Verta prisiminti. Lietuvos socialdemokratijos ištakos ir pasirinkimai

Kaip jau skelbėme, Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) šiomis dienomis rinkosi pirmininką – ir pirmąkart tai vyko visuotiniuose bei tiesioginiuose rinkimuose. Patikslintais duomenimis, pustrečios dienos trukusio balsavimo rezultatai rodo, kad pirmauja Vilniaus vicemeras Gintautas Paluckas su daugiau nei 4017 balsų ir ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius, surinkęs apie 3654 balsus, – jie ir susigrums antrajame ture balandžio 28–29 dienomis.

Nors G. Palucko rezultatas pirmajame ture ir įtikinamas, jis gali visiškai keistis priklausomai nuo to, kaip apsispręs balsavę už kitus kandidatus: A. Palionis gavo apie 1166 balsus, A. Skardžius – apie 608, o M. Varaška – apie 252. iš viso rinkimuose dalyvavo 9 732 nariai iš 20 tūkst. 388, ir tai sudaro beveik 48 proc. LSDP narių.

Kažin ar verta dabar klausti, ar lyderiais tapę ir į antrąjį rinkimų turą išėję jaunosios socialdemokratų kartos atstovai Gintautas Paluckas ir Mindaugas Sinkevičius pajėgūs įvykdyti naujajam pirmininkui partijos keliamą, tik kažina ar pakeliamą uždavinį – „susigrąžinti per Seimo rinkimus prarastus rinkėjus“ ir „pasukti už perdėm liberalią politiką dažnai kritikuojamą partiją socialdemokratinių vertybių link“. Viskas priklausys nuo to, ar jau įsisąmoninta, kad nei imitaciniais atsinaujinimais, nei kosmetiniais įvaizdžio pasipudravimais partijos reitingų neprikelsi nei tapatybės neatkursi.

Partijos „bičiulių“ (taip meiliai socialdemokratų partijos nariai kreipiasi vieni į kitus) sprendimu į antrąjį turą išėjusius G. Palucką ir M. Sinkevičių, atrodo, labiausiai skiria būtent požiūris į tai, kaip „giliai“ turėtų siekti permainos: M. Sinkevičius per debatus kalbėjo, jog būtina išsaugoti ankstesnį „branduolį“, o G. Paluckas „pirmąjį partijos ešeloną“ žada keisti ir tikisi, kad tai padės pakeisti ir organizacijos kultūrinę tradiciją, vadinasi, ir „darbo stilių, vertybių ir ideologijos svarbą partijos politinėje darbotvarkėje“.

Tik prielaidų esminėms permainoms nematyti. Atvirkščiai. Kad „bičiulių“ vadovybei, kur kas labiau pripratusiai prie „draugo“ kreipinio, artimesnis ne G. Paluckas ir jo noras atnaujinti pirmąsias gretas, rodo ir šios savaitės partijos pasirinkimas į Seimo pirmininko pavaduotojus siūlyti ilgametę LSDP frakcijos seniūnę Ireną Šiaulienę, jos pačios žodžiais tariant, „žmogų iš praeities“, nė neketinantį tos praeities perkainoti. Tą gerai rodo ir jos požiūris į savo pačios disertaciją „Lietuvos komjaunimas – Komunistų partijos pagalbininkas kovojant už socialistinės revoliucijos pergalę ir jos stiprinimą Lietuvoje 1940–1941 metais“, apgintą 1987 metais, jau visai Sąjūdžio išvakarėse (ČIA ir ČIA).

Tai, kad I. Šiaulienė savo neva mokslinio darbo verte vis dar nesuabejojo, rodo ne tik vertybinį apsisprendimą, bet ir mokslinį pasirengimą: „Jei kalbame apie mokslinį darbą, tai vertinami faktografiniai parametrai, archyvinė medžiaga. Jeigu šiandien naudočiau tą pačią faktografinę medžiagą, tai galėčiau pasakyti ir šį tą naujo, tačiau tuo laiku tokie dalykai netiko. Kokie? Nebuvo viskas vienareikšmiška – žmonės nematė nieko blogo komjaunime, jo švietimo, ugdymo tiksluose. Tai Lietuvoje tikrai buvo aktualu“, – yra sakiusi I.Šiaulienė”.

Kad „nebuvo viskas vienareikšmiška“, niekas neabejoja. Bet ar ir dabar taip yra? Būtent todėl ir norisi pacituoti patį darbą, kad pasimatytų net ne tiek apie ką, kiek kas ir, svarbiausia, kaip apie tuos „nevienareikšmiškumus“ kalbama:

„Lietuvos komjaunimas, vadovaudamas pažangiam krašto jaunimui, buvo aktyvus 1940 metų socialistinės revoliucijos dalyvis. Komjaunimas padėjo Lietuvos komunistų partijai telkti mases į kovą dėl socialistinės revoliucijos pergalės, Tarybų valdžios atkūrimo Lietuvoje, įtikinti jas, jog Tarybų valdžios atkūrimas, Lietuvos TSR įstojimas į TSRS sudėtį yra vienintelis teisingas kelias, garantuojantis Lietuvos nacionalinę nepriklausomybę ir jos sparčią socialinės ir kultūrinės pažangos raidą“.

„Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kai Lietuvos suverenitetui grėsė didžiausias pavojus, lemiamą reikšmę lietuvių tautos istorijai turėjo taiki ir teisinga Tarybų Sąjungos politika. Žlugus buržuazinei dvarininkinei Lenkijai, 1939 metų rugsėjo 17 dieną TSRS įvedė Raudonosios armijos dalinius į Vilniaus kraštą, užkirsdama kelią hitlerininkams užgrobti Vilnių. Tarybų Sąjunga, būdama ištikima ankstesnėms savo sutartims su Lietuva ir norėdama sustiprinti draugystę su ja, pareiškė, kad perduodanti Lietuvai Vilnių ir Vilniaus kraštą.

Ano meto Ezopo kalbą mokėjusiems ir bent tarp eilučių nuo privalomos propagandos atsiriboti gebėjusiems šios citatos išties iškalbingos, kaip ir pats faktas, kad tokie darbai Nepriklausomoje Lietuvoje buvo nostrifikuoti – gal būtent tai paaiškina ne tik socialdemokratų, bet aukštojo mokslo krizę Lietuvoje?

Girdint kalbas apie nepamainomo „pirmojo partijos ešelono“ pasitraukimą į užsitarnautą poilsį [?] ir tikrųjų socialdemokratinių vertybių paieškas, ne mažiau ironiškas, gal net simboliškas ima atrodyti ir faktas, kad I. Šiaulienės disertacijai vadovavo Mykolas Burokevičius – buvęs LKP („ant SSKP platfomos“) CK pirmasis sekretorius, priešinęsis LKP atsiskyrimui nuo SSKP ir kartu su kitais bendraminčiais inicijavęs 1991 m. valstybinį perversmą, Sausio 13-osios byloje nuteistas dvylikos metų įkalinimo bausme už antikonstitucinių organizacijų kūrimą. Ir pati „bičiulė“ I. Šiaulienė, jau dabar savo rankose sutelkusi kone visus realius poveikio svertus, tampa simboliniu atskaitos tašku. Tik, žinoma, ne permainų, atvirkščiai, nepakeičiamumo, tokio „nekintamo“ sovietiniais laikais.

Kaip atsvarą tokiam groteskiškam nomenklatūrinės LSDP pasirinkimui būtų galima priminti ir tikrąsias Lietuvos socialdemokratų ištakas, pavyzdžiui, Steponą Kairį – vieną principingiausių kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, pirmininkavusį Didžiojo Vilniaus Seimo pirmajam posėdžiui, lietuviškos socialdemokratijos kūrėją ir ilgametį LSDP vadovą, Aro Lukšo teigimu, socialdemokratu tapusį visų pirma dėl to, jog „LSDP pirmoji iš [tuometu] besikuriančių partijų paskelbė, kad jos vienintelis ir svarbiausias tikslas – sukurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę, nes tik taip bus galima užtikrinti gerovę ir socialinį teisingumą“.

Tad nieko nuostabaus, kad išrinktas į Lietuvos Tarybą ir tapęs jos vicepirmininku jis reikalavo, kad Vasario 16-osios nutarime būtų skelbiama visiška, o ne dalinė Lietuvos nepriklausomybė, greičiausiai savo ranka tą nutarimą ir surašęs. Nepriklausomybės Akto signataras nuo valstybės reikalų nesitraukė ir vėliau – buvo renkamas ir į Steigiamąjį Seimą, ir į visų kitus pirmosios Respublikos Seimus, ėjo ir ministro pareigas. Iš aktyvaus politinio gyvenimo buvo išstumtas po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo. Išgarsėjo ir kaip talentingas inžinierius, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas (1923–1943 m.). 1943 m. organizavo Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą ir buvo pirmasis jo pirmininkas. Nors po metų pasitraukė iš Lietuvos, tačiau ir toliau aktyviai veikė dėl Lietuvos nepriklausomybės, 1954 m. Europos socialistų konferencijoje Briuselyje buvo paskelbtas jo kreipimasis nepripažinti Lietuvos inkorporavimo į TSRS, laikyti tai smurto aktu (daugiau žr. ČIA).

Matant, kiek nedaug Lietuvoje yra politikų, atradusių savo politinę tapatybę ir nuosekliai jos besilaikančių, norisi priminti ir pamatinę Stepono Kairio, tikrojo socialdemokratų patriarcho, tiesa, labai jau nepatogaus šiuolaikiniams socialdemokratams, nuostatą – ji galėtų tapti gaire visiems, ieškantiems, kuo remdamiesi galėtume telktis kurdami Lietuvą: „Mums reikalinga savarankiška Lietuva – savo reikalų šeimininkė. Mums reikalinga savarankiška Lietuva, nepriklausanti nuo kaimynų, ar tai būtų rusai ar vokiečiai… Visi Lietuvos piliečiai turi būti lygūs prieš Lietuvos įstatymus, turi naudotis lygiomis teisėmis ir turėti lygias priedermes“. Kad tai ne lozungai, o pamatinės vertybės, kuriomis vadovautasi visą gyvenimą, liudija ir kiti šio valstybės vyro pasirinkimai. Visų pirma norisi priminti, jog S. Kairys kartu su M. Biržiška buvo vieninteliai iš dvidešimties Akto signatarų, atsisakę 1922 m. signatarams paskirtų žemės sklypų – tokį sprendimą jis laikęs visiškai amoraliu. Kai Kauno valdžia paskelbė kviesianti miesto kanalizacijos tiesimo darbams ir vandentiekio statyboms užsienio bendrovę, S. Kairys kartu su kitais inžinieriais pasistengė įtikinti, jog būtina visus darbus vykdyti tik savo jėgomis ir taip suteikti daugeliui žmonių darbą bei žymiai atpiginti statybų vertę. Už sėkmingą miesto nuotekų projektą ir jo įgyvendinimą, kainavusį ne 18 mln. litų, kaip buvo užsiprašiusi viena užsienio bendrovė, o perpus mažiau, Kauno miesto valdžia jam skyrė milijono litų premiją, tačiau S. Kairys ir jos atsisakė pareiškęs, kad Kaunas pernelyg neturtingas miestas, kad švaistytųsi pinigais…

Kas iš tiesų nutiko ir kuriuo momentu valstybės vardu daromais pasirinkimais imta siekti ne politinę bendruomenę burti ir ugdyti, bet stiprinti galios struktūras ir jas palenkti, didinti valdininkijos gretas ir įtakas bei sunaikinti tikrąją savivaldą – žmonių iniciatyvas, kūrybinę raišką?

Romualdas Granauskas, sakęs, jog lietuviai gyvena nepriklausomoje Lietuvoje, bet jaučiasi taip, lyg po kiekvienų rinkimų juos okupuotų vis kita valdžia, be abejo, teisus. Deja. Tačiau tokia liguista savijauta, rodanti iškreiptą piliečių ir valstybės santykį, tiksliau – susvetimėjimą, radosi ne per vieną dieną, juolab kad Atgimimo laikais viskas buvo priešingai. Kas iš tiesų nutiko ir kuriuo momentu, kad valstybės vardu daromais pasirinkimais imta siekti ne politinę bendruomenę burti ir ugdyti, bet stiprinti galios struktūras ir jas palenkti, didinti valdininkijos gretas ir įtakas bei sunaikinti tikrąją savivaldą – žmonių iniciatyvas, kūrybinę raišką? Užsidariusi savyje ir veikianti tik sau, netekusi galimybių nei atsinaujinti, nei kurti visa Lietuvos politinė sistema netenka gyvybingumo – slopsta pati ir susina bendruomenę vis labiau toldama nuo tų, kuriems atstovauti ir yra sukurta. Be esminių, struktūrinių permainų, be įsipareigojimo pamatinėms vertybėms

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top