Verta prisiminti. Justinas Marcinkevičius: tegul mūsų kelias į laisvę būna nesibaigiantis

J. Marcinkevičius kalba Sąjūdžio mitinge Vilniaus Vingio parke 1989 metų birželio 11-ąją.

Minėdami šviesaus atminimo poeto ir dramaturgo, Sąjūdžio žmogaus Justino Marcinkevičiaus gimtadienį – kovo 10-ąją jam būtų sukakę 85-eri – primename ir jo sveikinimą Kovo 11-osios proga prieš penkerius metus, ir paskutinę jo kalbą, pasakytą 2010 metų lapkričio 23 dieną Mokslų akademijos didžiojoje konferencijų salėje, kur visuomenės diskusijų forumas „Tauta, piliečiai, valstybė“ buvo surengęs konferenciją tema „Tauta ir piliečiai: ar esame savo valstybės šeimininkai“. Poeto trys paskutiniai norai skamba kaip dvasinis jo testamentas Lietuvai – įsiklausykime.

* * *

Justinas Marcinkevičius. Kiek mūsų dar liko?

Labą vakarą visiems. Šiandienio pokalbio organizatoriai suformulavo savo pagrindinį ir, galima tarti, vienareikšmį klausimą:
 
„Ar esame savo valstybės šeimininkai?“ Bet vienareikšmiškai į jį atsakyti sunku. Sunku ne tik mums, bet ir daugeliui demokratinių besiskelbiančių valstybių.
 
Aš tikriausia labai primityviai suprantu šeimininko teises ir pareigas. Kaimietiškai.
 
Šeimininkas – tai yra dažniausiai tėvas – pirmas keldamasis, paskutinis guldavo. Sužiūrėdavo galvijus ir žmones.
 
Priklausomai nuo oro, iš ryto paskirstydavo darbus ir pats dirbdavo – prie stalo raikydavo duoną ar bardavo besiriejančius vaikus – visą laiką būdavo užimtas.
 
(Šiandien Lietuvoje) tikro šeimininko nėra ir negali būti.
 
Galvojame apie kolektyvinį šeimininką, apie vieną ar kitą partiją. Apie poziciją ir opoziciją. Bandome teigti, kad partijos ir yra šeimininkas, kad jos girdi ir mato, organizuoja ir vadovauja.
 
Tačiau šiandien Lietuvoje jau nėra kiek reikšmingesnės grupuotės ar sambūrio, kuris tvirtintų, įrodinėtų, teigtų, pats būtų įsitikinęs, kad šalyje viskas gerai.
 
Kad esame aprūpinti ir apsirūpinę politinėmis, socialinėmis, kultūrinėmis teisėmis ir, trumpai tariant, žmogiškomis politinėmis vertybėmis.
 
Jeigu ir buvo kas nors šia kryptimi veikiama, tada, kas nors ketinta veikti – tai viską sugriovė, išvartė ir sutrypė nekontroliuojama privatizacija, pusaklė laisvoji rinka ir užgriuvusi krizė, kurioje žmogiškumas, padorumas, teisingumas ir visa kita blaškosi kaip koks benamis šunėkas, taikydamasis bent šį tą nugriebti nuo prekystalio.
 
Tiesą sakant, šiandien ant to prekystalio jau mažai kas liko. Bet tuo aršesnės kovos dėl likučių.
 
Kad ir kaip būtų gaila, dėl likučių dalyvauja ir kultūra – savo menais, švietimu ir kitomis formomis ar pavidalais.
 
Ypač ryškiai matyti pažvelgus į stalą, ant kurio šiuo metu, kaip tik šiuo laiku raikomas valstybės biudžetas.
 
Ir jau iki pačių pašaknų skaudu ir gėda, kai žiniasklaida ar prokuratūra praneša apie kultūros funkcionierių ir tvarkytojų didesnę ar mažesnę saują, sugriebtą į savo kišenę. Į savo.
 
Sakome, yra auditas, kontrolė, galiausiai teismas.
 
Keista – piliečiai nebijo savo teismo. Teismas nebijo savo piliečių.
 
Tereikia tiktai kultūros – kultūringai pakišti ir kultūringai be piktumo, be triukšmo paimti.
 
Taigi kultūros reikia, ponai.
 
Reikia kultūros, kai spaudoje skaitai pranešimą apie tai, jog pastaraisiais metais lietuviai emigrantai pervedė į Lietuvą savo artimiesiems 2 ar 3 milijardus.
 
Be triukšmo.
 
Pagalvoji – gal gerai, kad yra emigrantai.
 
Jie ženkliai padeda valstybės biudžetui.
 
Tiktai reikėtų šalia šito sugalvoti ir kultūringą būdą, kaip juos nukreipti, pavyzdžiui, į „Sodros“ biudžetą.
 
O emigrantų skaičius vis didėja…
 
Čia net, čia pat, tame pačiame spaudos leidinyje pranešama, kad šiemet, pavyzdžiui, išvyko daugiau nei 74 tūkstančiai. Oficialiai deklaravę savo išvykimą.
 
O kiek nedeklaruotų? Kultūringai klausiu pats savęs…
 
O kiek mūsų dar liko?
 
Ir pats išsigąsti. Sunku gąsdintis. Nereikia gąsdinti paties savęs.
 
Yra dar menininkai, kurie įvairiuose užsieniuose vaidina, groja, dainuoja, šoka, vieną kitą knygelę išleidžia.
 
Honorarą gauna. Gauna.
 
Še jums 21 (proc.) PVM. Tyliai, kultūringai.
 
Gal tarėsi su mumis? Ne, mūsų valdžia nesitaria.
 
Kur dingo Saulėlydžio komisija? Taip dirbo, taip stengėsi, kad valstybės tarnautojų skaičius, užuot sumažėjęs, ėmė smarkiai augti.
 
Valdžia augina save, savo raumenis.
 
Betgi kodėl nutilo garsiai, garsusis šūkis: „Visi susiveržkime diržus“?
 
Pensininkai susiveržė. Tiksliau sakant, juos suveržė.
 
Valdininkų, tarnautojų armija kultūringai pamiršo tai padaryti.
 
Esame pastebėję, kad diržą susiveržti labai sunku, nes reikia arba įtraukti savo pilvą, arba kaip kitaip ieškoti priemonių suveržti jį.
 
Būkime kultūringi ir neverskime žmogaus daryti to, ko anas nemoka padaryti.
 
Arba yra neįgalus.
 
Be to, jis užimtas valdžia.
 
Jis yra šeimininkas.
 
– O kas esu aš, – šaukiu.
 
– Prašom, – girdžiu atsakymą.
 
– Ko Jūs norite?
 
Noriu labai nedaug.
 
Bet pirmiausia noriu, kad būtų sustabdytas Gedimino kalno irimas.
 
Iš paskutiniųjų sustabdytas.
 
Noriu, kad būtų apgintas Donelaičio memorialas Tolminkiemyje.
 
Noriu, kad lietuvių kalbai būtų išsaugotas, apgintas valstybinės kalbos statusas.
 
Pradžiai tiek.
 
Nežinau, kaip jums, o man jau seniai aišku, kad mūsų valstybėje šeimininkai yra tie, kas turi pinigų.
 
Taip yra visame pasaulyje.
 
Dar sykį pradžiai tiek.
 
Ačiū Jums už dėmesį.

lzinios.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
6 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Sviesus zmogus buvo!

Savo kuryba kele Tauta, jos dvasinguma pilde… Truksta siai dienai jo ir net labai.

Anikė

Ačiū tiesos.lt redakcijai, kad priminė, jog Tauta neturi užmiršti savo
Laisvės Šauklio, Mokytojo, doro lietuvio, istorijos ir jos milžinų žadintojo.
Kol gyva atmintis, tol gyvuos Lietuva, nebus veltui sudėtos kovotojų aukos.
Tai gražiai mane augino
laukas, pieva, kelias, upė,
tai gražiai už rankos vedė
vasaros diena ilga.
Tai gražiai lingavo girios,
uogė ir gegučių p-ilnos,
tai gražiai saulutė leidos,
atilsėlį nešdama.
Tai gražiai skambėjo žodžiai:
laukas, pieva, kelias, upė.
Tai gražiai iš jų išaugo
vienas žodis: Lietuva.

Justina

aš Just. Marcinkevičiaus rūpestį Gedimino pilies kalnu suvokiu simboliškai – mūsų valstybė pastayta, deja, ant trapių pagrindų…
Kaip sustabdyti šį irimą, deja, nepatarė ir Poetas.

Sesuo viltis

Sveika, sesuo – kovojanti viltie!
Ant stalo tavo žiburys ir žodis.
TIE SOS žodis ir kiekvieno padorumas gali padėti Lietuvai keltis iš melo ir
tamsos liūno. Tai būtų geriausias paminklas mūsų Poetui.

 Anikė  Justinai

Poetas būtų pataręs ir pamokęs, bet tamsiosios jėgos, kurios dabar vaizduoja
šventuosius visąžinius, pamatę Tautos meilę Poetui,tuoj papuolė smerkti už tai, kad buvęs komunistas, užsiundė savo velniukus (kurių dalis jau valdžioje), kad
užčiauptų ir nutildytų Poetą. Nutildė ne tik jį, bet visą teatro, dailės, kino,
literatūros pasaulį.Iškilo tada purvasklaida – ką, noriu, tą rašau – bylinėkis.
Tik tie, dabar be nuodėmės šventieji – „bedevasės vėlės”, išnyks bevardžiais, arba jų me ke ni mu baugins vaikus.
Šalia Mažvydo, Donelaičio, Katedros, Daukanto stovės ir Justinas Marcinkevičius.
Baigsis viduramžių tamsa.

VYTAUTAS

Isitikines , kad didesnes gresmes Lietuvai kaip ta peroksidine senmerge vestuviu pirslienes sukuosena su savo banditu gauja nera.

6
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top