„Kultūros barai“ Nr. 11 | 2007–12–09
Be komentarų.
Utopines futurologines knygas rašo frustruoti svajotojai, nepajėgiantys prisitaikyti prie realybės, arba tie, kuriems nesiseka gyventi. Kai susikaupia pernelyg daug pagiežos, juos pradeda kamuoti mintis „O kas būtų, jeigu?..“ Kai kurie savo nuoskaudas išlieja ant popieriaus ir net randa leidėją, nors dažniausiai knygą leisti tenka pačiam autoriui.
Tokių gali atsirasti bet kur, tačiau normaliuose kraštuose į tokią lektūrą žvelgiama pašaipiai. Vis dėlto šis atvejis neeilinis, nes utopinę knygą, kurią noriu aptarti, išleido buvęs Rusijos Dūmos pirmininko pavaduotojas Michailas Jurjevas, o jos pavadinimas tikrai futurologinis – „Trečioji imperija. Rusija, kuriai privalu būti“ (1).
Apie ją jau rašė Vytautas Landsbergis, o Andrejus Piontkovskis perspėjo dėl tokių teiginių ir pranašysčių, kokias autorius išdėstė p. 107–111.
Štai keletas ištraukų: „Save valstybėmis vadinantys pabaltijiečiai anaiptol nėra senos tautos. Tai laukinis, atsilikęs mūsų didvalstybės [deržavy] paribys, apgyventas žmonių, besididžiuojančių savo kvailumu ir nedėkingumu.
1940-aisiais mes tik atsiėmėm savo, tai, ką buvo atidavęs Vladimiras Jude (Leninas), kuriam rūpėjo tik pasaulinė revoliucija. (…) Taip, išties blogai, kad daug jų išsiuntėme į Sibirą. Reikėjo ne išsiųsti, o sušaudyti, ir ne daug jų, o visus.
Šitos Dievui priešingos (bogoprotivnyje) vadinamosios valstybėlės neapykantą Rusijai, viskam, kas rusiška, pavertė ne tik pagrindine savo vidaus ir išorės politika, bet ir svarbiausiu savo egzistencijos ramsčiu.
Užtai, pradėję puolimą, mes žudysim ir naikinsim kiek tik pajėgsim, nes pabaltijiečiams pasigailėjimo nebus. Bet svarbiausia prasidės po to – visi miestų ir kaimų, gatvių ir upių pavadinimai bus pakeisti rusiškais. Patys Latvijos, Lietuvos ir Estijos vardai bus uždrausti vartoti visoje Rusijos Imperijos teritorijoje. Latvių, lietuvių ir estų kalbos taip pat bus uždraustos. Miestai Talinas, Ryga ir Vilnius taps Ivangorodu, Aleksejevsku ir Aleksandrovsku“.
Tai štai kaip bus. Visa tai įvyks 2020 metais. Prieš pradėdami dėl to nerimauti, pažvelkime į kontekstą, tada pasvarstykim, ar verta jaudintis. Kontekstas – tai stora 630 smulkaus šrifto puslapių knyga. Koks jos žanras?
Pavadinau ją „utopine futurologine“, bet iš tikrųjų tik pirmuosius 90 puslapių galima priskirti tam žanrui. Čia aprašoma, kaip dabartinė Rusija tampa Trečiąja Rusijos imperija. Tą dalį perskaityti dar įmanoma, o kiti 550 puslapių – tai Jurjevo sapnai ir fantazijos, kokia ta Rusijos imperija privalo būti. Smulkmeniškas, diletantiškas, pilnas pasikartojimų ir mirtinai nuobodus tekstas. Tokiems kaip Jurjevas atrodo, kad viskas, ką jie prifantazuoja, yra labai reikšminga ir privalo būti užrašyta. Skaityti tą dalį tikra kančia, bet aukodamasis tautos labui perskaičiau bent du trečdalius. Tikėkite, to pakako.
Lengviausia apibūdinti pirmuosius 90 knygos puslapių. Jie turi rėmus, prielaidas, juose apstu veiksmo ir stebuklų. Rėmai ne itin originalūs. Knygą rašo neva Pietų Amerikoje gyvenantis istorikas 2054 metais. Tada mūsiškės planetos politinė geografija bus jau visai kitokia. Tokia, – autorius skuba užtikrinti, – kokia privalo būti.
Pusę amžiaus vyko karai, po jų prasidėjo konsolidacijos ir liko tik penkios sverchderžavos – išeitų, kad „antvalstybės“: Kinija, Indija, Islamiškasis kalifatas, Amerikų konfederacija ir Rusijos imperija. Autoriaus dėmesys krypsta išskirtinai Rusijos imperijos pusėn, nes ši buvusi variklis proceso, kuris nubrėžė tokį politinį žemėlapį, koks jis „privalo būti“. Jame Rusijos imperija tęsiasi nuo Sachalino salų iki Portugalijos, į ją įeina ir Turkija, ir net Izraelis.
Dėl tokios Rusijos didybės ant autoriaus pykti nederėtų – tai juk jo knyga, jo valia parinkti būsimos imperijos teritorijas. Knygos viršelyje ir atsklandose atspausdintas įsivaizduojamas 2053 metų žemėlapis, tad nėra jokio siurprizo – iškart aišku, „kas bus“. Tokios knygos skaitomos todėl, kad norisi sužinoti, kaip – logiškai ar nelogiškai, tikėtinai ar neįtikėtinai, įdomiai ar neįdomiai – autorius nusako įsivaizduojamą istorijos raidą nuo dabar egzistuojančios realybės iki pasirinktos baigmės.
Nesiimu tos knygos dalies vertinti „literatūriniu“ požiūriu. Bandysiu nusakyti, kaip ji įsiterpia tarp kitų jau susiformavusio utopinio futurologinio žanro knygų. Tam žanrui svarbi takoskyra – įvyks stebuklas ar neįvyks? Man įdomesnės knygos, kur stebuklų nebūna, t.y. jei autorius rutulioja intrigą nepažeisdamas fizikos dėsnių, tačiau daug kam stebuklai patinka, o dėl skonio neverta ginčytis. Jurjevo knygoje taikomos ir kitos stebuklinės fantastikos žanro schemos.
Pavyzdžiui, daroma prielaida, kad artimiausią 50-metį Rusijoje egzistuos monarchijos atmaina, atitinkanti biurokratinį feodalizmą.
Monarchas vadovaus feodalinių bruožų turinčioms biurokratinėms struktūroms, primenančioms Otomanų imperijos janyčarus. Tai atliepia Rusijos tradiciją, bet tokį autoriaus pasirinkimą, manau, lėmė fundamentalesnė priežastis. Feodalinė santvarka lengviau suprantama jaunesnio amžiaus arba tam tikros pakraipos skaitytojams ir filmų žiūrovams. Tai liudija tokių filmų kaip „Žvaigždžių karai“, „Žiedų valdovas“ ir tuzino kitų populiarumas. Ar veiksmas vyktų ateityje, ar kokioje alternatyvioje realybėje, politinė santvarka paprastai vaizduojama feodalinė.
Daugumos kompiuterinių žaidimų „istoriniai“ siužetai taip pat rutuliojasi feodalizmo fone. Nesunku suprasti, kodėl: schematiškai pristatyta feodalinė santvarka yra aiški, lengvai apibūdinama, nereikalauja sudėtingos motyvacijos, o veikėjai yra arba didvyriai, arba niekšai. Visuomenės motyvacija taip pat supaprastinama, galima nesismulkinant apibendrinti tautas – sakykim, yra blogieji orkai ir gerieji hobitai.
Jurjevui ši schema taip patinka, kad į jos rėmus jis įspraudžia ne tik XIX a., bet net ir XX šimtmečio Rusijos istoriją. Pagal jo istorijos sampratą, nuo caro laikų Rusijos santvarka nesikeitė, keitėsi tik monarchai. Vieni iš jų buvo labai labai geri, pavyzdžiui, Stalinas, kuris vadinamas Josifu Didžiuoju, kiti – labai labai blogi, pavyzdžiui, Leninas, vadinamas Vladimir Jude, kuris atėjo į valdžią po „satanistinio perversmo“. Dar blogesnis Jelcinas, vadinamas Borisu Prakeiktuoju, po kurio pagaliau atsiranda prošvaistė – Vladimiras Atstatytojas. Na, o toliau seks kiti monarchai.
Jei Jurjevo nekamuotų istorinės nuoskaudos, jei jis laikytųsi žanro taisyklių, tai pirmieji 90 puslapių gal tiktų kokiam filmo „Planetos karai“ scenarijui. Deja, žanro taisyklių nepaisoma. Jurjevas žada rašyti „realistinę fantastiką“, bet priėjęs 2019 metus nebesugeba to tesėti ir griebiasi stebuklų, panašių kaip „Žvaigždžių karuose“, nors daro tai labai jau neįtaigiai. Jurjevo istorija rutuliojasi taip: iki 2012-ųjų Rusijai pasiseka prijungti rytinę Ukrainą (2007-aisiais ten kyla pilietinis karas), Kazachstaną (ten įvyksta vietinių rusų kariškių remiamas pučas) ir Gudiją (ta, nepaisant Bat’kos priešiškumo, prijungiama taikiai).
Ar toks raidos aprašymas atrodys įtikinamas, ar neįtikinamas, priklausys nuo išankstinio skaitytojų nusiteikimo. Man buvo smalsu, ar Jurjevui pakaks išradingumo panašiai prijungti visą Europą?
Pasirodo, ne. 2019-aisiais Rusija išprovokuoja karą su Amerika, o tada, be jokio išankstinio perspėjimo, užuot ir toliau bandęs imituoti realybę, autorius pateikia net tris išradimus. Du iš jų turi šiokį tokį ryšį su fizikos dėsniais, trečias visiškai jų nepaiso.
Rusai išranda palydovą, kuris yra pajėgus sukurti neregėtai stiprų magnetinį lauką. Prasidėjus karui, tą akimirką, kai jau skrieja JAV laivyno paleistos raketos, Rusija visame pasaulyje užblokuoja elektroninę komunikaciją ir raketos nepasiekia tikslo. Tai tik pradžia.
Pasirodo, Rusija turi didelę po visas jūras išdėstytų, begarsių, radarams nematomų povandeninių laivų flotilę. Niekas apie tai net neįtaria. JAV laivyno raketos tikslo nepasiekia, o rusų povandeniniai laivai atakuoja kuo tiksliausiai. Vienu smūgiu Rusija sunaikina beveik visą Amerikos laivyną. Toliau bus dar gražiau. Prasideda branduolinių raketų karas.
Tos yra balistinės, vadinasi, jų nesuklaidinsi blokuodamas elektroninę komunikaciją. Bet, pasirodo, to ir nereikia. Amerika paleidžia 500 raketų, jos nuskrieja daugmaž ten, kur nutaikytos, nukrinta, tačiau… nė viena nesprogsta! Mat genialieji rusai išrado „generatorius“, kurie visoje Rusijos teritorijoje „išjungia“ radioaktyvių branduolių veikimą.
Branduoliai tampa stabilūs ir jokia branduolinė bomba sprogti negali. Šito išradimo ryšys su fizine realybe toks pat „glaudus“ kaip ir kelionių laike. Tačiau fantastikos pasaulyje – kuo fantastiškiau, tuo geriau. Pavyzdžiui, pasitelkus „kelionių laike“ prielaidą, parašyta daug populiarių knygų, sukurta nemažai filmų.
Kai fizikos dėsnių nepaisoma, didelio išradingumo nereikia – gali rašyti viską, kas šauna į galvą. Jurjevas taip ir rašo. Amerika tampa beginklė, ji kapituliuoja, o Rusija pertvarko pasaulį savo nuožiūra. Tai įvyksta 90-ajame knygos puslapyje. Laikantis fantastinio žanro kriterijų, knygą čia reikėtų ir baigti, tačiau Jurjevas sukaupęs tiek pagiežos, jo galvoje sukasi tiek keršto planų, kad tam išlieti prireikia dar 550 puslapių.
Ten, būsimo keršto fone, postringaujama apie ekonomiką, industriją, mokslą, žemės ūkį, rusų „dvasią“, stačiatikybę, kosmosą, lytinį auklėjimą, dvasininkų ir karininkų vaidmenį ir t.t. Kad viskas vyktų taip, kaip Jurjevas pageidauja, prireikia dar keleto stebuklų. Jie mažesnio kalibro – neprilygsta generatoriui, kuris išjungia radioaktyvius branduolius.
Istorinės nuoskaudos. Jų daug, daug, daug. Už kiekvieną bus atlyginta. Labiausiai skaudu Jurjevui dėl to, kad nors Rusija labai stengėsi įtikti Vakarams (kalbama apie Boriso Prakeiktojo laikus), bet jie „kažkodėl darė viską, kad visais būdais, legaliais ir nelegaliais, pažemintų Rusiją, o perspektyvoje ją sunaikintų. Nors Rusija jiems negrasino, netgi netrukdė, tačiau per savo aklumą jie vis tiek stengėsi sunaikinti savitą civilizaciją. Už ką?“
Apie kokį Rusijos „sunaikinimą“ čia kalbama? Tai paaiškėja tik tada, kai Rusija su savo stebuklingu „generatorium“ sunaikina Ameriką: „Mokyti tautas, kaip joms gyventi, jūs nebegalėsite. Savo krašte norite turėti demokratiją – turėkite sau, bet daugiau neleisime jums jos mokyti kitų“.
Taigi didžiausia Rusijos nuoskauda ta, kad bandyta mokyti ją demokratijos!
Karai. Rusija nugali Ameriką, pasitelkusi stebuklingą ginklą, tačiau toliau kariaujama „konvencionaliai“. Jurjevas smulkmeniškai, entuziastingai aprašo Rusijos ginkluotę ir neregėtą griaunamąją jos galią. Suprantama, Rusijos kariai be galo narsūs ir šaunūs.
Nuostoliai. Jurjevas jaudinasi, kad istoriniuose karuose Rusijos nuostoliai būdavo kartais tiesiog nepalyginamai didesni negu jos priešų.
Pavyzdžiui, per Pirmąjį pasaulinį karą Prūsijoje žuvo 92 000 rusų ir 13 000 vokiečių, Rusijos ir Suomijos kare santykis buvo net 10:1. Žinoma, jis to nemini, bet stengiasi užtikrinti skaitytojus, kad ateityje taip nebus! Po kiekvieno būsimo karo išvardija įsivaizduojamą nuostolių santykį.
Pavyzdžiui: kare su Lenkija ir Vakarų Ukraina nuostoliai tokie: 10 000 rusų ir 60 000 jų priešininkų; su D. Britanija – 6000 rusų, 72 000 britų; per Čikagos šturmą – 500 rusų, 30 000 amerikiečių.
Paradai. Ateityje jie bus dar didesni. Raudonojoje aikštėje bus pastatyta Triumfo arka. Ne tik rusai per ją žygiuos, bet ir karo belaisviai. O jų bus labai daug.
Tvarka. Trečiojoje Rusijos imperijoje tvarka bus. Ir ne tokia kaip supuvusiuose, neva humanitariniuose Vakaruose – čia bus rusiška tvarka.
Kad tai pabrėžtų, autorius vartoja istorinę terminologiją. Pagrindiniai „tvarkdariai“ bus griežtai militarizuoti, izoliuotai gyvenantys, aukštesnei kastai priklausantys opričnikai. Tiems, kurie neturėjo laimės lankyti sovietinių mokyklų, paaiškinsiu, kad tai Jono Žiauriojo laikais įvesta tarnyba. Opričnikai naikino visus, kurie buvo carui ne prie širdies. Beje, jodinėdavo prisirišę prie balno šuns galvą. Apie opričnikus Jurjevas rašo daug, apie šunų galvas neužsimena.
Vokiečiai. Jų atžvilgiu Jurjevas turi psichologinę problemą. Norėtų vokiečių nekęsti, tačiau kokios stilingos jų uniformos! Kokie galingi „Tiger“ tankai! Be to, prieš Lenkiją kartu kariauta, paradai kartu rengti. Rusų karininkai iki šiol ilgesingai prisimena DDR praleistus laikus. Ši nostalgija kamuoja ir Jurjevą. Minėtą psichologinę problemą jis išsprendžia paprastai: rusams užpuolus JAV, visos NATO šalys paskelbė Rusijai karą, bet Vokietija sąjungininkų neparėmė. Negana to, ji sveikino Rusiją, kai ši nugalėjo Ameriką.
Tokie simboliniai gestai Jurjevui labai svarbūs. Pavyzdžiui, Rusijai užpuolus Lenkiją, vokiečiai įsiveržė į ją iš Vakarų. Taigi, Hitlerio ir Josifo Didžiojo (Stalino) paktas pakartotas, tik atvirkščiai – pirmoji šį kartą puola Rusija, o Vokietija prisijungia po to.
Žydai. Jurjevas, kaip ir dauguma rusų, jų nemėgsta ir to neslepia, tačiau nenori būti apkaltintas antisemitizmu. Išeitis – padaryti žydus visiškai priklausomus nuo Rusijos. Pirmiausia Rusija juos išgelbės, o paskui prijungs.
Tam prireikia dar vieno stebuklo. Ateities Izraelis bus išplėstas prijungiant Sinajų ir dalį Sirijos, o po to visas Izraelio plotas bus paverstas sala! Tikrai, taip ir rašoma: Izraelis taps sala ir bus atskirtas nuo Vidurio Rytų žemyno. Kaip?
Nekvaršinkit autoriui galvos kvailais klausimais! Nagi aplink Izraelį bus išsprogdintas (!) platus ir gilus griovys. Stebuklai yra stebuklai, bet, išgelbėjęs Izraelį, Jurjevas vis tiek negali pamiršti nuoskaudų, kurias, jo nuomone, žydai padarė Rusijai. Antai Aleksandro III laikais jie „uzurpavo „ pusę vietų universitetuose, 1860–1910 metais maištavo prieš Pirmąją imperiją, o paskui buvo pagrindiniai „satanistinio perversmo“ organizatoriai ir dalyviai (tai pabrėždamas, Vladimirą Uljanovą knygos autorius vadina Vladimir Jude). O kai tik atsirado galimybė, dauguma jų emigravo į JAV ir į Izraelį.
Ukrainai ir gudai. Jų ne tik nebus, jų apskritai niekada nebuvo. Pasak autoriaus, visi jie yra tikrų tikriausi rusai. Kadangi dabar netrūksta priešingos informacijos,
Jurjevas bando ją paneigti, su kartėliu minėdamas buvusį Ukrainos prezidentą L.Kučmą, kuris parašė knygą „Ukraina – tai ne Rusija“. Pasirodo, klydome manydami, kad šis yra prorusiškų pažiūrų!
Gimstamumas. Imperialistinių siekių turintiems rusams tai itin skaudi tema. Paprasčiausia, žinoma, ir čia būtų pasikliauti stebuklu (žr. skyrių „Demografija“).
Tačiau vien stebuklų Jurjevui nepakanka, jis kuria realistiškus planus, kaip didinti gimstamumą. Pavyzdžiui, visos populiarios dainininkės, aktorės ir t.t. privalo per pasirodymus girti daugiavaikes ir smerkti bevaikes šeimas. O jei jos nenorės to daryti (čia Jurjevas pasiduoda retam atvirumo priepuoliui), tada joms bus uždrausta rodytis per televiziją ir kine, galima tokioms prikergti net kokį nors kriminalinį nusikaltimą. (Tikrai taip, skaitykite 416 puslapyje!)
Demografija. 2054 metais bus 409 milijonai rusų. Kiek bus kitų tautybių žmonių, priklauso nuo to, ar Jurjevui jos patinka, ar ne. Pavyzdžiui, vokiečiams jis simpatizuoja, todėl jų bus 91 milijonas, beje, 76 proc. jų taps stačiatikiais! Lenkai nepatinka – jų bus tik 27 milijonai. Apie lietuvius nėra ko ir kalbėti – mūsų nebus iš viso.
Stačiatikybė. Rašantieji tokius tekstus kaip „Trečioji imperija“ privalo nekreipti dėmesio į vidinius prieštaravimus. Jurjevui tai nekelia problemų. Jei kam nors susidarytų įspūdis, kad jo teiginiai nesuderinami su krikščioniška morale, tas klysta – „Trečioji imperija“, pasak autoriaus, „remiasi krikščioniškomis stačiatikių vertybėmis“.
Jurjevo aprašytoji stačiatikybė griežtai centralizuota. Sentikių nebėra, jie priklauso Maskvos patriarchatui, o Graikijos, Gruzijos, Bulgarijos ir kiti patriarchatai yra panaikinti.
Vatikano irgi nebėra! Popiežius su kurija iškeltas į vieną iš Karibų salų. Visos sektos uždraustos, mokyklose religinis mokymas privalomas, įvestas julijoniškas kalendorius.
Verslumas ir ekonomika. Rusai bus labai verslūs, o ekonomika klestės, tačiau prieš tai reikia iš krašto išvaryti 150 ne rusų tautybės oligarchų. Ši tema Jurjevui labai svarbi, nes jai narplioti paskirta 60 puslapių.
Daugmaž aiškėja, ko autorius nemėgsta. Sakykim, nebus reklamos, nebus žemės nuosavybės. Nors būsimosios Rusijos plotai neaprėpiami, tačiau niekas negalės įsigyti daugiau žemės negu 3 hektarai. Dar keisčiau, kad negalės tos žemės aptverti!
Keliaudamas po Rusiją įsitikinau, kad rusams tvoros ypač svarbios – nors ir apgriuvusios, jos turi būti. Kaip Jurjevas išguis šį rusų paprotį?
Knygos autorius, matyt, nutuokia, kad tai kebli tema, tad į ją nesigilina, tiesiog pažada: „Verslo įmonės, vidutinės ir smulkios, dygs nelyg grybai po lietaus“.
Auksiniai pinigai. Jurjevas smulkiai aprašo, kas ant auksinių pinigų bus pavaizduota. Josifas Didysis žvelgs iš 25 rublių monetos, joje bus 9 g aukso. Beje, ateities rublis bus vertas 4,01 dolerio. Santykis primena (tik atvirkščiai) pirminį lito ir dolerio santykį, bet kam čia tas vieno cento priedas? Pirmakursiam ekonomikos studentui didesnė mįslė būtų, kaip galima išlaikyti pastovų santykį, kai rublis padengtas auksu, o doleris – ne.
Rusų tautiniai bruožai. Jurjevas mielai plėtoja šią temą. Pasak jo, „Skirtumas tarp europiečių ir rusų pasaulėjautos iš tiesų kosminis; „europiečiai“ elgiasi kaip atomai plazmoje – jie lekia kur pakliūva, o rusai – kaip atomai molekulėje arba net kristale“.
Kai vidurinėje mokykloje susidurdavome su panašiai perkaitusia vaizduote, sakydavom: „Jis skaito per daug komiksų“. Jurjevas, spėju, užsižaidė kompiuteriniais žaidimais, kai spaudant pelę galima iššaudyti šimtus bjauriausių priešų. Straipsnio pradžioje pateikta ištrauka apie Pabaltijo gyventojus yra ne kokio nors apkvaitusio knygos personažo svaičiojimai – tai paties Jurjevo patologinės neapykantos išraiška. Normalios psichikos žmonės taip nekalba. Nebent kai nusigeria ir protas aptemsta, kuris nors taip pagalvoja, bet garsiai vis tiek nesako.
Iš visų pasaulio tautų Jurjevas labiausiai nekenčia lietuvių, latvių ir estų. Galime jaustis pagerbti tokio išskirtinumo. Įdomu, kad Jurjevui sunku net įsivaizduoti, kaip mus galėtų sunaikinti, todėl griebiasi stebuklo: genialūs rusų mokslininkai išranda fizikos dėsniams prieštaraujantį „generatorių“, narsūs rusų kariai laimi karą prieš JAV, tik tada pagaliau sunaikinami ir tie nekenčiami pabaltijiečiai. Ar mums verta dėl to jaudintis? Kol fizikos dėsniai veikia, manyčiau, didelės grėsmės nėra.
Suprantu, kad skaitytojams, o ir man pačiam, toks atsakymas nepakankamas.
Svarbu ne tai, kad buvęs Dūmos narys susipyko su protu, svarbiau, kiek rusų „Trečiojoje imperijoje“ pateiktas fantazijas „realizuoja“ savo galvose. Todėl į šią knygą atkreipė dėmesį Vytautas Landsbergis, dėl jos perspėjo Andrejus Piontkovskis. Antrajame knygos viršelyje Aleksandras Duginas, Putino mėgstamas Eurazijos koncepcijos ideologas, rašo, kad, dėl tokios Rusijos norisi ir mirti, ir žudyti.
A.Dugino tekstuose stebuklų ir fantazijų nėra. Jis nesitiki, kad Rusija vienu smūgiu sunaikins JAV laivyną, Izraelį pavers sala, o Vatikaną iškeldins į Karibus. Tai kokią „Jurjevo parodytą“ Rusiją jis nori kurti, būdamas pasirengęs dėl jos net „mirti ir žudyti“? Gal Duginas ir kiti tiki, kad 150 kitataučių oligarchų ištrėmimas ar įkalinimas (tas procesas jau vyksta) paskatins Rusijos ekonomiką, prisidės prie Rusijos konkurencingumo? Jei taip, tai Rusijos ateitis labai miglota. Pritaikius bent dešimtadalį Jurjevo net ir „nestebuklinių“ pasiūlymų (pavyzdžiui, uždraudus tvoras, įvedus aukso standartą), Rusijos ekonomika būtų paralyžiuota.
Sakykim, Jurjevas anaiptol nėra išprotėjęs, tiesiog nesuvaldo savo fantazijų, bet šiaip jis – rimtas ideologas, kuris bando įkvėpti rusus veikti. Tikslas aiškus – reikia kurti Rusijos imperiją.
Ši knyga turėtų paskatinti tos imperijos radimąsi. Panagrinėkime, ar paskatina?
Jurjevas knygą rašė 2004–2005 metais. 2007-ieji, kuriuos dabar baigiame, pagal jį jau ateitis. Kas, pasak Jurjevo prognozių, turėjo šiemet įvykti?
Metų pradžioje turėjo prasidėti pilietinis karas Ukrainoje, rytinė šalies dalis turėjo atsiskirti nuo Ukrainos ir prisijungti prie Rusijos. Nors A.Lukašenka priešinasi, prijungiama ir Gudija. Žinome, kad nė viena iš pranašysčių neišsipildė. Jurjevo tekstas, perspėdamas ukrainus ir Lukašenką, kas jiems gresia, veikiau sutrukdė, negu padėjo joms išsipildyti.
Tai ypač akivaizdu, kai pasigiliname į „Trečiojoje imperijoje“ pateiktą Kazachstano prijungimo scenarijų. JAV neva bando kištis, bet tada panaudojamas „prevencinis pučas“, į Kazachstaną įvedama Rusijos kariuomenė. Kaip į tai reaguoja Kazachstano kariškiai?
Į šį klausimą atsako pats Jurjevas: „Pasipriešinimo prieš rusų kariuomenę beveik nebuvo, dėl tos pačios priežasties kaip prieš pusmetį Ukrainoje. Būtent todėl, kad reikšmingą dalį kariuomenės sudarė etniniai rusai“.
Nazarbajevas gal ir neskaitė „Trečiosios imperijos“, tačiau esu tikras, kad ją perskaitė kuris nors iš jo patarėjų ir pranešė prezidentui: kai kurie Rusijos ideologai Kazachstano kariuomenėje tarnaujančius rusų tautybės karininkus traktuoja kaip penktąją koloną, kuri padės organizuoti perversmą. Abejoju, ar tai teigiamai atsilieps rusų karininkų karjerai Kazachstano kariuomenėje.
Tad kyla pikantiškas klausimėlis – jei Jurjevo protas nepasimaišęs, tai ko jis siekia?
1. Michail Jurjev, Tretja imperija. Rosija, kotoraja dolžna bytj, Sankt Peterburg – Moskva, Limbuc press, (2007) – 638 p., tiražas 5000 egz.
2. Veidas, 2007-06-28, nr. 26.
3. www.lrt.lt 2007-05-17.