Siūlome kun. Mykolo Krupavičiaus atsiminimų pluoštelį, kuriame pasakojama, kaip Lietuvos ūkininkai caro Rusijoje vaitą, arba seniūną, rinko ir dėl savo rinkimų teisės kovojo. Primename, kad šiandien teisės rinktis seniūną, bendru Seimo partijų sutarimu, lietuviai neturi.
Būdingas caro laikų valsčiaus savivaldybių gyvenimo vaizdelis
Jevaravo valsčius rinko viršaitį, anų laikų terminu – vaitą. Vaito rinkimai – didelis valsčiaus įvykis. […] Mūsų Jevaravo valsčiuje daugiausia vilčių būti išrinktam turėjo Juozas Oželis. Jaunystėje jis buvo jonvaikių vadas […]. Subrendęs Oželis buvo geras ir malonus žmogus, tik mėgo išgerti. Išrinktą Oželį administracija vengė patvirtinti. Valsčius kelis kartus iš eilės visais balsais jį išrinkdavo. Po tokio tampymo į valsčiaus sueigą, kuri bene šeštą kartą iš eilės buvo skirta valsčiaus viršaičiui rinkti, Suvalkų gubernatorius atsiuntė savo ypatingų reikalų valdininką Zacharovą, kuris buvo neaukšto ūgio, stambiais à la Wilhelm, ūsais, iškalbus ir prieinamas rusas […].
Sueiga buvo labai skaitlinga, kaip retai kada. Atrodo, kad visi turį balsą buvo susirinkę. Buvo sukviesta apie 15 policininkų, net iš Marijampolės. Pavartotos visos priemonės Oželiui neišrinkti. Pvz., buvo liepta visiems rinkėjams sueiti į dešinę pusę, ir kas nori Oželio, tepereina į kairę pusę. Policija perėjimą trukdė jėga, bet minia, nustūmusi policiją, vis dėlto atsidūrė kairėj pusėj. Zacharovas, nepatenkintas rinkimų rezultatais, liepė pakelti rankas – kas už Oželį. Rankos pakildavo vieningai. Balsus skaitė keli, tarp jų ir aš (Mykolas Krupavičius). Aš suskaitydavau 200, o kiti du tik 30–50. Buvo paskelbiamas mažiausias skaičius. Žmonėms suktybė buvo aiški. Iš vietos buvo šaukiama įvairiais, net Zacharovą įžeidžiančiais, žodžiais. Zacharovas ėmėsi dar vienos gudrybės. Į valsčiaus raštininko butą jis liepė pakviesti apie 10 įtakingiausių ūkininkų. Prie gausiai degtine apstatyto stalo Zacharovas pradėjo įtikinėti, kad Oželio rinkti negalima. Pastarieji degtinę gėrė be pasigailėjimo, bet Zacharovo argumentacijai nepasidavė. Ūkininkų argumentacija trumpa ir įtikinanti „Caras teisę valsčiaus viršaičius laisvai rinkti suteikė mums, bet ne apskrities viršininkams, ne jų pasiuntiniams ir ne gubernatoriams. Ką išrenkam, valdininkai, kuriems mes sudedame algas, turi patvirtinti“. Pasikalbėjimai prieidavo prie aiškių konfliktų.
Įtakingųjų tarpe buvo vienas ūkininkas nuo Igliaukos Šmukštys, iškalbus, darė inteligento įspūdį, bet jis nė pradžios mokyklos nebuvo baigęs. Apie save kalbėdavo, kad jis baigęs „versitetą su veršiukais“. Esąs geriausias patriotas, nes tik lietuviškai kalbąs. Taigi, tas Šmukštys, karštesnio pasikalbėjimo su Zacharovu metu, tėškė jam į ausį taip, kad tas su visais blizgučiais atsidūrė po raštininko lova. Po tokių Šmukščio argumentų ūkininkai smuko pro duris, šūktelėdami rinkikams: „Oželis išrinktas. Vyrai namo“. Kieme, kur vyko rinkimai, pasiliko tik policininkai. Toks tada buvo lietuvis ūkininkas suvalkietis, kuris žinojo savo teises ir mokėjo jas ginti net su kumščiu. Įdomu, kad Oželis po tokių rinkimų vis dėlto buvo patvirtintas. Įtakingiausiems ūkininkams buvo iškelta byla […]. Matyt, byla buvo numarinta, nes įtakingiausi ūkininkai išsislapstė po užsienius. Tai būdingas caro laikų valsčiaus savivaldybių gyvenimo vaizdelis.
Šaltinis: Mykolas Krupavičius. Atsiminimai. Lietuviškos knygos klubas. Čikaga: „Draugo“ spaustuvė, 1972, p. 564.