Gegužės 15–16 dienomis buvo paminėtas Kalniškės mūšis, vykęs prieš 70 metų – 1945 m. gegužės 16-ąją Kalniškės miške (tuometinės Alytaus apskrities Simno valsčiuje, dabar – Lazdijų rajone). Šios kautynės – vienos kruviniausių laisvės kovų istorijoje, jos pareikalavo 44 partizanų gyvybių. Kai kurių liudytojų teigimu, sovietų nuostoliai galėjo būti net dešimt kartų didesni.
Tai, kas vyko tą saulėtą ir kaitrią 1945 metų gegužės 16-ąją, praėjus savaitei po neva pasibaigusio Antrojo pasaulinio karo, siūlome prisiminti iš negausių išlikusių gyvų partizanų paliudijimų ir sovietų NKVD dokumentų.
Apie kilometrą už Krosnos, Lazdijų link, kairėje plento pusėje tęsiasi 3–4 km pločio ir maždaug 8 km ilgio kalvotas, mišrus Kalniškės miškas. 5–6 km už Krosnos ir apie 1,5 km nuo plento šiame miške 1945 m. vyko garsusis Kalniškės mūšis.
Kalniškės miške ir jo apylinkėse buvo susitelkę maždaug 100 ginkluotų partizanų. 1945 m. gegužės 16 d. apie 90 partizanų būrį, vadovaujamą Lietuvos ulonų puskarininkio Jono Neifalto-Lakūno ir jam talkinančio Aleksandro Podemansko-Šarūno, užpuolė 1-ojo Pabaltijo fronto NKVD kariuomenės 220-asis Kutuzovo ordino pulkas. Jam vadovavo mjr. Jacenka ir štabo viršininkas mjr. Buiničius. Užvirė smarkus mūšis. Kareiviai puolė į ataką šaukdami „Ura!“ („Valio!“). Partizanai sutelkta ugnimi juos atmušinėjo. Priešo atakos kartojosi, pajėgas papildė vis nauji kareiviai. Be paliovos sproginėjo granatos ir kaleno ginklai. Priešas aklai puldamas patyrė daug nuostolių, tačiau ir partizanų gretos retėjo, o papildyti jas nebuvo kuo. Išseko ne tik jėgos, pritrūko ir šaudmenų. Mūšis vyko iki sutemų.
Šiame mūšyje žuvo 44 partizanai. Jų kūnai buvo niekinami Simne, ant gatvės grindinio. Kiti partizanai iš apsupties pasitraukė. Dalis jų rado prieglobstį Žuvinto paliose.
Liudytojų teigimu ir remiantis J. Lukšos-Daumanto parodymais knygoje „Partizanai“, priešas neteko apie 400 karių.
Pasakoja J.Mirijauskas, Kalniškės mūšio dalyvis:
„1945 m. gegužės 15 d., t. y. mūšio išvakarėse, būrio vadas Lakūnas pasikvietė 5 partizanus. Jis liepė nueiti pas žmogų, kuris nori mums padovanoti radijo aparatą. Vakare išėjome Simno ir Dusios ežero kryptimi. Tarp mūsų buvo du partizanai, gerai žinoję kelią. Tą naktį labai aiškiai švietė mėnuo, buvo lengva eiti. Artėjant prie kaimo, tai vienoje, tai kitoje pusėje buvo girdėti šunų lojimas. Nutarėme užeiti į artimiausią sodybą pasiteirauti, ar nėra kareivių. Šeimininkas, matyt, nemiegojo, nes, vos tik pabeldus į langą, greitai atsiliepė ir paprašytas išėjo į lauką. Įsitikinęs, kad mes – partizanai, pasakė, kad prieš gerą pusvalandį buvo užėję Šventežerio stribai, teiravosi apie „banditus“ ir prašė valgyti. Esant tokiai padėčiai, kada kaime vis garsiau loja šunys ir jaučiamas kažkoks judėjimas, toliau eiti buvo labai pavojinga. Nutarėme nieko nelaukdami grįžti atgal. Kol priartėjome prie Kalniškės miško, jau pradėjo švisti. Pirmiausia užėjome pas mūsų ryšininką, kurio sodyba buvo pačiame miško pakraštyje. Norėjome bent valandėlę pailsėti ir pamiegoti. Bet dar nespėjus įsikurti, staiga išgirdome kulkosvaidžių ir šautuvų kalenimą. Nieko nelaukdami nutarėme skubėti į stovyklą. Pakeliui užsukome pas kitą ryšininką, kur jau buvo apie 30 partizanų. Jie pasakojo, kaip užėję ant pasalos buvo apšaudyti iš kulkosvaidžių. Pasitarę nutarėme nieko nelaukdami vykti į stovyklą. Ėjome vorele, kelių metrų atstumu vienas nuo kito. Vienoje vietoje reikėjo pereiti kelią, ant kurio pastebėjome daugybę kareivių pėdų. Supratome, kad čia praėjo kareiviai. Norėdami juos suklaidinti, skersai kelią perėjome atbuli. Stovykloje radome du gana sunkiai sužeistus partizanus. Pasikalbėję supratome, kad visas miškas apsuptas daugybės kareivių. Kalniškės miško ilgis – apie 7 km, o plotis – apie 5 km, taigi ištisinė juosta sudaro 24 km. Tokiam plotui apsupti, be abejo, reikėjo ne mažiau kaip tūkstančio kareivių. Vadas Lakūnas visus išrikiavo ir suskaičiavo. Mūsų buvo per 60 gerai ginkluotų vyrų. Tik neturėjome kovinės patirties – ypač miško sąlygomis.
Įvyko trumpas pasitarimas. Ką daryti? Stoti į mūšį, išsiskirstyti mažomis grupelėmis ar tiesiog pasislėpti medžiuose? Būrio vadas, skyrių ir grandžių vadai nusprendė, kad geriau nesiskirstyti, o eiti į netoliese esantį kalną ir užimti kovines pozicijas. Žinoma, dabar sunku pasakyti, kaip būtų buvę geriau, bet tada man atrodė, kad stoti į mūšį su gerai ginkluotais ir apmokytais kareiviais yra labai pavojinga. Kalne pasiskirstėme mažomis grupelėmis. Reikėjo apsikasti, bet pasirodė, kad neturėjome nė vieno kastuvo, o rankomis ne kažin ką buvo galima padaryti. Kurį laiką buvo tylu. Du partizanai, iš kurių vienas ir šiandien gyvas, buvo išsiųsti į žvalgybą. Tačiau jiems nuėjus maždaug po 5–10 minučių pasigirdo šaudymas iš automatų. Pamatėme parbėgantį jau tik vieną žvalgą. Pasirodo, jie buvo susidūrę su kareiviais, ir vienas buvo nukautas. Po kiek laiko pasigirdo rusiškos komandos. Supratome, kad kareiviai artėja prie kalno, ir kautynės jau neišvengiamos. Buvo duota komanda aklai nešaudyti – tik tada, kai aiškiai bus matomas priešas. Netrukus kareiviai priartėjo prie kalno, ir prasidėjo uraganiškas šaudymas, tačiau artyn jie nėjo. Po kurio laiko kalną apsiautė dūmų debesys ir sudegusio parako tvaikas. Per antrą tokią ataką išgirdau dejuojant savo tėvą. Prišliaužiau prie jo ir pamačiau, kad jam per patį sąnarį peršauta koja. Labai smarkiai tekėjo kraujas. Greitai nusivilkau baltinius ir suplėšiau, norėdamas užveržti koją. Mačiau, kaip jis pabalo ir labai nusilpo. Tiesiog nežinojau, ką daryti. Tada viskas nutilo. Pasirodė, lyg kareiviai nuo kalno pasitraukė. Paprašiau, kad man leistų pasižvalgyti, ar nėra galimybių išnešti tėvą ir suteikti jam medicininę pagalbą. Gavęs leidimą, atsargiai nusileidau nuo kalno, kareivių niekur nepastebėjau. Pasidarė kažkaip lengviau, pamaniau, kad kareiviai taip pat nori gyventi, bijo partizanų ir daugiau kalno nepuls. Jau norėjau grįžti atgal, bet nutariau dar paeiti kokius 200–300m ir įsitikinti, kad arti jų nėra. Taip atsargiai eidamas priėjau miško aikštelę, ten pamačiau daugybę susėdusių rusų kareivių. Nieko nelaukdamas pasileidau atgal į kalną. Man atrodo, kad į kalną grįžau kitoje vietoje, nes nuo kalno ėmė šaudyti. Supratau, kad į kalną grįžti aš jau nebegalėsiu, nes galiu būti nušautas savųjų. Pradėjau vėl tolti nuo kalno. Staiga pamačiau nuo kalno pusės einantį partizaną Krūmą, ir jis mane pamatė. Trumpai papasakojau apie tėvo sužeidimą ir tai, kaip aš čia atsidūriau. Krūmas man liepė kuo skubiau lipti į medį. Jis pats jau lipo į aukštą šakotą eglę. Susiradau ir aš aukštą, tankią eglę ir įsilipau į pačią viršūnę. Man atrodė, kad nuo žemės manęs tikrai niekas nepamatys. Kurį laiką buvo tylu. Paskui išgirdau, kad kažkas pamažu ateina ir vis sustoja. Pastebėjau, kad kalno link slenka rusų kareiviai. Netrukus vėl prasidėjo baisus šaudymas. Pamačiau, kaip du kareiviai neštuvais neša sužeistą kareivį. Šaudymui dar nenutilus, pasigirdo stiprūs sprogimai, tai galėjo būti mėtomos granatos arba šaudymas iš minosvaidžių. Dar po kurio laiko išgirdau kareivius šaukiant „Ura!“ („Valio!“). Buvo jau į vakarą. Matyt, tai paskutinė ataka. Po to viskas nutilo. Pradėjo temti. Jau norėjau išlipti iš medžio, tik staiga visai netoli išgirdau šaukiant „Malavko“ ir taip keletą kartų. Matyt, jie buvo visai netoli nuo manęs, nes išgirdau, kaip vienas kareivis pasakė, „Naverno, on ubit“ („Matyt, jis žuvo“). Paskui dar gerą pusvalandį palaukiau ir, nieko įtartino negirdėdamas, nutariau lipti iš medžio ir bandyti eiti pas ryšininkus, esančius maždaug už 5 km kelio. Ėjau labai pamažu, nes miškas buvo sausas, traškėjo šakos, be to, labai aiškiai švietė mėnuo. Pagaliau susiradau miško kelelį, galėjau eiti sparčiau. Priėjau miško aikštelę ir sustojau apsidairyti, ar nėra pasalos. Palaukęs 10–15 min., pastebėjau, kad kitu aikštelės pakraščiu lėtai atsargiai artėja du ginkluoti vyrai. Aiškiai mačiau, kad jie eina su kovai parengtais ginklais. Jiems praėjus, labai sunerimau, nes man reikėjo eiti ta pačia kryptimi. Palaukęs gerą pusvalandį, pajudėjau. Priėjau kelią, kurį gerai žinojau. Tas kelias ėjo nuo Rolių kaimo per visą Kalniškės mišką Atesnykėlių kaimo link. Vėl sustojau apsižvalgyti, ar nėra pasalos. Po kurio laiko išgirdau, kad keliu nuo Atesnykėlių pusės kažkas atjoja. Pasitraukiau nuo kelio ir pasislėpiau už eglaičių. Šuoliavo du arkliai su kareiviais, atkišusiais automatus. Jiems nujojus, apsidairęs perėjau kelią. Iki ryšininko sodybos dar buvo apie du kilometrus. Atėjęs prie jo sodybos, nemačiau mūsų sutarto ženklo – ant tvoros nebuvo baltų paklodžių. Todėl laukiau ir stebėjau sodybą. Buvo labai tylu, bet jaučiau, kad sodyboje kažkas yra. Netrukus atsidarė durys, ir ryšininko duktė Petrutė išpylė vandenį. Supratau, kad sodyboje kažkas yra. Petrutė vėl išpylė vandenį ir pradėjo eiti šulinio link, kur aš buvau pasislėpęs. Ją tyliai pašaukiau vardu. Ji iškart mane pažino ir pasakė, kad yra atėję partizanai, Tauras ir Ąžuolinis. Tai buvo du broliai, labai drąsūs vyrai. Atėjus į vidų ir pasikalbėjus, paaiškėjo, kad į pavakarę iš kalno jie pasitraukė, nes daug partizanų buvo žuvę, atsilaikyti nebuvo vilties. Pasiteiravau, ar jie ką nors žino apie mano tėvą. Jie žinojo tik tiek, kad jis buvo sužeistas. Pagalvojau, kad tėvo tikrai jau nėra gyvo, nes jis buvo sakęs, kad gyvas nepasiduosiąs. Dar kiek palaukę išėjome ir paprašėme Petrutės, kad, jei kas ateitų, apie mus pasakytų.
Išėjome į mums žinomą labai tankų miško jaunuolyną. Nors ir buvome labai išvargę, miegas neėmė. Į parytį pradėjo smarkokai lyti. Buvome kiaurai permerkti. Pagaliau prašvito, buvo tylu tylu. Nutarėme eiti į pamiškę ir apsižvalgyti. Jokio judėjimo nepastebėjome. Kiek palaukę nusprendėme užeiti į artimiausią sodybą pasiteirauti, ar nėra rusų kareivių arba stribų. Kieme žmogus kapojo malkas. Tauras nuėjo pasikalbėti. Žmogus papasakojo, kad vakar visą dieną pamiškę buvo apstoję rusų kareiviai, pasitraukė tik vėlai naktį, o šiandien dar niekas nebuvo atėjęs, jis nieko nepastebėjęs. Tada nusprendėme eiti į kitą pamiškę pas mums gerai žinomą ryšininką. Tai buvo nelemtas sprendimas. Ėjome tylėdami, visi kažko susikrimtę. Tiesiog likimas traukė, gal tykojo mirtis. Dar vis po truputėlį lynojo, todėl šeimininkas mus pakvietė į kambarį. Ir čia buvo mūsų lemtinga klaida, kad suėjome visi trys, nepalikdami nieko sargyboje. Ryšininkas pasakojo, kas buvo vakar, o šiandien nieko nepastebėjęs. Kambaryje buvo šilta, o mes jau trečia para be miego, labai išvargę. Paprašiau šeimininko nusiprausti. Prisipyliau dubenį vandens, nusivilkau iki pusės ir pradėjau praustis. Išsimuilinęs veidą staiga išgirdau šeimininko balsą: „O Jėzau, rusai!“ Akys buvo muiluotos, iškart žiūrėti negalėjau, todėl dar kartą persibraukiau šaltu vandeniu ir, pažvelgęs pro langą, pamačiau pilną kiemą rusų. Tauro ir Ąžuolinio kambaryje jau nebuvo. Šeimininkas, susiėmęs rankomis galvą, šaukė: „Kas dabar bus?“ Man liepė lipti ant aukšto ir pasislėpti. Išbėgau į priemenę ir pastebėjau prie sienos prisiglaudusius Taurą ir Ąžuolinį. Tauras pasakė, kad šioje namo pusėje kareivių dar nematyti, todėl reikia bandyti bėgti. Jie pasileido bėgti, o aš, taip pusiau apsirengęs, paskui juos. Laimingai perbėgome kiemą, apibėgome kluoną ir pastebėjau, kad Tauras ir Ąžuolinis nebėga į miško pusę, o pasuko į kaimą. Aš dar spėjau paklausti, kodėl bėgame į kaimą, o ne į mišką. Paskutiniai Tauro žodžiai buvo „pamiškėje rusai“, bet aš jų nemačiau, todėl pasukau į miško pusę, kuris buvo visai arti. Dar nepribėgus miško, pasigirdo ilga kulkosvaidžio serija. Atsisukęs pamačiau, kad Tauras ir Ąžuolinis jau guli ant žemės. Ir tuo pačiu pajutau smūgį į pečius… Po kurio laiko pajutau, kad kareivis, įsikibęs man į plaukus, nori mane pastatyti ir šaukia: „Svolač, bandit, popalsia!“ („Šunsnuki, bandite, pakliuvai!“) Tuoj priėjo karininkas ir klausia, kas aš toks, kaip čia patekau, kodėl neapsirengęs. Liepė eiti prie nušautų partizanų. Kai privedė mane prie jų, pastebėjau, kad abu nušauti į galvas ir abiem ištiškę smegenys. Abu buvo be gyvybės ženklų. Pradėjo manęs klausinėti, kaip jų pavardės ir ar jie ne vokiečiai. Visa laimė, kad mokėjau rusų kalbą ir galėjau atsakyti ir papasakoti staigiai sugalvotą legendą. Atseit aš, mano motina ir sesuo, kuriai 12 metų, ieškome karo metu dingusio tėvo. Nakčiai buvome apsistoję pas nepažįstamą ūkininką. Naktį buvo atėję šie partizanai ir prašė pavalgyti. Pamatę mane, paklausė, kas aš toks. Pasakiau, kad ieškome dingusio tėvo. Bet jie nepatikėjo, sakė, kad mes čia šnipinėjame, ir liepė man eiti su jais. Ir taip aš čia patekau. Tada karininkas liepė pašaukti sodybos šeimininką ir atnešti mano drabužius. Šeimininkas apsimetė nieko nesuprantąs. Tada liepė pasakyti man. Kai šeimininkas atnešė drabužius, pamačiau, kad tai ne mano, o jo drabužiai. Man apsivilkus, tas karininkas įtartinai pasižiūrėjo, bet nieko nesakė. Pašaukė kareivius ir liepė mane vesti į štabą, o šeimininkui užkasti nušautus partizanus. Nueinant pastebėjau, kaip vienas stribas nuo Tauro nutraukė aulinius batus ir pats mėgino apsiauti.
Ėjome pamiške kokius 4 km. Prie sodybos pastebėjau dideles kariškas palapines ir iškeltą raudoną vėliavą. Gal čia ir buvo vadinamasis jų „štabas“. Paskui mane išvežė. Važiavome Lazdijų–Krosnos plento link, paskui pasukom Krosnos link. Pavažiavus kokį kilometrą, o gal du, pamačiau daugybę kareivių ir stribų. Prie kelkraščio sėdėjo karininkas – majoras. Mane nuvedė pas tą majorą. Liepė pasakoti, kas aš toks. Vėl pasakojau savo sukurtą legendą. Paskui paprašiau, kad mane paleistų pas mamą ir seserį. Jis nieko neatsakė, tik paklausė, kiek man metų. Atsakiau, kad šešiolika. Tada jis pratarė: „Sovsem ješčio pacan“ („Dar visai vaikas“), o karininkui pasakė, kad mane reikia vežti į Alytų ir perduoti saugumui. Buvau nuvestas toliau ir pasodintas ant griovio krašto, prie manęs pastatyti du ginkluoti kareiviai. Po kurio laiko pastebėjau, kad iš miško kažką velka – vilko lavonus. Supratau, kad tai vakar žuvę partizanai.
Netrukus privažiavo vežimas, prisėdęs ginkluotų stribų. Mane liepė vežti į Simną, į saugumą. Stribai ėmė klausinėti, kas aš toks. Vėl jiems papasakojau savo legendą. Vienas stribas pasakė: „Kai tau kaulus palaužys, pasakysi visą teisybę.“
Simne buvau nuvestas į rūsį. Jame buvo daug žmonių, tamsu, negalėjau įžiūrėti, kas jie. Tik iš kalbų supratau, kad tai aplinkinių kaimų ūkininkai ir, mano nuomone, niekuo nekalti žmonės. Paskui atėjo vienas stribas su „liktarna“ ir pradėjo mus skaičiuoti. Nors rūsio patalpa buvo nedidelė, tačiau suskaičiavo apie pusšimtį žmonių. Išeidamas pasakė, kad duobės jau baigiamos kasti ir kad naktį paryčiu visi būsime sušaudyti.
Ir taip maždaug kas valandą kartojosi visą naktį. Prašvitus pajutome, kad į kiemą įvažiuoja pastotės. Pirmiausia iš rūsio išvarė mane, įlaipino į vežimą, kuriame jau sėdėjo 4 kareiviai. Į kitus vežimus susodino po 2–3 žmones ir po porą kareivių. Suskaičiavau 8 vežimus. Dar keliuose vežimuose sėdėjo tik kareiviai. Be to, gal 10 kareivių jojo ant arklių. Pamažu judėjome Alytaus link.
Alytų pasiekėme jau po pietų. Buvo šilta, aiškiai švietė saulė. Balkonuose mačiau žaidžiant vaikus, kurie džiaugėsi pavasariu ir jaunyste. Pagalvojau, kodėl vieni džiaugiasi gyvenimu, o kiti vargsta miškuose, kalėjimuose, lageriuose, Sibire. Bet ilgai svarstyti nebuvo kada. Privažiavus dviejų aukštų medinį namą, buvau nuvestas į rūsį. Čia jau buvo 5 žmonės. Visi tylėjo. Tylėjau ir aš. Atėjo karininkas ir perskaitė protokolą, kad 1945 m. gegužės 17 d., darant kratą Kalniškės miške, iš sodybos išbėgo 3 banditai, iš kurių 2 buvo nukauti ir 1 paimtas gyvas. Liepė pasirašyti. Bandžiau aiškintis, bet jis manęs neklausė, tik pasakė „razberiomsia“ („išsiaiškinsime“) ir nuėjo.
Naktį, jau po vidurnakčio, mane vėl pašaukė tas pats karininkas ir nusivedė į antrą aukštą. Koridoriuje pamačiau surištomis rankomis, kažkokiais diržais pakabintą žmogų, kurio galva jau buvo nusvirusi; man pasirodė, kad jis be sąmonės. Ties juo stabtelėjau, bet gavęs smūgį per galvą nuėjau, kur liepiamas. Kabinete pastatė mane į kampą ir pradėjo tardyti. Vėl papasakojau savo legendą. Tik dabar su visomis smulkmenomis, kad tik jis patikėtų. Jo elgsena mano atžvilgiu pasikeitė. Paryčiu vėl buvau grąžintas į rūsį. Žinoma, apie kokį nors maitinimą nebuvo nė kalbos. Ką bendro likimo žmonės duodavo, tuo reikėjo ir pasitenkinti. Tame rūsyje išlaikė apie savaitę. Kartą dar buvau nuvestas pas tą karininką ir vėl papasakojau savo legendą. Man atrodė, kad jis manimi patikėjo. Pasakė, kad manęs paleisti negali, bet perduos saugumo organams, o tie išsiaiškinsią, kas aš toks. Po kelių dienų su grupe kitų suimtųjų nuvedė mane į kareivinių rajoną ir įgrūdo į kažkokį vieno aukšto pastatą, kuriame jau buvo pilna žmonių, tiesiog nebuvo kur atsistoti. Sargyba elgėsi labai žiauriai, visus vadino fašistais ir banditais. Į tualetą vesdavo pro kareivius, kurie turėjo rankose lazdas ar šampalus ir visus iš eilės mušdavo. Kartą į šią patalpą užėjo kareivis, kuris Kalniškėje norėjo mane nušauti. Pradėjo visus mušti ir spardyti kojomis. Pamatęs mane, matyt, pažino: „Nu čto, bandit, ješčio živoj?“ („Na, bandite, tu dar gyvas?“) – ir trenkė mane į sieną. Smarkiai skaudėjo galvą. Po kelių dienų gal apie 50–60 vyrų išvedė į vadinamąjį saugumą ir uždarė rūsyje. Alytiškiai pasakojo, kad čia buvusi ledaunė. Rūsys buvo pilnas žmonių. Kiek jų buvo, tiksliai pasakyti negaliu, bet ne mažiau kaip 200. Pirmiausia pradėjau ieškoti pažįstamų. Vieną radau iš Lazdijų, pavarde Januška. Kitas buvo mano pirmojo mokytojo sūnus Muliarskas, gydytojas. Čia sąlygos buvo labai sunkios, žmonių daug, beveik jokios ventiliacijos. Duodavo tik vandens ir tai labai mažai. Maitindavomės tik tuo, kas ką atnešdavo saviškiams. Į tardymus nieko nekviesdavo. Koks laukia likimas, nežinojome. O gandų gandelių buvo visokių: karas jau baigėsi, rusai iš Lietuvos turės pasitraukti ir t. t. Vieną naktį Januška man pasakė, kad šią naktį būčiau pasiruošęs, nes partizanai rengiasi pulti Alytų ir mus išlaisvinti. Bet… deja, taip neįvyko.
Vieną dieną, tai buvo šeštadienio pavakarys, kaip paprastai visi meldėmės ir tyliai giedojome giesmes. Staiga išgirdome triukšmą kieme. Per mažus langelius palubėje pastebėjome į kiemą sueinančius ginkluotus kareivius. Paskui įvedė kokį pusšimtį sugaudytų vyrų ir suguldė kieme. Kareiviai suguldytus žmones pradėjo mušti šautuvų buožėmis, šampalais, lazdomis, spardyti kojomis. Pasigirdo žmonių aimanos. Tai truko daugiau kaip pusvalandį. Po to buvo duota komanda eiti į rūsį. Bet ne visi galėjo paeiti, todėl vienas kitą nešė. Šalia manęs atsidūrė toks kaip ir aš jaunas berniukas. Ant jo švarko rankovės buvo prisiūtas trikampis iš lietuviškos trispalvės. Jo veide žiojėjo didžiulė žaizda, iš jos bėgo kraujas. Pasirodo, kad mušdamas šautuvo vamzdžiu kareivis pradūrė kiaurai. Atrodo, kad kareiviai, vykdę šią egzekuciją, buvo girti ir praradę bet kokį žmoniškumą. Po kurio laiko tas berniukas gestu parodė, kad nori vandens. Šiaip taip suradau jam vandens, ir kai jis bandė gerti, pro pradurtą veide skylę tekėjo vanduo. Tai buvo košmariška naktis, nemiegojo visas rūsys; visi stengėsi padėti sumuštiems žmonėms.
Naktį, jau po vidurnakčio, į kiemą įvažiavo sunkvežimis. Atvežė ir į patvorį numetė žmogų, kuris be perstojo dejavo. Ryte paaiškėjo, kad atvežtas sužeistas partizanas. Ir taip jis išgulėjo visą dieną ir dar visą naktį. Vieną kartą leido jam paduoti vandens. Ir tik kitą dieną, po pietų, atvažiavo sunkvežimis ir stribai jį įmetė į kėbulą. Vėliau sužinojome, kad jis buvo nuvežtas į ligoninę.
Taip slinko dienos ir naktys. Vieną dieną mums keliems liepė šluoti kiemą. Išgirdau iš už tvoros mane šaukiant. Tai buvo mano motina. Tik spėjau paklausti, ar tėtė gyvas. Pasakė, kad gyvas, bet sužeistas. Pastebėjau, kad mane stebi stribas, todėl daugiau nieko nekalbėjau, tik paprašiau mamos, kad kuo greičiau pasitrauktų. Po kelių dienų pradėjo iš rūsio šaukti žmones su daiktais. Pasklido kalbos, kad veš į Sibirą. Iškvietė ir mane. Buvau nuvestas pas tą patį majorą, kuriam aš pasakojau savo legendą. Papasakojus šią legendą dar kartą, iškvietė kareivį ir liepė išvesti mane į koridorių. Po kokių 15–20 minučių pakvietė atgal ir tas majoras pasakė: „Nutarėme tave paleisti. Eik ir ieškok savo tėvo. Ir kai surasi, abu ateikite pas mus.“ Dar paklausė, kur aš dabar eisiu. Atsakiau, kad pirmiausia eisiu į Nemuną išsimaudyti, o paskui į Šeštokus pas mamos seserį ir mėginsiu susirasti motiną. Po to buvau išvestas į gatvę ir paleistas. Tai buvo tiesiog neįtikėtina.
Išsimaudęs atsigavau. Galvojau, kad pirmiausia turiu susirasti tėvą. Eidamas Alytaus gatvėmis pajutau, kad esu sekamas. Ėmiau skubėti. Tada pamačiau einant merginą, kuri gyveno prie Kalniškės miško. Ji mane pažino, ir matau, kad nori užkalbinti. Susidarė pavojinga padėtis. Tada aš pirmas ją užkalbinau. Sakau, kad esu sekamas, vaizduok, kad manęs nepažįsti, tik parodyk ranka kelią į Simną. Dar pasakiau, kad lauksiu jos už kokių 5 km kelyje Simno link. Ir taip aš nuėjau savo keliu, o ji savo. Išėjęs už miesto, maždaug už 5 km išsukau iš kelio ir pasislėpiau, kad matyčiau visą judėjimą. Pravažiavo motociklas su lopšiu. Jame trys saugumiečiai ir visi ginkluoti. Nuvažiavę kelis kilometrus, jie grįžo atgal. Po kokios valandos vėl atvažiavo ir vėl grįžo atgal. Dar po kokios valandos atėjo mano pažįstama. Pasukome pro vokiečių susprogdintą geležinkelį ir besišnekučiuodami artėjome prie Kalniškės miško. Tada išsiskyrėme. Nuskubėjau pas ryšininką, jis man papasakojo visas naujienas, pasakė, kad tėvas sužeistas ir paslėptas bunkeryje. Nieko nelaukdamas nuskubėjau į tą bunkerį. Pasakęs slaptažodį, pamačiau išlendantį tėvą. Tai buvo ne žmogus, o skeletas, apžėlęs barzda. Jo sužeista koja buvo labai sutinusi, vaikščioti jis visai negalėjo. Kalbėjomės apie Kalniškės mūšį. Prisiminėme tą momentą, kai jis buvo sužeistas, o aš išėjau ieškoti, kaip jį išgabenti iš mūšio vietos. Pasirodo, vienas partizanas turėjo tvarsčių, vaistų, kažkokių tablečių. Nuo jų tėvas pasijuto geriau, tačiau judėti negalėjo. Bet, kad ir gulėdamas, galėjo šaudyti. Jie, 12 partizanų, susispietė vienoje vietoje ir visą dieną gynėsi. Jau į dienos pabaigą, kai po paskutinės atakos kareiviai šaukė „Ura!“, iš tų 12 partizanų gyvi buvo 8. Jie šaudė jau tik matydami kareivius. Bet kareiviai taip pat norėjo gyventi ir į ataką nelabai veržėsi. Iš tėvo pasakojimo supratau, kad kalnas, kuriame vyko mūšis, galutinai užimtas nebuvo, nes liko gyvų partizanų. Sutemus 4 partizanai tėvą išnešė iš mūšio vietos ir maždaug už 1 kilometro paslėpė šakų krūvoje. Paskui užėjo pas vieną ryšininką ir pasakė, kur jis paslėptas. Tą pačią naktį per ryšininkus motinai buvo pranešta, kur paslėptas tėvas. Ji gavo pas žmones šiek tiek vaistų ir, pradėjus švisti, jį susiradusi suteikė šiokią tokią pagalbą. Paslėptas tose šakose, jis praleido dar 2 paras. Po to buvo surastas žmogus, partizanų ryšininkas, kuris savo sodyboje įrengė slėptuvę. Čia aš jį ir suradau.
Aš vėl grįžau į partizanų būrį. Nuotaikos būryje buvo jau visai kitos. Dauguma pažįstamų partizanų žuvę. Į būrį susirinkdavome iki 30 žmonių. Kas tuo metu darėsi pasaulyje, patikimos informacijos neturėjome. Gyvenome tik gandais gandeliais. Tai pirmą, tai penkioliktą JAV pareikalaus, kad rusai pasitrauktų iš Lietuvos, ir vėl būsime laisvi, galėsime grįžti į namus.“
Pasakoja Juozas Busila, Kalniškės mūšio dalyvis:
„Būrių vadai gavo pranešimus, kuriuose buvo kviečiami aplinkinių apylinkių partizanai nueiti į Kalniškės mišką prie Šešiagrašio kalno. Į kalną skubėjo Perkūno rinktinė ir Sūsninkų būrys, vadovaujamas Navicko-Perkūno, tačiau žvalgai pranešė, kad Kalniškė apsupta NKVD dalinių. Vadas, įsitikinęs, kad padėti negalės, liepė vyrams grįžti atgal į Sūsninkų miškus, bet kiekvienu momentu būti pasirengusiems padėti kovos draugams.
Tuo tarpu reguliari rusų kariuomenė traukė ir traukė glaudžiu žiedu apsupdama Kalniškės mišką. Partizanai miške buvo labai plačiai pasklidę. Sužinoję, kad yra supami priešo, visi susirinko prie pagrindinio atramos punkto – kalno. Vadas Jonas Neifaltas-Lakūnas partizanus suskirstė į keturis būrius. Mūšis vyko visą dieną. Pirmasis būrys užėmė tolimesnes pozicijas, kiti – arčiau kalno. Vykstant mūšiui partizanai susirinko kalno viršūnėje ir traukėsi Sūsninkų link.“
Štai kaip šį mūšį aprašo NKVD pulko vadas Jacenka:
„Gauja, be kulkosvaidžių ir šautuvų, intensyviai gynėsi granatomis, kurias nuo stačių aukštų šlaitų numesdavo 60–70 metrų. Matydamas, kad dėl tokio priešininko gynimosi atakuojantys daliniai turės didelių nuostolių, įsakiau trim sunkiesiems kulkosvaidžiams, išdėstytiems įvairiose aukštumos pusėse, sunaikinti pagrindinius priešo ugnies taškus – rankinius ir sunkiuosius kulkosvaidžius, nes jie ypač trukdė daliniams judėti, ugnimi šukuoti medžių viršūnes, kuriose buvo įtaisytos „gegutės“. Tuo tikslu, siekdamas palaužti besipriešinančiųjų moralinę dvasią, įsakiau iš visų turimų ginklų atidengti į aukštumą ugnį salvėmis. Po tokios intensyvios ugnies, kuri truko vieną valandą, priešininko pasipriešinimas pastebimai susilpnėjo.“
Mūšyje narsiai kovėsi ir junginio vado žmona Albina Neifaltienė-Pušelė, kuri taiklia rankinio kulkosvaidžio ugnimi padarė priešui daug nuostolių, tačiau ir pati buvo pakirsta priešo kulkos. Kautynėse žuvo 44 partizanai. Kiti sutemus prasiveržė iš apsupties.
Kalniškės mūšio dalyvio Petro Seredos-Stumbro pasakojimą 1990 m. gegužės 18 d. Alytuje užrašė K.Savičius:
„Apie 100 partizanų būrį Kalniškės miške 1945 m. gegužės 16 d. apsupo NKVD kariuomenė. Simno stribų prašymu mišką apsupo iš vakaro. Keletas partizanų išėjo į kaimą. Grįžę apie 24 val. pas ūkininką miške radome piln vyrų. Dar saulei netekėjus, Ralių kaime, prie miško, pasigirdo automatų šūviai. Vyrai sukilo ir išėjo į savo vietas. Iš kaimo atbėgo į kaklą sužeistas vyrukas. Jam aprišo žaizdą. Buvo nutarta trauktis į kaimą. Pakalnėje susibūrė apie septynis partizanų skyrius. Vėliau pasiskirstė aplink kalną. K.Kliučinską-Kovą ir Buzulį pasiuntė išžvalgyti miško pakraštį.
Netrukus pasigirdo šūviai. Grįžęs K.Kliučinskas-Kovas pranešė, kad žuvo Buzulis. Po kelių minučių pasirodė rusai, ir prasidėjo kautynės. Kokį pusvalandį miške buvo girdėti ištisas ūžesys. Nutilus šaudymui, keli kareiviai bėgdami šaukė: „Davai pabolše“ („Daugiau“). Po kurio laiko atvarydavo naują būrį kareivių, ir vėl toliau vyko mūšis. Taip truko visą dieną.
Mūšio eigą sunku apibūdinti. Teko veikti pagal aplinkybes. Po pietų dešiniajame miško krašte traukėmės apie 9 vyrai. Iš jų pažinojau Juozą Busilą ir Jurgį Maskelį. Traukdamiesi atsidūrėme apie 20 m nuo kariuomenės patrulių. Paskui prie manęs ėjęs Juozas Busila suriko: „Petrai – rusai!“ Aš puoliau iš miško. Pasigirdo šaudymas, man net ausis apkurtino. Aš kūlvirsčia persiverčiau ir likau vienas.
Pasislėpiau krūmuose. Vėliau ėjau tolyn. Pakeliui radau žuvusį partizaną, kurio nepažinojau. Priėjau tą patį kalną. Netrukus ten prasidėjo šaudymas, vienas iš paskutinių. Žvalgydamasis išslinkau į palaukę. Taip tęsėsi mano kovos įspūdžių kupina kelionė.
Vėliau susitikus Juozą Busilą paaiškėjo, kad per susidūrimą su kariniu daliniu jį sužeidė. Trečią dieną sužeistąjį aptiko moteris nuo Atesnykėlių ir pranešė jo tėvui. Tėvas sūnų parsivežė namo ir išgydė.
Kostas Kliučinskas, vienas iš paskutinių kovotojų, liko gyvas, nors jo milinė buvo sušaudyta. Buvo suimtas, nuteistas 10 metų. Šiuo metu gyvena Kaune.“
P.Sereda žino šiuos žuvusius Kalniškės mūšyje: „Kostas Šulgauskas iš Mockavos, Buzulis iš Sangrūdos, Leškevičius iš Lopiškių, Kazakevičius iš Aukštosios Kirsnos, Bražinskas, Jonas Kaknevičius, Žukauskas, Antanas Voska nuo Šeštokų, Jurgis ir Albinas Maskeliai.“
Alytaus apskrities NKVD viršininkas plk. Lisovskis, NKVD komisarui Juozui Bartašiūnui pranešdamas apie kautynes, taip įvertino partizanus: „Jie buvo nesutaikomi liaudies priešai ir su ginklu rankose kovojo „už laisvą nepriklausomą Lietuvą“. Nors artėjo paskutinės gyvenimo minutės, nė vienas iš banditų nemetė kovos lauko, kovojo iki sunaikinimo.“
Mūšyje žuvusių partizanų kūnus sumetė paplentėje, vėliau iš jų tyčiojosi, galiausiai užkasė Simno ežero pakrantėje.
1988 m. 44 Kalniškėje ir 10 Paliose žuvusiųjų palaikai buvo perlaidoti Simno kapinėse.
Nuo 1989 m. Kalniškėje kasmet vyksta renginiai, skirti žuvusiems partizanams atminti. Ypač daug žmonių dalyvavo 1995 m. minint Kalniškės mūšio 50-ąsias metines.
1990 m. Kalniškės miške, mūšio vietoje, marijampolietis Jurgis Nevulis pastatė paminklą žuvusiems partizanams. Kalno papėdėje stovi kryžius su tvorele, kur užkastos per mūšį granatų ir kulkosvaidžių nuplėštos žuvusiųjų palaikų dalys.
Tais pačiais metais Kalniškės mūšio vietoje renginio metu rusų kariuomenės Alytaus desantininkai visiškai arti vykdė karines pratybas. Trečią dieną po minėjimo, vidurnaktį, paminklas kalne buvo išsprogdintas. Išliko sveika tik atminimo lenta. Per savaitę J.Nevulis, padedamas D.Krakausko, A.Akelio ir K.Savičiaus, atstatė paminklą.
Kalniškės kautynės simbolizuoja Dzūkijos partizanų pasiaukojimą tragiškais pokario metais.
Šviesų laisvės kovotojų atminimą tauta pagerbė kurdama dainas. Viena tokių – „Kalniškės mūšis“ iš kompaktinės plokštelės „Už laisvę, Tėvynę ir Tave. Gražiausios partizanų dainos“, įdainuota aktorės ir režisierės Ievos Stundžytės, kurios seneliai buvo politiniai kaliniai ir Sibiro tremtiniai.