šioje Konvencijoje nustatytą nusikaltimą.

25 straipsnis
Kliudymas vykdyti teisingumą

Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, priima reikiamus teisės aktus ir imasi kitų būtinų priemonių, kad baudžiamuoju nusikaltimu būtų laikomas tyčinis:
a) fizinės jėgos, grasinimų ar bauginimo naudojimas ar nepagrįsto atlygio žadėjimas, siūlymas ar davimas siekiant išgauti melagingus parodymus ar sutrukdyti parodymų davimui arba įrodymų pateikimui vykstant bylos dėl šios Konvencijos nustatytų nusikaltimų įvykdymo nagrinėjimui;
b) fizinės jėgos, grasinimų ar bauginimo naudojimas siekiant sutrukdyti teismų ar teisėsaugos pareigūnui atlikti savo oficialias pareigas, susijusias su pagal šią Konvenciją nustatytų nusikaltimų nagrinėjimu. Nė viena šio punkto nuostata nepažeidžia valstybių, šios Konvencijos Šalių, teisės turėti kitas valstybės pareigūnų kategorijas ginančius įstatymus.

26 straipsnis
Juridinių asmenų atsakomybė

1. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, imasi būtinų priemonių pagal jos teisės principus, kad nustatytų juridinių asmenų atsakomybę už dalyvavimą šios Konvencijos nustatytuose nusikaltimuose.
2. Pagal valstybės, šios Konvencijos Šalies, teisės principus juridinių asmenų atsakomybė gali būti baudžiamoji, civilinė ar administracinė.
3. Tokia atsakomybė nepažeidžia nusikaltimą padariusių fizinių asmenų baudžiamosios atsakomybės.
4. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, visų pirma užtikrina, kad pagal šį straipsnį atsakomybėn patrauktiems juridiniams asmenims būtų taikomos veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios baudžiamosios arba nebaudžiamosios sankcijos, įskaitant pinigines baudas.

27 straipsnis
Dalyvavimas ir kėsinimasis

1. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, priima reikiamus teisės aktus ir imasi kitų būtinų priemonių, kad pagal jos nacionalinę teisę baudžiamaisiais nusikaltimais būtų laikomas dalyvavimas bet kokiu būdu – kaip bendrininko, pagalbininko ar kurstytojo – darant šios Konvencijos nustatytą nusikaltimą.
2. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, gali priimti reikiamus teisės aktus ir imtis kitų būtinų priemonių, kad pagal jos nacionalinę teisę baudžiamuoju nusikaltimu būtų laikomas bet koks kėsinimasis įvykdyti šios Konvencijos nustatytą nusikaltimą.
3. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, gali priimti reikiamus teisės aktus ir imtis kitų būtinų priemonių, kad pagal jos nacionalinę teisę baudžiamuoju nusikaltimu būtų laikomas bet koks pasirengimas įvykdyti šios Konvencijos nustatytą nusikaltimą.

28 straipsnis
Žinojimas, ketinimas ir kėslas, kaip nusikaltimo sudėties požymiai

Žinojimas, ketinimas ir kėslas, kaip nusikaltimo sudėties požymiai, gali būti nustatomi objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis.

29 straipsnis
Senatis

Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, tam tikrais atvejais pagal savo nacionalinę teisę nustato ilgą senaties terminą pradėti procesinius veiksmus dėl bet kokio šios Konvencijos nustatyto nusikaltimo ir nustato ilgesnį senaties terminą arba numato senaties termino sustabdymą, jei asmuo, įtariamas padaręs nusikaltimą, išvengė teisingumo.

30 straipsnis
Baudžiamasis persekiojimas, teismo sprendimo priėmimas ir sankcijos

1. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, numato už bet kokio šios Konvencijos nustatyto nusikaltimo padarymą sankcijas, atsižvelgdama į to nusikaltimo sunkumą.
2. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, imasi būtinų priemonių, kad pagal savo teisinę sistemą ir konstitucinius principus nustatytų ir išlaikytų tinkamą imunitetų ar jurisdikcinių privilegijų, suteikiamų valstybės pareigūnams dėl jų atliekamų funkcijų, pusiausvyrą bei galimybę, jei būtina, veiksmingai tirti, vykdyti baudžiamąjį persekiojimą ir priimti teismo sprendimus dėl šioje Konvencijoje nustatytų nusikaltimų.
3. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, siekia užtikrinti, kad bet kokie diskreciniai įgaliojimai pagal jos nacionalinę teisę susiję su baudžiamuoju persekiojimu asmenų, padariusių šios Konvencijos pripažintus nusikaltimus, būtų įgyvendinami siekiant maksimaliai padidinti teisėsaugos priemonių veiksmingumą tokių nusikaltimų atžvilgiu bei turint omenyje tų nusikaltimų įvykdymo prevencijos būtinybę.
4. Šioje Konvencijoje nustatytų nusikaltimų atžvilgiu kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, atsižvelgdama į savo nacionalinę teisę bei atitinkamai į gynybos teisę, imasi tam tikrų priemonių siekdama užtikrinti, kad nusprendus paleisti asmenį iki bylos nagrinėjimo teisme arba iki apeliacinio teismo sprendimo priėmimo būtų užtikrintas kaltinamojo dalyvavimas nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme.
5. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, atsižvelgia į atitinkamo nusikaltimo sunkumą, svarstydama galimybę prieš terminą arba lygtinai paleisti iš bausmės atlikimo vietos už tokius nusikaltimus nuteistus asmenis.
6. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, pagal pagrindinius savo teisinės sistemos principus svarsto galimybę nustatyti valstybės pareigūnų, kaltinamų padarius šios Konvencijos nustatytą nusikaltimą, atleidimo, laikino nušalinimo nuo pareigų ar perkėlimo į kitas pareigas tvarką nepažeidžiant nekaltumo prezumpcijos.
7. Motyvuodama nusikaltimo sunkumu, kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, pagal pagrindinius savo teisinės sistemos principus svarsto galimybę nustatyti procedūras, pagal kurias, teismo sprendimu ar kitu būdu, jos nacionalinėje teisėje nustatytam terminui iš asmenų, nuteistų už padarytus šios Konvencijos nustatytus nusikaltimus, būtų atimta teisė:
a) eiti pareigas valstybės tarnyboje ir
b) eiti pareigas įmonėje, iš dalies ar visiškai priklausančioje valstybei.
8. Šio straipsnio 1 dalies nuostata nepažeidžia drausminių galių, kompetentingų institucijų taikomų valstybės tarnautojams.
9. Nė viena šios Konvencijos nuostata neturi įtakos principui, kad šios Konvencijos nustatytų nusikaltimų ir taikomos teisinės gynybos priemonių ar kitų teisės principų, reguliuojančių elgesio teisėtumą, apibūdinimas priklauso kiekvienos valstybės, šios Konvencijos Šalies, nacionalinės teisės sričiai ir kad už tokius nusikaltimus baudžiamasis persekiojimas vykdomas ir bausmė skiriama pagal tą teisę.
10. Valstybės, šios Konvencijos Šalys, siekia sugrąžinti į visuomenę asmenis, nuteistus už šioje Konvencijoje nustatytus nusikaltimus.

31 straipsnis
Įšaldymas, areštas ir konfiskavimas

1. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, kiek leidžiama pagal jos nacionalinės teisės sistemą, imasi visų būtinų priemonių, kad galėtų konfiskuoti:
a) pajamas, gautas padarius šios Konvencijos nustatytus nusikaltimus arba turtą, kurio vertė atitinka tokias pajamas;
b) šios Konvencijos nustatytiems nusikaltimams įvykdyti naudotus ar skirtus naudoti turtą, įrankius ar kitas priemones.
2. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, imasi visų būtinų priemonių, kad nustatytų, surastų, įšaldytų ar areštuotų bet kokį šio straipsnio 1 dalyje minimą daiktą, kad vėliau jį konfiskuotų.
3. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, pagal jos nacionalinę teisę priima reikiamus teisės aktus ir imasi kitų būtinų priemonių, kad reguliuotų kompetentingų institucijų vykdomą pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis įšaldyto, areštuoto ar konfiskuoto turto valdymą.
4. Jeigu tokios nusikalstamu būdu įgytos pajamos buvo iš dalies ar visai pertvarkytos ar paverstos kitu turtu, šiame straipsnyje minimos priemonės taikomos tokiam turtui, o ne pajamoms.
5. Jeigu tokios nusikalstamu būdu įgytos pajamos susimaišė su teisėtai gautu turtu, nepažeidžiant jokių su įšaldymu ar areštu susijusių galių, konfiskuojama ta turto dalis, kuri atitinka susimaišiusių pajamų dalį.
6. Šiame straipsnyje nurodytos priemonės, kurios taikomos nusikalstamu būdu įgytoms pajamoms ar kitokiai naudai, gautai iš tokių pajamų, tokiu pat būdu ir tokia pat apimtimi taikomos turtui, į kurį paverstos ar konvertuotos tokios pajamos, ar turtui, susimaišiusiam su tokiomis pajamomis.
7. Šio straipsnio ir šios Konvencijos 55 straipsnio įgyvendinimo tikslais kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, suteikia savo teismams ar kitoms kompetentingoms institucijoms įgaliojimus, leidžiančius naudotis bankų, finansiniais ar komerciniais dokumentais arba juos areštuoti. Valstybė, šios Konvencijos Šalis, negali atsisakyti veikti pagal šios dalies nuostatas, motyvuodama banko paslaptimi.
8. Valstybės, šios Konvencijos Šalys, gali svarstyti galimybę reikalauti, kad nusikaltęs asmuo įrodytų tokių konfiskuotinų, manoma, nusikalstamu būdu įgytų pajamų ar kito turto teisėtą prigimtį tiek, kiek toks reikalavimas atitinka pagrindinius jų nacionalinės teisės principus ir teismo ar kitų procesų pobūdį.
9. Šio straipsnio nuostatos aiškinamos taip, kad nebūtų pažeistos bona fide trečiųjų šalių teisės.
10. Nė viena šio straipsnio nuostata nekeičia principo, kad jame nurodytos priemonės apibrėžiamos ir įgyvendinamos pagal valstybės, šios Konvencijos Šalies, nacionalinę teisę.

32 straipsnis
Liudytojų, ekspertų ir nukentėjusiųjų apsauga

1. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, imasi reikiamų priemonių, kad pagal savo teisinės sistemos principus ir turimomis lėšomis suteiktų veiksmingą apsaugą nuo galimų atsakomųjų veiksmų ar bauginimo parodymus apie šios Konvencijos nustatytus nusikaltimus davusiems liudytojams ir ekspertams ir atitinkamai jų giminėms ar artimiesiems giminaičiams.
2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytos priemonės gali apimti, inter alia, nepažeidžiant kaltinamojo teisių, įskaitant teisę į tinkamą teisinį procesą:
a) tokių asmenų fizinės apsaugos procedūras, kiek tai reikalinga ir praktiškai įgyvendinama, perkeliant juos į kitą vietą ir tam tikrais atvejais leidžiant neatskleisti informacijos apie asmenį ar asmens buvimo vietą arba riboti jos atskleidimą;
b) parodymų davimo taisykles, leidžiančias liudytojams ir ekspertams duoti parodymus tokių asmenų saugumą užtikrinančiu būdu, pavyzdžiui, leidžiant duoti parodymus ryšių priemonėmis, naudojant, pavyzdžiui, vaizdo ryšį ar kitas atitinkamas priemones.
3. Valstybės, šios Konvencijos Šalys, svarsto galimybę sudaryti sutartis ar sutarimus su kitomis valstybėmis, šios Konvencijos Šalimis, dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų perkėlimo.
4. Šio straipsnio nuostatos taikomos ir nukentėjusiesiems tiek, kiek jie yra liudytojai.
5. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, vadovaudamasi savo nacionaline teise ir nepažeisdama gynybos teisės, sudaro galimybę nukentėjusiesiems atitinkamose baudžiamosios bylos nagrinėjimo stadijose išdėstyti savo nuomonę ir būgštavimus prieš nusikaltusį asmenį.

33 straipsnis
Informatorių apsauga

Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, svarsto galimybę įtraukti į savo nacionalinės teisės sistemą atitinkamas priemones, apsaugančias nuo neteisingo elgesio bet kokius asmenis, geranoriškai ir pagrįstai pranešusius kompetentingoms institucijoms faktus apie šios Konvencijos nustatytus nusikaltimus.

34 straipsnis
Korupcinės veiklos pasekmės

Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, tinkamai atsižvelgdama į trečiųjų šalių sąžiningai įgytas teises, pagal pagrindinius savo nacionalinės teisės principus imasi priemonių, reglamentuojančių korupcijos pasekmes. Šiame kontekste valstybės, šios Konvencijos Šalys, korupciją gali laikyti reikšmingu veiksniu, kai teismo procese siekiama anuliuoti ar nutraukti sutartį, atimti koncesiją ar panašų kitą dokumentą arba imtis kitų veiksmų susidariusiai padėčiai ištaisyti.

35 straipsnis
Žalos atlyginimas

Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, imasi būtinų priemonių pagal savo nacionalinės teisės principus užtikrinti, kad dėl korupcinės veiklos žalą patyrę asmenys arba subjektai, siekdami kompensacijos, turėtų teisę iškelti bylą asmenims, atsakingiems už patirtą žalą.

36 straipsnis
Specializuotos institucijos

Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, pagal pagrindinius savo teisinės sistemos principus užtikrina, kad būtų institucija ar institucijos arba asmenys, kurie specializuojasi kovoti su korupcija teisėsaugos pagalba. Tokiai institucijai ar institucijoms arba asmenims pagal pagrindinius valstybės, šios Konvencijos Šalies, nacionalinės teisės principus suteikiama reikiama nepriklausomybė veiksmingai ir nepiktnaudžiaujant įtaka atlikti savo funkcijas. Tokie asmenys arba tokios institucijos (tokių institucijų) pareigūnai turėtų būti atitinkamai parengti bei turėti išteklių savo funkcijoms įgyvendinti.

37 straipsnis
Bendradarbiavimas su teisėsaugos institucijomis

1. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, imasi reikiamų priemonių, kad paskatintų asmenis, dalyvaujančius ar dalyvavusius darant šios Konvencijos nustatytą nusikaltimą, suteikti informaciją kompetentingoms institucijoms tyrimo ar parodymų davimo tikslais, taip pat faktinę konkrečią pagalbą, galinčią prisidėti atimant iš nusikaltusių asmenų nusikalstamu būdu įgytas pajamas ir išieškant tokias pajamas.
2. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, svarsto galimybę tam tikrais atvejais leisti sušvelninti bausmę kaltinamajam, iš esmės bendradarbiaujančiam atliekant tyrimą ar vykdant baudžiamąjį persekiojimą šios Konvencijos nustatyto nusikaltimo byloje.
3. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, svarsto galimybę pagal pagrindinius savo nacionalinės teisės principus leisti suteikti imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo bet kokiam asmeniui, iš esmės bendradarbiavusiam atliekant tyrimą ar vykdant baudžiamąjį persekiojimą šios Konvencijos nustatyto nusikaltimo byloje.
4. Tokie asmenys saugomi mutatis mutandis, kaip nustatyta šios Konvencijos 32 straipsnyje.
5. Jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodytas asmuo, esantis vienoje valstybėje, šios Konvencijos Šalyje, gali iš esmės bendradarbiauti su kitos valstybės, šios Konvencijos Šalies, kompetentingomis institucijomis, suinteresuotos valstybės, šios Konvencijos Šalys, gali svarstyti galimybę pagal savo nacionalinę teisę sudaryti sutartis ar susitarimus dėl galimybės kitai valstybei, šios Konvencijos Šaliai, taikyti tokiam asmeniui šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytą režimą.

38 straipsnis
Nacionalinių institucijų bendradarbiavimas

Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, imasi būtinų priemonių, kad pagal savo nacionalinę teisę paskatintų valstybės institucijų bei valstybės pareigūnų ir už baudžiamųjų nusikaltimų tyrimą bei baudžiamąjį persekiojimą atsakingų institucijų bendradarbiavimą. Toks bendradarbiavimas gali apimti:
a) pastarųjų institucijų informavimą jų pačių iniciatyva, jei yra pagrindas manyti, kad buvo įvykdytas bet kuris iš nusikaltimų, nustatytų pagal šios Konvencijos 15, 21 ir 23 straipsnius, arba
b) visos reikalingos informacijos suteikimą pastarųjų institucijų prašymu.

39 straipsnis
Nacionalinių institucijų ir privataus sektoriaus bendradarbiavimas

1. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, imasi visų būtinų priemonių, kad paskatintų pagal savo nacionalinę teisę bendradarbiauti tarpusavyje šios Konvencijos nustatytų nusikaltimų padarymo klausimais nacionalines tyrimo ir baudžiamojo persekiojimo institucijas bei privataus sektoriaus subjektus, ypač finansų įstaigas.
2. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, svarsto galimybę skatinti savo piliečius ir kitus jos teritorijoje nuolat gyvenančius asmenis pranešti nacionalinėms tyrimo ir baudžiamojo persekiojimo institucijoms apie kokio nors šios Konvencijos nustatyto nusikaltimo įvykdymą.

40 straipsnis
Banko paslaptis

Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, užtikrina, kad, joje vykstant šios Konvencijos nustatytų nusikaltimų baudžiamajam tyrimui, jos nacionalinės teisės sistemoje būtų atitinkami mechanizmai įveikti kliūtis, galinčias atsirasti taikant banko paslapties įstatymą.

41 straipsnis
Teistumas

Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, gali priimti būtinus teisės aktus ar imtis kitų būtinų priemonių, kad būtų atsižvelgta, jai tinkamomis sąlygomis ir tinkamu tikslu, į įtariamojo ankstesnį teistumą kitoje valstybėje, šios Konvencijos Šalyje, siekiant panaudoti tokią informaciją baudžiamojoje byloje dėl šios Konvencijos nustatyto nusikaltimo.

42 straipsnis
Jurisdikcija

1. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, imasi būtinų priemonių, kad jos jurisdikcija apimtų šios Konvencijos nustatytus nusikaltimus, jeigu:
a) nusikaltimas įvykdytas tos valstybės, šios Konvencijos Šalies, teritorijoje arba
b) nusikaltimas įvykdytas laive, plaukiojančiame su tos valstybės, šios Konvencijos Šalies, vėliava, arba orlaivyje, registruotame pagal tos valstybės, šios Konvencijos Šalies, įstatymus nusikaltimo padarymo metu.
2. Laikantis šios Konvencijos 4 straipsnio nuostatų, kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, gali nustatyti savo jurisdikciją dėl bet kurio tokio nusikaltimo, jeigu:
a) nusikaltimas padarytas prieš valstybės, šios Konvencijos Šalies, pilietį arba
b) nusikaltimą padarė tos valstybės, šios Konvencijos Šalies, pilietis ar asmuo be pilietybės, nuolat gyvenantis jos teritorijoje, arba
c) nusikaltimas yra vienas iš tų, kurie nustatyti pagal šios Konvencijos 23 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunktį, ir yra įvykdytas už jos teritorijos ribų, ketinant įvykdyti jos teritorijoje nusikaltimą, nustatytą pagal šios Konvencijos 23 straipsnio 1 dalies a punkto i ar ii papunktį arba b punkto i papunktį, arba
d) šis nusikaltimas įvykdytas prieš valstybę, šios Konvencijos Šalį.
3. Pagal šios Konvencijos 44 straipsnio nuostatas kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, imasi būtinų priemonių, kad jos jurisdikcija apimtų šios Konvencijos nustatytus nusikaltimus, jeigu įtariamas nusikaltimą padaręs asmuo yra jos teritorijoje ir ji neišduoda tokio asmens tik dėl to, kad jis yra jos pilietis.
4. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, taip pat gali imtis būtinų priemonių, kad jos jurisdikcija apimtų šios Konvencijos nustatytus nusikaltimus, jeigu įtariamas nusikaltimą padaręs asmuo yra jos teritorijoje ir ji neišduoda jo.
5. Jeigu savo jurisdikciją pagal šio straipsnio 1 ar 2 dalį vykdančiai valstybei, šios Konvencijos Šaliai, buvo pranešta arba ji kitu būdu sužinojo, kad bet kurios kitos valstybės, šios Konvencijos Šalys, atlieka tyrimą, vykdo baudžiamąjį persekiojimą ar vyksta teisminis nagrinėjimas dėl tos pačios veikos, tų valstybių, šios Konvencijos Šalių, kompetentingos institucijos atitinkamai viena su kita konsultuojasi, kad suderintų savo veiksmus.
6. Nepažeidžiant bendrosios tarptautinės teisės normų, ši Konvencija nedraudžia vykdyti jokios pagal savo nacionalinę teisę nustatytos valstybės, šios Konvencijos Šalies, baudžiamosios jurisdikcijos.

IV SKYRIUS
TARPTAUTINIS BENDRADARBIAVIMAS

43 straipsnis
Tarptautinis bendradarbiavimas

1. Valstybės, šios Konvencijos Šalys, bendradarbiauja baudžiamosiose bylose pagal šios Konvencijos 44–50 straipsnius. Tam tikrais atvejais ir kai tai atitinka jų nacionalinės teisės sistemą, valstybės, šios Konvencijos Šalys, svarsto galimybę teikti viena kitai pagalbą atliekant tyrimą ir nagrinėjant civilines ir administracines su korupcija susijusias bylas.
2. Tarptautinio bendradarbiavimo atveju, kai būtina, kad abi Šalys pripažintų nusikaltimą, šis reikalavimas laikomas įgyvendintu nepaisant to, ar prašomosios valstybės, šios Konvencijos Šalies, įstatymai priskiria nusikaltimą tai pačiai kategorijai, ar apibūdina jį tomis pačiomis sąvokomis, kaip ir prašančiosios valstybės, šios Konvencijos Šalies, narės įstatymai, jeigu abiejų valstybių, šios Konvencijos Šalių, įstatymai pripažįsta nusikaltimu veiką, dėl kurios prašoma pagalbos.

44 straipsnis
Ekstradicija

1. Šis straipsnis taikomas šios Konvencijos nustatytiems nusikaltimams, jeigu asmuo, kurį prašoma išduoti, yra prašomosios valstybės, šios Konvencijos Šalies, teritorijoje, su sąlyga, kad už nusikaltimą, dėl kurio prašoma ekstradicijos, yra baudžiama tiek pagal prašančiosios, tiek pagal prašomosios valstybių, šios Konvencijos Šalių, nacionalinę teisę.
2. Nepaisant šio straipsnio 1 dalies nuostatų, valstybė, šios Konvencijos Šalis, kurios teisė tai numato, gali išduoti asmenį dėl bet kokio nusikaltimo pagal šią Konvenciją, už kurį nebaudžiama pagal jos nacionalinę teisę.
3. Jei ekstradicijos prašymas apima kelis atskirus nusikaltimus, iš kurių nors vienas yra nusikaltimas, už kurį išduodama pagal šį straipsnį, o kai kurie kiti nėra nusikaltimai, už kuriuos išduodama dėl už juos skiriamos laisvės atėmimo bausmės termino, bet jie susiję su šioje Konvencijoje nustatytais nusikaltimais, prašomoji valstybė, šios Konvencijos Šalis, gali taikyti šį straipsnį taip pat ir tokiems nusikaltimams.
4. Kiekvienas nusikaltimas, kuriam taikomas šis straipsnis, laikomas įtrauktu į visas tarp šios Konvencijos Šalių esančias ekstradicijos sutartis kaip nusikaltimas, už kurį išduodama. Valstybės, šios Konvencijos Šalys, įsipareigoja įtraukti tokius nusikaltimus į visas tarp jų sudaromas ekstradicijos sutartis kaip nusikaltimus, už kuriuos taikoma ekstradicija. Bet kuri valstybė, šios Konvencijos Šalis, kurios teisė tai numato, taikydama šią Konvenciją kaip pagrindą ekstradicijai, jokių pagal šią Konvenciją nustatytų nusikaltimų politiniais nusikaltimais nelaiko.
5. Jei bet kuri valstybė, šios Konvencijos Šalis, kuri ekstradiciją sieja su sutartimi, gauna prašymą dėl ekstradicijos iš valstybės, šios Konvencijos Šalies, su kuria ji nėra sudariusi ekstradicijos sutarties, ji gali laikyti šią Konvenciją teisiniu pagrindu ekstradicijai dėl bet kurio nusikaltimo, kuriam taikomas šis straipsnis.
6. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, kuri ekstradiciją sieja su sutartimi, turi:
a) deponuodama šios Konvencijos ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo dokumentus pranešti Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui apie tai, ar ji laikys šią Konvenciją teisiniu pagrindu bendradarbiauti ekstradicijos srityje su kitomis valstybėmis, šios Konvencijos Šalimis, ir
b) jei ji nelaiko šios Konvencijos teisiniu pagrindu bendradarbiauti ekstradicijos srityje, siekti, prireikus sudaryti sutartis dėl ekstradicijos su kitomis valstybėmis, šios Konvencijos Šalimis, kad įgyvendintų šį straipsnį.
7. Valstybės, šios Konvencijos Šalys, kurios nesieja ekstradicijos su sutartimi, tarpusavyje pripažįsta nusikaltimus, kuriems taikomas šis straipsnis, nusikaltimais, už kuriuos išduodama.
8. Ekstradicija vykdoma pagal prašomosios valstybės, šios Konvencijos Šalies, nacionalinės teisės numatytas sąlygas arba pagal taikytinas sutartis dėl ekstradicijos, įskaitant, inter alia, sąlygas, susijusias su minimalios bausmės reikalavimu ekstradicijai, bei pagrindus, dėl kurių prašomoji valstybė, šios Konvencijos Šalis, gali atsisakyti išduoti.
9. Valstybės, šios Konvencijos Šalys, pagal savo nacionalinę teisę siekia paspartinti ekstradicijos procedūras ir supaprastinti įrodymų rinkimo reikalavimus, susijusius su bet kokiais nusikaltimais, kuriems taikomas šis straipsnis.
10. Prašomoji valstybė, šios Konvencijos Šalis, pagal savo nacionalinės teisės nuostatas ir savo sutartis dėl ekstradicijos gali, įsitikinusi, kad aplinkybės tai pateisina ir yra neatidėliotinos, ir gavusi prašančiosios valstybės, šios Konvencijos Šalies, prašymą, suimti asmenį, kurio ekstradicijos siekiama ir kuris yra jos teritorijoje, arba imtis kitų tinkamų priemonių jo dalyvavimui ekstradicijos procedūroje užtikrinti.
11. Jei valstybė, šios Konvencijos Šalis, kurios teritorijoje aptinkamas kaltinamasis, neišduoda tokio asmens dėl nusikaltimo, kuriam taikomas šis straipsnis, tik todėl, kad jis yra jos pilietis, ji ekstradicijos siekiančios valstybės, šios Konvencijos Šalies, prašymu privalo nedelsdama perduoti bylą savo kompetentingoms institucijoms baudžiamojo persekiojimo tikslais. Šios institucijos priima sprendimą ir vykdo procesinius veiksmus tokiu pat būdu, ka

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top